Didžiausios viltys – į nanotechnologijas
Nacionalinio vėžio instituto Biomedicininės fizikos laboratorijos vadovas prof. Ričardas Rotomskis, pasakodamas apie savo ūkį, kuris kažkada prasidėjo nuo dviejų kėdžių ir keturių stalų, teigė, kad pastaruoju metu labai daug vilčių dedama į nanodaleles, modernius, kiaurai paviršių, jo nepažeidžiant, besiskverbiančius lazerius bei kvantinių taškų panaudojimo metodus. Viena pastarąja tema visame pasaulyje kasmet publikuojama apie 5 tūkst. mokslinių straipsnių.
Vėžio ląstelių, su kuriomis dirbama, saugyklą, mokslininkas vadina Pandoros skrynia. „Turime Pandoros skrynią – čia atitinkamos sąlygomis laikomas nedidelis kiekis vėžiukų. Prireikus juos atsišaldome ir pradedame kultivuoti. Daugiausiai dirbame su odos, kiaušidžių, plaučių vėžiu. Tyrinėjame, su kokiais baltymais jų ląstelės kabinasi, taip pat turime inkubatorių, kuriame galime stebėti, kaip vėžinės ląstelės dauginasi.
Taip pat vėžinės ląstelės inkubuojamos su nanodalelėmis ir žiūrima, kur jos kaupiasi – tik ląstelės viduje ar ant membranos, kokie susikaupimo mechanizmai, efektyvumas. Prikabinus prie nanodalelės antikūną, t. y. biologiškai aktyvią molekulę, įmanoma turėti ir diagnostiką, ir gydymą. Pagal įvesto kvantinio taško švytėjimą galima matyti naviko ribas, o prie jo prikabintas fotovaistas, pašvietus lazeriu, generuoja tam tikros rūšies deguonį ir navikas užmušamas. Kai mes matome kvantinių taškų pasiskirstymą, galime susigaudyti, ką daryti su pažeidimu – ar kabinti tokią dalelę, kuri pažeidžia membraną, ar vaistą, kuris veikia ląstelės viduje“, - pasakojo R. Rotomskis.
Kodėl vėžys atauga
Lietuvos mokslininkai taip pat tyrinėja, ar įmanoma aptikti ne tik įprastas vėžines ląsteles, bet ir kamienines.
„Problema ta, kad išpjaudami vėžines ląsteles mes neužmušame kamieninių vėžinių ląstelių, kurios labai atsparios. Todėl norėtųsi rasti būdą stebėti, kaip kaupiasi kvantiniai taškai ir ar galima kažkaip specifiškai pasižymėti tas kamienines ląsteles. Tuomet mums nereikėtų stengtis užmušti visų vėžinių ląstelių, o tik kamienines, tuomet su visomis kitomis organizmas susitvarkytų pats. Tokiu būdu jam būtų padaryta mažesnė žala nei sudaužant lazeriu organizmo viduje visą naviką. Juk tuomet susidaro toks puvinys, kurį išvalyti organizmui – didelis krūvis. Išnaikinus kamienines ląsteles, kurios atsakingos už augimą, produkciją, po truputį sumažėtų ir kitų. Kol kas, aišku, tai fantastiniai dalykai.
Vis dėlto vėžys yra ne tik organizmo susirgimas, bet ir ląstelės, todėl yra bandymų lazerio spinduliu gydyti pačią ląstelę. Pavyzdžiui, gal šviesos pagalba galima pasidaryti skylutę, pasiimti blogąją ląstelės dalį, pastumti ją į šoną, o vietoj jos įdėti kitą iš sveikos ląstelės. Tačiau iš pradžių turime mintį pradėti ne nuo ląstelių operacijų, o patyrinėti kraujagysles – rasti būdą, kaip pagauti, ar kraujagyslėje migruoja vėžinės ląstelės. Kitaip tariant, ar įmanoma užfiksuoti vėžio ląsteles kraujo srovėje jas specialiu būdu apšviečiant“, - svarstė pašnekovas.
Lietuviai bando sintetinti šviečiančias aukso daleles
Beje, R. Rotomskio vadovaujamoje laboratorijoje bandoma sintetinti ir specifines, šviečiančias aukso daleles. Jau gauta šiek tiek pinigų projektui, taigi visai įmanoma, kad turėsime ir lietuviškas aukso nanodaleles.
Tačiau švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio raginimą patentuoti visus mokslinius tyrimus mokslininkas vertina skeptiškai.
„ Amerikiečiai paskaičiavo, kad vieno vaisto įdiegimas kainuoja apie 3 mlrd. dolerių. Taigi Lietuvai įdiegti kokį nors naują vaistą yra nerealu. Be to, iš esmės patentas reikalingas norint apsisaugoti savo kišenę, tačiau mokslininkui patentas nieko neduoda. Jei pateiksiu patentą, negausiu nei pinigų, nei granto, nei išgyvensiu, nes man pasakys – tuomet turi būti firma su diegimu. Paprastas pavyzdys. 1995 m. dalyvavau Prancūzijoje pasauliniame simpoziume, kuriame paaiškėjo, kad Lietuva, naudodama vieną gydymo būdą, pažengusi labiau nei Prancūzija. Tačiau pas mus šis gydymo būdas iki šiol neįdiegtas, nors gydyta 700 pacientų. Jis taip ir pasiliko išimties, eksperimento, tvarka, o tai reiškia, kad gydymo prieinamumas labai apsunkintas.
Bandėme įdiegti metodą bent jau diagnostikai. Po dvejų bandymų metų tiesiog numojau ranka. Biurokratai, užuot padėję, tik ieško priekabių – esą įrodykite, kad šis lazeriukas nepavojingas. Tačiau to įrodyti neįmanoma. Galėčiau įrodyti nebent priešingai – jeigu jis būtų pavojingas. Yra tokia filosofinė dilema. Jeigu Dievo nėra, mes niekada to neįrodysime, nes nėra jokio fakto arba argumento, metodo, kaip nustatyti jo nebuvimą. Jeigu Dievas yra, bet tu dar neturi argumentų, gal kada nors jie bus atrasti. Taigi kai tave stato į tokią padėtį, nusvyra rankos“, - apgailestavo pašnekovas.
Tačiau D. Pavalkis šiuo klausimus tvirtas – esą ir moksle turi būti aiškus tikslas, kodėl atliekami moksliniai tyrimai. Kam tuomet apskritai jais užsiimti?
„Aišku, bėgioti pas biurokratus – ne mokslininko darbas. Turi atsirasti verslo interesai, tuomet verslininkai apibėgios visus biurokratus, gaus leidimą, pradės gamybą ir pardavinės produkciją. O jūs iš patento gausite savo 5 ar 10 proc. nuo apyvartos. Mokslas turi iš patento gauti pinigų. Iki 2020 m. mes žadame naikinti bazinį mokslo finansavimą. Visas Lietuvos mokslas liks maždaug su 30 proc. finansavimu. Visa kita turės užsidirbti. Taigi turi būti pritraukti verslo pinigai“, - įsitikinęs ministras.
