„Mažasis dvi dienas karščiavo, trečios dienos rytą išbėrė visą kūną. Kadangi buvau prisiskaičiusi visokių meningokoko simptomų, žinojau, kaip patikrinti, ar bėrimas yra meningokokinis, ar ne. Patikrinau namie, pasirodė įtartinas, nes prabraukus per odą pirštu, spuogiukai nepranykdavo. Buvo šeštadienis, tad nulėkėm į Santariškes“, - pasakojo vilnietė.
Atvykusi į Vilniaus universiteto vaikų ligoninės priėmimo-skubios pagalbos skyrių, mama registratorėms pasakė, kad vaikas karščiuoja, yra leisgyvis ir išbertas.
„Daugiau pacientų nebuvo, bet vis tiek laukėme apie pusvalandį, kol mus apžiūrės - mat gydytoja kavutę turėjo išgerti, registratorė kompiuteryje duomenis suvesti... Tada dar pasiginčijo, kuri daktarė mus apžiūrės, nes sėdėjo dvi ir kalbėjosi apie kažkokius asmeninius dalykus“, - pasakojo DELFI pašnekovė.
Pasak jos, nuo atvažiavimo vaikas buvo apžiūrėtas tik po gero pusvalandžio, nors ji iškart atvažiavusi pasakė simptomus.
„Kai gydytoja pamatė bėrimą, greit susikvietė koleges ir nusprendė vaiką guldyt į reanimaciją, nes bėrimas tikrai buvo panašus į meningokoką. Ačiū Dievui, viskas gerai baigėsi ir po kraujo tyrimų paaiškėjo, kad tai virusas, o ne bakterija. Bet jei būtų iš tiesų meningokokas, neabejoju, kad vaikas būtų miręs priimamajame“, - mano vilnietė.
Reanimacijos gydytojoms moteris neturėjo jokių priekaištų, bet priimamąjį vadino kosmine stotimi.
Gydytoja: tokiais atvejais operatyvumas – labai svarbus
„Tikrai pritariu, kad meningokokinės infekcijos atveju operatyvumas yra labai svarbus. Tačiau nežinant detalių, sunku komentuoti. Kaip supratau, pacientui buvo iškviestas intensyviosios terapijos gydytojas, kurio reikėjo laukti“, - situaciją komentavo Vilniaus universiteto vaikų ligoninės direktoriaus pavaduotoja valdymui Sigita Burokienė.
Pasak specialistės, galėjo būti ir taip, kad gyvybiniai paciento rodikliai nebuvo tokie, kad gydytojai reikėtų mesti darbą su kitais pacientais ir bėgti prie šito.
Jeigu vaiko būklė kritiška, greitosios medicinos pagalbos medikai jį veža tiesiai į intensyviosios terapijos skyrių. Patyrę darbuotojai tokius atvejus atskiria.
„Atvežus pas mus, slaugytoja, atsakinga už paciento pirmumo nustatymą priėmime, staigiai pasako apie „raudoną“ pacientą. Pasitaiko, kad viduryje apžiūros palieki vieną pacientą ir bėgi pas kitą. Pastangos nepražiūrėti rimtų pacientų – nuolatinis mūsų darbas. Skiriame labai daug dėmesio tam, kad skubios pagalbos reikalaujantys pacientai nedelsiant patektų pas gydytoją“, - sakė įstaigos direktoriaus pavaduotoja valdymui.
Jeigu į priėmimą atvežamas labai rimtos būklės pacientas, jis taip pat iš karto gabenamas į intensyviosios terapijos skyrių, lygiagrečiai tvarkomi dokumentai. „Tokiu atveju nežiūrimas nei draustumas, niekas – jei būklė kritinė, pacientui iš karto teikiama pagalba“, - užtikrino įstaigos administracijos atstovė.
Susilaukusiems pirmagimių ar pirmą kartą rimčiau susirgus, tėvams visada atrodo, kad jų vaikas - pats rimčiausias ligonis. S. Burokienės žodžiais, tuomet kiekviena minutė, praleista priėmimo skyriuje, virsta į valandą. Gydytojui atrodo, kad jis labai operatyviai priėjo, o tėveliui – kad per lėtai, galėtų greičiau, nes jam tas laikas, kai reikia laukti pagalbos, sustoja.
Ne visada pavyksta aplenkti mirtį
Gintarės teigimu, laukiant gydytojo laikas negali nesustoti žinant, kad žaibinė meningokokinės infekcijos forma kasmet nusineša po kelias vaikų gyvybes – natūralu norėti, kad į ligoninę atvežtas įtartinai išbertas kūdikis būtų nedelsiant apžiūrėtas.
Minėtai infekcijai būdingas hemoraginis (kraujui iš kapiliarų patenkant į aplinkinius audinius, susidaro tarsi nedidelės kraujosruvos) kūno bėrimas – požymis, šią pavojingą infekciją skiriantis nuo kitų bėrimu pasireiškiančių ligų.
Kiti ankstyvieji meningokokinės infekcijos požymiai yra nespecifiniai ir panašūs į virusinę infekciją, tačiau jai progresuojant prasideda karščiavimas, stiprūs galvos skausmai, pykinimas, vėmimas, sprando raumenų nelankstumas, minėtasis bėrimas. Žaibinio meningokoko atveju gydytojams ne visada pavyksta aplenkti mirtį.
Kaip nustatomas pirmumas priėmime?
Direktoriaus pavaduotojos valdymui klausėme, kaip nustatomas ligonių pirmumas priėmimo-skubios pagalbos skyriaus eilėje.
Tvarka yra tokia: slaugytoja, įvertinusi vaiko gyvybines funkcijas, ligos atsiradimo žaibiškumą ir kitus dalykus, suteikia pacientui pirmumo teisę būti apžiūrėtam pagal šviesoforo spalvas. Pirma kategorija - skubiausi pacientai. Jie gauna raudoną spalvą ir yra nedelsiant gabenami į intensyviosios terapijos skyrių.
Geltoną spalvą gavę pacientai gali šiek tiek palaukti, tačiau jie greičiau patenka pas gydytoją, negu vaikai, kuriems nėra nustatyta indikacijų skubiai pagalbai. Jeigu priėmime yra daugiau vaikų, gavusieji žalią spalvą apžiūros gali palaukti.
„Mums ši sistema labai padeda nepražiopsoti sunkių atvejų, kai suvažiuoja daug pacientų, ypač savaitgaliais, ne darbo valandomis. Priėmime nėra tokios eilės, kaip parduotuvėje – kas pirmas atvyko, tas pirmas apžiūrimas“, - pabrėžė S. Burokienė.
Kodėl reikia laukti, kai net nėra daugiau vaikų?
Pediatriniame Vilniaus universiteto vaikų ligoninės priėmime skubiai pagalbai teikti skirti keturi apžiūros kabinetai.
„Mama Gintarė DELFI sakė, jog atvykus nematė daugiau pacientų, o visą pusvalandį reikėjo laukti, kad vaiką apžiūrėtų gydytojas. Tačiau žmonėms kitą kartą susidaro klaidingas įspūdis, nes pacientai būna ne laukiamajame, o skubios pagalbos kabinetuose, dar turime tris stebėjimo palatas ir jau ten vyksta veiksmas. Priėmime laukiantiems žmonėms atrodo, kad tuščia, nėra žmonių, bet kažkodėl nėra ir gydytojų“, - komentavo direktoriaus pavaduotoja valdymui.
Ne vienas tėvas yra pastebėjęs, kad sprendimą – guldyti ar ne į reanimaciją vaiką – priima ne priimamajame dirbantis gydytojas, o budintis reanimacijoje. Kartais jo reikia ilgokai palaukti ir tada žmonėms labai baisu, nes į reanimaciją guldoma itin rimtais atvejais ir brangi kiekviena minutė.
Jei reanimacijoje nėra vietos
Paprašyta paaiškinti, kokia guldymo į reanimaciją tvarka, S. Burokienė pabrėžė, jog kritiniais atvejais į priėmimą niekas net nekviečia intensyviosios pagalbos gydytojo, pacientas gabenamas tiesiai į reanimaciją.
„Jei atvejis ribinis, tada sprendžiama, kokį gydymą pradėti. Mes labai džiaugiamės, kad šalia priimamojo yra intensyviosios terapijos skyrius ir iš ten iškviestas gydytojas gali padėti priimti sprendimą, ar konkrečiam ligoniui pakanka budinčio gydytojo, kuris tuo metu prižiūri dar 30 vaikų, ar reikia intensyviosios terapijos gydytojo priežiūros, pacientą būtina stebėti per monitorius, intensyviai“, - komentavo specialistė.
Pasitaiko ir tokių atvejų, kai reanimacijoje nebūna vietos. Kaip tada? DELFI pašnekovės teigimu, tokiais atvejais Pediatrijos korpuso reanimacijai talkina kitoje gatvės pusėje esančio chirurginio skyriaus intensyviosios terapijos skyrius.
„Ligų protrūkių metu, kai yra labai daug pacientų, pasitaiko, kad nelieka vietų šalia esančioje reanimacijoje, tačiau tada ieškoma galimybių pacientus paguldyti į kitą. Mūsų pacientų pervežimas yra tikrai labai patogus, turime specialiai įrengtus reanimobilius, ligonius lydi personalas, todėl kelionė iš vieno intensyviosios terapijos skyriaus į kitą nėra komplikuota, pacientai nenukenčia. Tėvams reikia žinoti, kad tokiu atveju jų vaikas nelieka be priežiūros. Jei neatsiranda vietos reanimacijose, mes turime ekstra vietą, į kurią galime priimti pacientą, kol ieškome, kur galėtume perkelti intensyviam stebėjimui ir gydymui“, - paaiškino specialistė.
Per kiek minučių priėmimo gydytojas turėtų prieiti prie paciento?
Pasak S. Burokienės, priėmime pacientas turi būti priimtas kiek galima greičiau. Jei gydytojas neapžiūrinėja kito paciento, gavęs informaciją apie atvykusį pacientą, jis iš karto pas jį eina.
„Tenka palaukti tokiu atveju, jei gydytojas užsiėmęs su kitu pacientu. Ir jeigu atvykęs ligonis yra panašios būklės, jis tikrai nemeta pradėto darbo – baigia su vienu ir eina pas kitą. Nes jeigu dirbsi su keturiais ligoniais iš karto, gali pridaryti klaidų. Manau, kiekvienas atvykusysis nori, kad gydytojas koncentruotųsi į jo atvejį, sutelktų visas žinias, patirtį ir suteiktų kuo kokybiškesnę pagalbą“, - sakė gydytoja.
S. Burokienė pripažino, jog laukimas priėmime – žmonėms labai aktuali problema. Kita vertus, čia dirbantis personalas – kaip fronto linijoje, ypač piko valandomis, piko dienomis. Kitą kartą net neaišku, kodėl staiga užplūsta pacientai. Kaip juokauja priėmimo skyriaus darbuotojai, atvažiuoja pacientų autobusas.
„Tada į pagalbą kviečiamės gydytojus rezidentus – ne tik tuos, kuriems pagal programą priklausytų dirbti priėmimo-skubios pagalbos skyriuje, bet ir iš kitų skyrių. Tačiau net ir tokiu atveju pagalbos tenka laukti, nes neturime patalpų, kuriose būtų galima apžiūrėti daugiau pacientų“, - sakė S. Burokienė.
Visi vienoje patalpoje - grėsmė užsikrėsti kitomis ligomis
Gydytoja tikisi, kad sąlygos pasikeis pastačius naują ligoninės korpusą, kuriame įsikurs šiuolaikiškas priėmimo-skubios pagalbos skyrius, bus lengviau pacientams ir patogiau personalui.
Viliamasi, jog su mažyliais į ligoninės priimamąjį atvykstantiems tėvams nebereikės baimintis, kad laukiamajame jų vaikai užsikrės dar kokia nors liga, nes dabar vienoje patalpoje – ir sergantys peršalimo ligomis, ir vemiantys, ir dėl kitų sveikatos problemų skubios pagalbos atvykę pacientai.
Klaidos, kurias daro patys tėvai
Kokių klaidų turėtų nedaryti savo vaikams gero norintys tėvai, atvežę vaiką į ligoninės priimamąjį? Ką jiems reikia žinoti?
Pasak S. Burokienės, priimamajame neišvengiamas dokumentų tvarkymas. Pasitaiko, kad tėvai neatsiveža vaikučio gimimo liudijimo, jeigu reikia vaiką guldyti į ligoninę, būna nepasiėmę būtiniausių daiktų. Tačiau tai nėra didelė problema, jei paskui kažkas gali juos atvežti.
„Taip pat tėvams nereikėtų labai panikuoti. Geriau susikaupti ir suteikti vaikui pirmąją pagalbą. Pvz., jei vaikas smarkiai karščiuoja, jam reikėtų vaistų nuo temperatūros, duoti daug gerti, nepasimesti, o namuose turimomis priemonėmis suteikti pirmąją pagalbą“, - patarė gydytoja.
Ramus, sutelkta tėvų elgesys ramina susirgusį vaiką. Jei tėvai panikuoja, susierzinę – tai persiduoda vaikui, o jeigu stengiasi išlaikyti ramybę, ir vaikas jaučiasi saugiau.
„Taip pat labai norisi tėvelių paprašyti, kad jie turėtų kantrybės, tolerancijos. Negaliu garantuoti už kiekvieną darbuotoją, bet mes tikrai labai daug dirbame su personalu. Iš tų 60 tūkst. pacientų, kurie per metus kreipiasi į mūsų priėmimą, pasitaiko visokių žmonių. Kartais darbuotojams, deja, taip pat pristinga kantrybės“, - sakė S. Burokienė.
VU vaikų ligoninė – ne vienintelė vieta, kur teikiama pagalba
Bent pusė į Vilniaus universiteto vaikų ligoninę ne darbo metu atvykstančių pacientų - ne tik iš tų įstaigų, kuruos sudariusios su ja sutartis. Dalis skubios pagalbos turėtų vykti arba į Centro poliklinikos Pylimo filiale nedarbo dienomis ir valandomis visą parą veikiantį skubios pagalbos kabinetą arba į Vilniaus miesto klinikinę ligoninę Antakalnyje.
„Jeigu tėvai su sergančiais vaikais važiuotų ne tik pas mus, bet ir kaip numatyta, sumažėtų spūstys mūsų priimamajame. Nežinau, kokios priežastys lemia, tačiau ne tik Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio šalyse vaikų ligoninių priėmimo skyriai tėvams atrodo patrauklesni. Galbūt žmonės mano, jog čia dirbančių medikų kompetencija geresnė ar tiesiog atvažiuoja dėl to, kad yra daugiau įvairių sričių specialistų“, - sakė S. Burokienė.
Gydytoja mano, jog šiuo metu esantys trys skubios pagalbos taškai, kur nedarbo metu pacientams teikiama pagalba Vilniaus mieste, yra pakankamai gerai išdėstyti, tik reikia tuo naudotis.
„Taip pat labai norėtume ir atsakingesnio šeimos gydytojų bei pirminės sveikatos priežiūros centrų požiūrio, kad jie užtikrintų savo pacientams pagalbą jų darbo metu. Štai vakar skubios pagalbos skyriaus priėmime susidūriau su mama, kuri atvyko 18 val. Moteris papasakojo, kad sunegalavus vaikui skambino į polikliniką, bet jai patarė sulaukti 20 val. ir vykti į vaikų ligoninę, nes darbo laikas į pabaigą ir galbūt ne visos tarnybos, laboratorijos dirbo“, - pateikė pavyzdį DELFI pašnekovė.
