Žmona: iki pat mirties negavo jokio gydymo nuo vėžio
Kaip pasakojo Lina, viskas prasidėjo nuo nugaros skausmų ir tempimo jausmo kojoje. Iš pradžių kamuodavo pakenčiami skausmai, kurie pailsėjus praeidavo. Iki tol 37 metų vyras jautėsi visiškai sveikas.
„Kai kartą skausmas surakino labai rimtai, anyta, kuri pati medikė, paragino pasidaryti tyrimus. Kompiuterinės tomografijos metu buvo pastebėti nenumatyti dariniai. Gydytojai įtarė vėžį ir išsiuntė mus tolimesniems tyrimams į Vilnių. Tikėjomės, kad vyrą paguldys į stacionarą ir detaliai ištirs, skirs gydymą, tačiau nieko panašaus nesulaukėme. Atlikome keletą tyrimų ir buvome išsiųsti namo laukti atsakymų“, - prisiminė moteris, vyrą palaidojusi vos sausio pabaigoje.
Nuo gegužės mėnesio, kai pas onkologus Vilniuje jie apsilankė pirmą kartą, iš viso teko vykti tyrimams septynis kartus.
Kol Vilniuje po truputį buvo atliekami tyrimai, vyrui paralyžiavo kojas. Auglys išaugo ir užspaudė nervą. Po operacijos jis jau buvo pradėjęs vaikščioti su vaikštyne, tačiau vėliau sveikata vėl pablogėjo. Vėžys plito toliau, o gautinė diagnozė vis dar nebuvo aiški.
„Paskambini rezultatų, pasako atvykti dar kokiam nors papildomam tyrimui ir taip kiekvieną mėnesį. Kiek gi ir už kokius pinigus galima važinėti? Gyvename visai kitame Lietuvos gale. Svarbiausia, kad taip ir negavome jokio gydymo. Medikai nustatė, kad dariniai stubure – jau metastazės, ir ieškojo pirminio vėžio, tačiau niekaip nerado priežasties. Todėl ir vis darė tuos tyrimus po truputį. Tačiau nejaugi ir be to nebuvo kažkaip įmanoma stabdyti metastazių? Kadangi mes nieko apie tai nežinojome, nieko ir neklausėme. Tik daug vėliau išgirdau, kad vaistai, stabdantys metastazes, yra. Tačiau tuo metu rūpintis tuo buvo per vėlu. Nepadėjo ir tai, kad Šiaulių medikai visgi nustatė pirminį vėžį – ištyrę žarnyną. Paaiškėjo, kad metastazės pasklido būtent iš ten. Pašalino storąją žarną, bet po to jau net neskyrė chemoterapijos. Buvo pernelyg vėlu, liga buvo pernelyg pažengusi. Aš supratau, ką parodė gydytoja. Metastazės išplitusios po visą kūną“, - pasakojo Lina, likusi su trimis vaikais, kurių mažiausiajam – treji.
Pasak jos, Vilniaus medikai ieškojo vėžio įvairiuose organuose, tačiau žarnyno netyrė. Pašnekovė tikina nereikalavusi iš gydytojų stebuklo, žinojusi, kas yra vėžys, tačiau jeigu visi tyrimai būtų atlikti greičiau ir skirtas gydymas, gal vyras būtų pabuvęs su šeima ilgiau. Moteris neslepia nuoskaudos: esą niekas nekreipia į tave dėmesio, kol stalčiaus neatidarai ir neįdedi pinigų, o šeima jų pakankamai neturėjusi.
Stebuklas neįvyko: vyras užgeso ant žmonos rankų
„Kai iš gydytojos veido išraiškos supratau, kad mūsų dienos suskaičiuotos, pasiėmiau vyrą iš ligoninės namo, kad jis bet šiek tiek dar pabūtų su vaikais. Pagaliau namų sienos šiltesnės, o likti ligoninėje nebuvo prasmės, vis tiek ten niekas nevyko – kraujo spaudimą pamatuoja, nuo skausmo vaistų suleidžia ir viskas. Pati pirkdavau įvairius tepalus ir masažuodavau jam kojas, kad atpalaiduotų, nes jas labai skaudėjo.
Prisižiūrėjau visokių neracionalių sprendimų. Viskas labai apsunkinta. Palatose, kuriose turėtų gulėti du-trys žmonės, stovi keturios lovos. Vyras vis man sakydavo, kad nesėdėčiau, jeigu pasijus blogai, išsikvies slaugytoją, tačiau prie jo lovos net iškvietimo mygtuko nebuvo. Norint pasiimti neįgaliojo vežimėlį, pirmiausiai reikėdavo gauti raktą, tuomet jį pasiimti iš kabineto, kuriame jis laikomas. Tik vėliau pavyko išsikovoti, kad vežimėlis stovėtų palatoje, nors pagal taisykles tai negalima. Neįgaliųjų tualetai taip pat būdami rakinami – vėl reikėdavo ieškoti rakto, kol neišsikovojau, kad jų nerakintų. Arba dar vienas dalykas. Argi normalu, kai vienoje palatoje guli ligoniai, o šalimais esančioje palatoje daromas remontas – dažoma aliejiniais dažais, nuo kurių sklinda neįmanomas kvapas. Argi nereikėtų tokiu atvejų ligonių iškelti?“ - piktinosi Lina.
Moteris tikina, kad dabar daug ką darytų kitaip: daugiau reikalautų ir mažiau pasitikėtų medikais. „Pas mus taip jau visur yra – jei nereikalausi, tai ir negausi. Kai vyrą parsivežiau namo, net dėl slaugos teko kovoti. Atėjau su dokumentais, o man sako: „Palaukite dvi-tris savaites, labai daug darbo turime“. Atidariau duris ir parodžiau – po manęs nelaukė nė vienas žmogus. Iš kur tiek darbo? Sakiau, pasižiūrėkite, kas parašyta, žmogus serga vėžiu, jam reikia priežiūros. Juk pati turėjau išeiti iš darbo, kad galėčiau jį prižiūrėti. Tik taip gavau slaugą iš karto. Kol buvo nustatyta neįgalumo grupė, taip pat teko laukti. Mat kol gulėjome ligoninėje, pagal įstatymus dokumentų tvarkytis negalima, nors akivaizdu, kad žmogus yra neįgalus. Dėl to mes negalėjo gauti pinigų, kurių mums tikrai labai reikėjo. Tuo metu vienintelis mūsų pragyveno šaltinis buvo jo biuletenis“, - pasakojo pašnekovė.
Per paskutinį vyro gyvenimo mėnesį sutuoktiniai apie mirtį nekalbėjo. Nors abu suprato, kas laukia, vis dar paliko erdvės stebuklui. Deja, jis neįvyko – sausio pabaigoje vyras užgeso ant Linos rankų.
„Skaudu beprotiškai, bet negaliu nuleisti rankų, dabar reikia galvoti, kaip pasirūpinti vaikais. Nereikalavau iš medikų stebuklo, nieko nekaltinu, nes žinau, kas yra vėžys, bet norėjosi, kad jis su mumis pabūtų ilgiau. Deja, patekome į sistemos rutiną, niekas mums neskyrė daug dėmesio, tik pasakydavo paskambinti nurodytu telefonu, kad sužinotume rezultatus, ir kviesdavo naujam tyrimui. Mums neaiškino, kas vyksta. Mums tik sakydavo, kad kol kas dar nėra aišku, todėl vis kviesdavo tyrimams“, - guodėsi pašnekovė.
Nesusitarta dėl elementarios gydymo ir tyrimų tvarkos
Pasak Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) prezidento Šarūno Narbuto, Lietuvos onkologinės pagalbos sistemoje iš tiesų dar yra daug bėdų.
„Praėjusiais metais kaip tik buvo pateikta Valstybės kontrolės ataskaita apie onkologinės pagalbos sistemą. Buvo pateikta labai daug pastabų – pirmiausiai mes neturime koncentruotos sistemos, pagal kurią būtų gydomi skirtingomis onkologinėmis ligomis sergantys pacientai, laiku atlikta diagnostika ir pan. Labai aiškiai matomas susiskaldymas tarp gydymo centrų. Žmonės iš periferijos nukreipiami į respublikinę ligoninę, tuomet siunčiami į Vilnių arba Kauną, tačiau toks pacientų mėtymas kainuoja daug laiko, per kurį paciento sveikata blogėja, nes jis negauna jam reikalingos pagalbos.
Pagaliau Lietuvoje neturime vieno standarto, kaip gydyti konkrečią onkologinę ligą. Pavyzdžiui, Šiaulių, Vilniaus ar Kauno medikai, turėdami tokią pačią diagnostinę įrangą, storosios žarnos vėžį gydys skirtingai, o pacientas net negali žinoti, ar tai, kaip jis gydomas, atitinka ES standartus. Šiuo metu mes nekalbame apie tai, kad nėra kompensuojamas koks nors inovatyvus vaistas. Kalbėkime apie paprastesnius dalykus – kokius tyrimus reikia daryti ir pan. Sveikatos apsaugos ministerija paskelbė, kad bus kuriami onkologinių ligų klasteriai, t. y. pacientams atsiras „žalieji“ koridoriai, leisiantys per trumpiausią laiką gauti tinkamą pagalbą, nepriklausomai nuo to, kurioje šalies vietoje žmogus gyvena. Sistema dar nėra iki galo įgyvendinta. Šiuo metu pacientai nukreipiami ten, kur gydantis gydytojas turi daugiau kontaktų“, - pasakojo pašnekovas.
Š. Narbuto teigimu, šiuo metu kiekviena įstaiga stengiasi savo darbą atlikti valdiškai, užuot pasistengtų padaryti viską, kad pacientui diagnozė būtų nustatyta kuo greičiau. Esą, jei vienoje įstaigoje tai nepavyksta padaryta, pacientas siunčiamas kitur, o kiek tam laiko bus sugaišta, jau nebesvarbu.
Kodėl Lietuvoje dažniausiai diagnozuojamos užleistos vėžio formos
„Pernai buvo patvirtinta nauja 10 metų Nacionalinė vėžio kontrolės programa. Galima pasidžiaugti, kad rengiant programą buvo įtrauktos ir pacientų organizacijos. Ji buvo rengiama pusantrų metų. Buvo išsakytos problemos, kad pacientas ilgai siuntinėjamas po įstaigas, vėluojama pradėti gydymą, todėl jau šiemet turi būti pradėta įgyvendinti priemonė, kad įstaigos darbas būtų organizuojamas taip, kad pacientui, kuriam įtariama onkologinė liga, laukimo eilė diagnozei patikslinti būtų ne ilgesnė, kaip 14 dienų. Kai tai bus įgyvendinta, nebeliks atvejų, kai po pusę metų žmogus vis siuntinėjamas po įstaigas, o diagnozė taip ir nenustatoma. Kita priemonė, kad nustačius vėžį gydymas būtų pradėtas taip pat per 14 kalendorinių dienų. Svarbu, kad šie skaičiai taip ir neliktų popieriuje“, - svarstė POLA prezidentas.
Pasak jo, vėžio tyrimai nėra sudėtingi, todėl dėl jų hospitalizuoti paciento nebūtina. Kita vertus, tikrai galima taip organizuoti įstaigos darbas, kad pacientui visi reikalingi tyrimai, jeigu šuo atveju tikrai būdavo daromi skirtingi tyrimai, būtų padaryti vieno apsilankymo metu, o neišsitęstų iki pusmečio.
„Norėčiau pažerti šiek tiek kritikos ir į visuomenės daržą. Žmonės per mažai rūpinasi savo sveikata, nestebi ir nereaguoja į organizmo pokyčius, neprisiima atsakomybės už savo sveikatą. Todėl neretai pas gydytoją ateina tuomet, kai liga jau pažengusi. Nieko keista, kad dauguma vėžio diagnozių Lietuvoje diagnozuojama trečios-ketvirtos stadijos. Juk sistema pradeda veikti tik tada, kai pacientas pasirodo. Valstybė kiekvieno už rankos nenuves ir nepatikrins. Kai liga diagnozuojama pažengusios stadijos, diagnostika ir gydymas sunkėja geometrine progresija, kadangi reikia ieškoti ne vieno židinio, o daugiau, yra kur kas mažiau gydymo alternatyvų, pacientas turi kur kas mažiau sveikatos. Ligą nustačius anksti, daugelio atvejų neprireikia net agresyvaus gydymo.
Daugeliu atvejų vėžys vystosi ilgai – metų metus. Jeigu ateiname pas gydytoją pirmą kartą ir mums pasako, kad jau yra metastazių, vadinasi, mažiausiai penkerius metus jau gyvenome su šia liga ir galėjome pastebėti kokius nors simptomus. Europos Komisijos duomenimis, vieno iš trijų onkologinių susirgimų galima išvengti tinkamai ir laiku diagnozavus organizmo pokyčius, vykdant profilaktines patikros programas. Žinoma, yra vėžio formų, kurias labai sunku diagnozuoti, tačiau storosios žarnos vėžys, mano žiniomis, nėra liga, kurią sunku nustatyti ir gydyti“, - teigė Š. Narbutas.
Pašnekovo manymu, Lietuvoje vis dar vyrauja sveikatos apsaugos sistema, kurioje medikas prilyginamas vos ne Dievui ir bijoma jo klausinėti. Tačiau pacientai turėtų būti aktyvesni ir jei jaučia, kad medikas jiems nesuteikia pakankamai informacijos, klaustų patys. Pavyzdžiui, galima iš anksto galėtų susirašyti klausimus. Dauguma medikų, pastebėję paciento susidomėjimą, tikrai skiria jam daugiau savo laiko. Jeigu nebus spaudimo iš pačių pacientų, visuomenės, inertiška sistema savaime nesikeis.
