Medikas prisipažino, kad pastarieji šokiravo jį patį, kadangi parodė, kad anksčiau jo vertinti gyvuliniai baltymai užsuka vėžio vystymosi mechanizmą net tiems žmonėms, kurie neturi didelio polinkio juo sirgti. Tuo tarpu tinkamai subalansavę baltymų kiekį racione, vėžio gali išvengti net tie žmonės, kurie turi labai stiprų genetinį polinkį.
Eksperimentas: padidinus baltymų kiekį vėžio rizika padidėja per pirmas 12 savaičių
Mokslininkas prisipažįsta, kad vos pradėjęs savo, kaip mediko, karjerą, jis žmonėms primygtinai siūlydavo valgyti kuo daugiau mėsos ir pieno produktų, juolab kad ir pats buvo išaugęs ūkyje būtent su tokiais produktais.
„Tuo metu visi manė, kad svarbiausia žmogui gauti daug baltymų, o svarbiausiu baltymų šaltiniu buvo laikoma mėsa. Taigi ir aš ėmiau skatinti mitybą, kurioje būtų daug gyvulinių baltymų. Mes stengėmės kuo geriau pamaitinti vaikus, ypač skurdžiose pasaulio vietose, pavyzdžiui, Filipinuose. Buvo manoma, kad vaikai negauna pakankamai kalorijų, o taip yra todėl, kad jie negauna pakankamai baltymų. Mes visi buvo pamišę dėl baltymų. Tačiau dirbdamas Filipinuose pastebėjau netikėtų dalykų. Nepaisant mūsų pastangų, dauguma šeimų buvo neturtingos ir negalėjo valgyti daug mėsos, tačiau buvo ir šeimų, kurioms nebuvo sudėtinga sau tai leisti. Paradoksalu, bet pasirodė, kad šių, turtingesnių, šeimų vaikai buvo linkę dažniau sirgti vėžiu.
Vėliau atlikome tyrimą Indijoje ir išsiaiškinome, kad galvijai taip pat dažniau linkę sirgti vėžinėmis ligomis, šiuo atveju – kepenų vėžiu, jeigu jų pašaruose didesnis kiekis įvairių baltymų. 5 proc. baltymų pašaruose dar nedidino vėžio rizikos, tačiau jei baltymai sudarė 20 proc., poveikis buvo akivaizdus. Pabandėme šiuos rezultatus patikrinti nauju tyrimu – rezultatai buvo tokie patys. Buvo nustatyta, kad polinkis į vėžį tarp gyvulių padidėja jau per pirmąsias 12 savaičių nuo baltyminės mitybos pradžios. Vos tik baltymų pašaruose sumažėdavo, vėžio vystymosi mechanizmas sustodavo. Tai man buvo didžiulis atradimas – buvau nustebęs, kai moksliškai pavyko įrodyti, koks stiprus ryšys tarp baltymų ir vėžio“, - pasakojo C. Campbellas.
Pasak eksperto, šiandien vyrauja nuomonė, kad vėžį sukelia chemikalai, esantys mūsų aplinkoje, kadangi jie keičia mūsų genus. Kita vertus, net ir virusai gali sukelti vėžį, pavyzdžiui, hepatitas C. Taip yra todėl, kad mes turime genetinį polinkį sirgti vėžiu, jis užprogramuotas mūsų genuose. Mes arba gimstame su tokiais genais, arba dėl kancerogenų poveikio jie mutuoja jau gyvenimo metu. Taigi vėžys didele dalimi laikomas genetine liga. Tame tiesios yra. Visgi moksliniai tyrimai rodo, kad viskas priklauso ne nuo to, su kokiais genais gimstame, bet kokį poveikį jie mums turi vėliau. C. Campbellas iškėlė idėją, kad genų pasireiškimą galime kontroliuoti per mitybą, kuri yra daug svarbesnė nei manoma. Todėl jis ėmė tyrinėti šią sritį.
„Mes ieškojome, kokie produktai sukelia vėžį, kaip paprastos ląstelės gali tapti vėžinėmis. Mes tikrinome, ar esant didesniam polinkiui į vėžį vėžinių mazgų susidarys daugiau. Tyrimai parodė, kad net ir tuo atveju, kai genai iš tiesų lemia labai daug, vartojant mažiau baltymų tikimybė susirgti bus gerokai mažesnė, nepriklausomai nuo mūsų pirminės situacijos. Ir atvirkščiai. Deja, daugelis mano kolegų vis dar mano, kad vėžį lemia tik mūsų genetinis fondas. Mano tyrimai rodo, kad svarbiausia, kiek mes leidžiame genams pasireikšti vienokioje ar kitokioje aplinkoje. Taigi mityba gali kontroliuoti vėžio pasireiškimą.
Pagrindinis baltymas, kuris sukelia vėžį, yra kazeinas. Daugiausiai jo randama karvės piene. Tuo tarpu sojų, kviečių baltymai, kaip parodė mūsų eksperimentai, vėžio vystymosi mechanizmo neužsuka, net jeigu jų maiste yra 20 proc. Tą patį galima pasakyti apie kitas ligas. Maistinės medžiagos, kurias gauname iš gyvulinės kilmės maisto, mus veikia visiškai kitaip nei augalinės kilmės maistas“, - įsitikinęs mokslininkas.
Vėžio vystymasis paprastai skirstomas į tris etapus. Iš pradžių paprastos ląstelės tiesiog pradeda mutuoti. Toliau jos dauginasi ir auga. Pagaliau vėžys taip progresuoja, kad ir pats žmogus supranta, kad turi problemą.
„Kas vyksta pirmoje stadijoje? Kai mūsų mityboje padaugėja baltymų, padidėja ir fermentų sintezė, kuri aktyvuoja įvairius kancerogenus. Vis daugiau jų prisijungia prie DNR, taip sukeldami mutacijas. Kuo daugiau baltymų vartojama, tuo greičiau kancerogenai patenka į ląstelę. Antroje stadijoje užsiveda mechanizmas, verčiantis daugintis vėžines ląsteles. Prie to prisideda dėl didelio baltymų kiekio organizme pasigaminę laisvieji radikalai. Dėl to keičiasi visa mūsų medžiagų apykaita organizme. Tai parodė septynerius metus vykdomi eksperimentai, kurie rezultatai man kėlė nerimą. Po vieną analizavome visus vėžį užsukančius mechanizmus, tačiau paaiškėjo, kad vieno vienintelio mechanizmo nėra. Maistinės medžiagos veikia ne vienu būdu, bet pačiais įvairiausiais įmanomais būdais, todėl tų mechanizmų – daugybė. Jie tarpusavyje sąveikauja ir sukelia nepageidaujamą rezultatą.
Tačiau kai kalbame apie tai, kaip galėtume išvengti ligos, ją kontroliuoti, visada ieškome mechanizmo, kuris sukelia ligą. Mat jį sustabdę galėsime ligos išvengti. Tokia idėja vadovaujasi visa farmacijos pramonė. Deja, mano tyrimai parodė, kad vieno mechanizmo nėra, todėl farmakologija negali mums padėti kontroliuoti ligų“, - teigė C. Campbellas.
Mokslininkas taip pat aiškinosi, koks gyvulinių baltymų kiekis dar yra saugus mūsų organizmui. Pasak jo, vėžio mechanizmas neužsisuka, jei gyvuliniai baltymai mitybos racione sudaro ne daugiau kaip 10 proc.
„Tai labai svarbu, kadangi baltymai mums iš tiesų labai reikalingi, juos vartoti reikia, bet kai jų vartojame per daug, gauname atvirkštinį rezultatą. Mūsų įprastoje mityboje baltymai sudaro net 11-25 proc. Jei jie visi gyvuliniai, mūsų organizmas atsiduria nepavydėtinoje situacijoje. Juk dar senovėje yra pasakyta, kad kiekviena medžiaga gali būti vaistas ar nuodas. Viskas priklauso nuo suvartojamo kiekio. Reikalingas minimalus baltymų kiekis buvo nustatytas dar prieš 75 metus. Tuomet buvo pasakyta, kad baltymai mityboje turi sudaryti 5-6 proc. Taip pat buvo nustatytas rekomenduojamas baltymų kiekis – apie 8-10 proc. Jis iš tiesų yra idealus, kad organizmas gautų reikiamą kiekį medžiagų. Kažkada žmonės baltymų šaltiniu laikė tik mėsą, bet taip nėra – augalai taip pat turi baltymų. 10 proc. baltymų mūsų mityboje galime užsitikrinti vien augalais. Tačiau jei valgome ir gyvulinio maisto, baltymų jau suvartojame daugiau ir mažiau jų gauname iš augalų, t. y. negauname tiek gerojo baltymo, kiek galėtume. Vidutiniškai žmogus suvartoja 17 proc. gyvulinės kilmės baltymų. Tai tipiška mūsų tradicinė mityba. Taigi mes gerokai perlenkiame lazdą ir negauname pakankamai augalinės kilmės baltymų“, - įsitikinęs mitybos ekspertas.
Sveika mityba kraujo rodiklius gali pakeisti per 10 dienų
Iš augalų, pasak mokslininko, mes gauname visas medžiagas, kurių reikia mūsų organizmui. Pavyzdžiui, mums labai svarbūs antioksidantai, kadangi organizme vykstant perteklinei oksidacijai mes senėjame ir pradedame sirgti. Gyvulinės kilmės maistas kaip tik skatina oksidacijos procesus, augalinės kilmės – veikia kaip antioksidantas.
„Beje, apdorotas maistas jau yra visai kitokios sudėties, jame vyrauja paprasti, o ne sudėtingi angliavandeniai. Šiuo atveju kalbu apie įvairius konservuotus produktus. Tai ne maistas, o šlamštas, net jeigu jis pagamintas iš augalų. Reikia vartoti kuo daugiau gyvo, neapdoroto ir viso grūdo maisto. Kai mes nagrinėjame gyvulinio ir apdoroto maisto poveikį, visada gauname tuos pačius neigiamus rezultatus.
Man teko dirbti Kinijoje, kur buvo vykdomas projektas, tyrinėjantis sergamumą įvairiomis ligomis skirtingose šalies vietose. Buvo padarytas žemėlapis, kuris parodė, kad, pavyzdžiui, krūties vėžys vienose vietovėse buvo labai paplitęs, o kitose jo visai nebuvo, tas pats pasakytina apie žarnyno ir kitų organų vėžį. Buvo nuspręsta pasiaiškinti, kodėl taip yra: apklausėme daugybę gyventojų, išanalizavome 367 kintamuosius ir padarėme išvadą, kad kuo daugiau augalinės kilmės baltymų vietoj gyvulinės kilmės vartojama, tuo mažiau žmonės linkę sirgti registruotomis ligomis. Taigi gavome daugiau nei reikia įrodymų, kad augalinis maistas padeda išvengti lėtinių ligų. Kaip rodo tyrimai, kartais maistas gali pasireikšti teigiamu poveikiu labai greitai – net po penkių dienų“, - pasakojo mokslininkas.
Įvairūs mokslininkai analizavo ir riebalų poveikį organizmui. Jie nustatė, kad kuo mažiau riebalų suvartojama, tuo mažesnis cholesterolio kiekis kraujyje, tuo mažesnė rizika sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis. Tačiau, C. Campbello
„Su sūnumi, taip pat mediku, kuris pats sukūrė 39 sveiko maisto receptus, atlikome eksperimentą, kurio metu gydėme žmones maistu. Tų žmonių, kurie 10 dienų maitinosi skaniai, bet jų maiste buvo daug gyvulinių baltymų, sveikata nepagerėjo. Tuo tarpu tie, kurie valgė augalinį maistą, sumažino savo kūno svorį, cholesterolio kiekį, taip pat ženkliai sumažėjo gliceridų, kurie susiję su diabeto ir širdies ligų rizika. Nuostabu, kad tokių rezultatų galima pasiekti vos per 10 dienų. Šie žmonės nebuvo labai ligoti, jų kraujo rodikliai ir taip buvo neblogi, tačiau eksperimentas parodė, kaip greitai viskas keičiasi vien pakeitus mitybą“, - tikino Lietuvos svečias.
C. Campbellas paminėjo ir savo kolegos mediko tyrimus, kurių rezultatai panašūs. Pastarasis, daug metų daręs širdies operacijas, pradėjo aiškintis, kas sukelia šias ligas. Savo tiriamiesiems jis rekomendavo augalinę mitybą. Iš pradžių medikas tikėjosi, kad sumažės statinų kiekis kraujyje, tačiau vėliau suvokė, kad ne statinai, o pati mityba veikia mūsų organizmą. Aštuonerius metus tyrime dalyvavę žmonės, kurie iki tol buvo patyrę 49 širdies smūgius, nustojo skųstis širdies ir kraujagyslių ligomis. Per tą laiką jomis susirgo tik vienas pacientas.
„ Mums abiem buvo aišku, kad tokių rezultatų pasiekta mitybos pagalba. Aš tikiu, kad ši mityba remiasi mokslu. Pradėjęs savo tyrimus neturėjau jokių išankstinių nusistatymų, netgi atvirkščiai, pats buvau už gyvulinės kilmės maistą, bet tyrimų rezultatai parodė ką kita. Tik augalinis, pilno grūdo, gyvas maistas mums padeda gyventi“, - teigė garsusis ekspertas, pats gyvenantis pagal savo propaguojamus principus.
