Prieš dešimtmetį onkologinių pacientų skaičius mūsų šalyje buvo apie 60 tūkst., o 2013 m., kaip rodo preliminarūs skaičiavimai, su šia liga gyveno daugiau nei 100 tūkst. pacientų. 19 tūkst. onkologinių pacientų gyvena 10 ir daugiau metų.
„Šie skaičiai, kurie rodo, kad ilgėja susirgusiųjų vėžiu gyvenimo trukmė, yra gerų vilčių teikiantis faktas, liudijantis, kad, tobulinant onkologinės pagalbos sistemą, Lietuvoje einama teisingu keliu, – sako Nacionalinio vėžio instituto direktorius profesorius Narimantas Evaldas Samalavičius. – Ne pirmi metai išliekant tokiam pačiam naujų piktybinių navikų atvejų skaičiui – apie 18 tūkst. – matome, jog galime iš esmės padėti vis daugiau mūsų pacientų.“
Pasak prof. N. E. Samalavičiaus, bendras onkologinės situacijos pagerėjimas šalyje galimas, kai kryptingai taikomos visų lygių vėžio kontrolės priemonės, kurios apima ir vėžio rizikos veiksnių eliminavimą, ir ankstyvąją diagnostiką, ir šiuolaikinių efektyviausių gydymo metodų taikymą bei visų sričių mokslinius tyrimus, kurių rezultatai pritaikomi onkologijoje, rašoma pranešime spaudai.
„Vėžio diagnozė jau seniai nebėra mirties nuosprendis ir daugeliu atveju, ypač jei piktybinė liga diagnozuojama anksti, egzistuoja efektyvios pagalbos priemonės, – sako prof. N. E. Samalavičius. – Pavyzdžiui, anksti diagnozavus prostatos vėžį Lietuvoje 5-erių metų išgyvenamumo rodiklis yra 100 proc., t. y. vyrų, kuriems diagnozuotas pirmos stadijos prostatos vėžys išgyvenamumas nesiskiria nuo vyrų, nesergančių prostatos vėžiu.“
Mūsų šalyje šiuo metu iš šimtatūkstantinio onkologinėmis ligomis sergančių žmonių skaičiaus beveik 19 tūkst. gyvena 10 ir daugiau metų.
„Tobulesnė diagnostika ir efektyvesnis, individualiai parenkamas ir teisingai pradedamas gydymas duoda gerus rezultatus: pailgina susirgusiųjų gyvenimo trukmę ir pagerina jų gyvenimo kokybę“, – sako prof. N. E. Samalavičius.
Vakarų šalių patirtis rodo, kad, įgyvendinant kai kurių lokalizacijų vėžio ankstyvosios diagnostikos programas, galima ženkliai padidinti anksti diagnozuojamų navikų dalį (pvz., krūties, storosios žarnos, prostatos), o gimdos kaklelio patologijos patikros programa leidžia diagnozuoti dar ikivėžinius pakitimus, kuriuos išgydžius, vėžys net neišsivysto.
„Susirgusiųjų vėžiu išgyvenamumo rodikliai skiriasi priklausomai nuo naviko lokalizacijos, – teigia Nacionalinio vėžio instituto vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Giedrė Smailytė. – Geriausi išgyvenamumo rodikliai Lietuvoje nustatyti tarp susirgusiųjų skydliaukės, sėklidžių ir priešinės liaukos vėžiu, taip pat Hodžkino limfoma. Susirgusiųjų šiomis ligomis išgyvenamumo rodikliai viršija 70 proc.“
Pasak dr. G. Smailytės, vėžio rizikos veiksniai yra skirtingi: pavyzdžiui, plaučių vėžio pagrindinis rizikos veiksnys yra rūkymas, gimdos kaklelio vėžio – žmogaus papilomos viruso infekcija, pleuros mezoteliomos – asbestas.
„Naujausiais vertinimais, jei būtų sumažintas žinomų vėžio rizikos veiksnių poveikis ar jie būtų visiškai eliminuoti, galima būtų išvengti nuo trečdalio iki pusės susirgimų vėžiu, – sako dr. G. Smailytė. – Reikėtų vengti rūkymo, profesinių kancerogenų, žalingų mitybos įpročių, nutukimo, mažo fizinio aktyvumo, infekcinių veiksnių ir aplinkos taršos.“
Nepaisant pažangos, pasiektos gydant vėžį, kai kurių lokalizacijų vėžio gydymas tebėra nepakankamai efektyvus. Tokiems navikams galima priskirti blogos prognozės navikus – plaučių, stemplės, kepenų ir kasos vėžį, kuriuos diagnozavus 5-erių metų išgyvenamumas nesiekia 10 proc.
Didelės dalies piktybinių navikų priežastys nėra žinomos, todėl jais susirgus ypač svarbios tampa ankstyvosiosios diagnostikos ir šiuolaikinio gydymo priemonės.
Dėl populiacijos senėjimo daugėja piktybinių navikų. 2012 m. pasaulyje buvo nustatyta 14 mln. naujų vėžio atvejų ir 8,2 mln. žmonių mirė nuo vėžio. Prognozuojama, kad 2030 m. naujų vėžio atvejų skaičius padidės iki 21,3 mln., o mirusių nuo vėžio skaičius – iki 13,1 mln.
„Amžius yra vienas svarbiausių vėžio rizikos veiksnių – sergamumas vėžiu didėja didėjant amžiui, – teigia dr. G. Smailytė. – Jungtinių Tautų organizacijos duomenimis, vyresnio amžiaus žmonių dalis didėja beveik visose pasaulio šalyse dėl pailgėjusios gyvenimo trukmės ir mažėjančio gimstamumo. Prognozuojama, kad 2050 m. ekonomiškai stipriose šalyse 60-ies ir daugiau metų sulaukę asmenys sudarys 37 proc. visų gyventojų. Lietuvoje, Statistikos departamento duomenimis, 2012 m. pradžioje ši amžiaus grupė sudarė 22,1 proc. šalies gyventojų.“
