Medicininės paslapties saugojimas yra vienas pamatinių medicinos institucijos principų, labai ilgą laikotarpį tai buvo nediskutuotina medikų bendruomenės moralės norma. Konfidencialumas riboja privačios paciento informacijos atskleidimą, todėl jo saugojimas yra tiesioginis paciento interesas. Tačiau dabar šalyje susiklosčiusi situacija, kuomet artimieji negali sužinoti apie į ligoninę patekusius sunkios būklės ligonius verčia abejoti konfidencialumo teikiama nauda. Pasigirsta nuomonių, jog konfidencialumo saugojimas supriešina medikų ir pacientų bendruomenes, dar daugiau - kad tai yra paciento teisių pažeidimas. Tai kurgi slypi tiesa apie konfidencialumą?
Žvelgiant istoriškai, iki XVIII amžiaus egzistavusią medicinos praktiką galima būtų apibūdinti “lovos krašto medicina” - gydytojai buvo kviečiami pas sergančius ligonius į namus. Medikai didelį dėmesį skyrė savo pacientų patirčiai, jų poreikiams bei lūkesčiams, o ypač konfidencialumui kaip pacientų interesui. Dar daugiau, tuo laikotarpiu gydytojai buvo priklausomi nuo pacientų iškvietimų, todėl stengdavosi neprarasti jų malonės. Konfidencialumo pažeidimas galėjo sukelti rimtas abejones dėl gydytojo profesionalumo ar jo reputacijos. Anot Hipokrato, gydytojas “turi [...] mokėti tylėti, [...], tai labai prisideda prie jo gero vardo”. Taigi paciento paslapties atskleidimas tokiomis sąlygomis būtų turėjęs grėsmingų pasekmių gydytojo karjerai, o tuo pačiu ir išgyvenimui.
Galėjo, bet neprivalėjo
Devynioliktojo amžiaus industrinė revoliucija, miestų vystymasis buvo susijęs su didelių ligoninių atsiradimu. Šis hospitalinės medicinos periodas pasižymėjo tuo, jog gydytojai siekė nugalėti ligą izoliuodami ir sunaikindami ligos sukėlėją. Todėl bendraudami su pacientais gydytojai susikoncentruodavo tik į juos dominančių specifinių fizinių aspektų atskleidimą, o pacientų išgyvenimai ir jų poreikiai tapo mažiau reikšmingi.
Palaipsniui konfidencialumas tapo tuo, ką gydytojas galėjo, bet nebūtinai privalėjo suteikti. Paaiškėjo, jog pacientų paslapčių saugojimui nepakanka vien moralinių medicinos normų. Todėl jau nuo dvidešimtojo amžiaus antro dešimtmečio įvairiose pasaulio šalyse konfidencialumo saugojimas medicinoje pradėtas reglamentuoti teisiškai.
Žmogaus teisių deklaracijos priėmimas paskatino atkreipti didesnį dėmesį į paciento teises, ir 1949 m. Pasaulinėje gydytojų asociacijos generalinėje asamblėjoje priimtas Tarptautinis medicinos etikos kodeksas akcentavo pagarbą paciento teisėms, tarp jų ir konfidencialumui. Tokiu būdu konfidencialumas tapo pacientų teise ir gydytojai buvo įpareigoti ją užtikrinti.
Dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje išryškėjęs technologijų progresas sveikatos priežiūroje ryškiai sumažino gydytojų galimybes užtikrinti konfidencialumą. Individualios pacientų ligos istorijos yra perkeliamos į elektronines laikmenas, maža to, naudojant standartizuotas kodifikuojančias sistemas yra kuriamos universalios medicininių duomenų bazės, kuriose atskiro paciento dokumentus galima atrinkti tik žinant unikalų paciento kodą.
Vis tik Kanadoje atlikti tyrimai rodo, jog, pasinaudojus duomenų baze, kurioje iš individualių duomenų įtraukti vien tik gimimo data ir lytis, galima identifikuoti 29 proc. asmenų. Tokiomis aplinkybėmis medicininės paslapties saugojimas peržengia tradicinio konfidencialumo, susijusio išimtinai su gydytojo ir paciento santykiais, ribas ir susilieja su asmeninių duomenų apsaugos sritimi.
Sovietinės sistemos paveldas
Kaip matyti, paciento paslapties saugojimo problema raudona gija tęsiasi per visą medicinos istoriją. Bioetikai teigia, jog sveikatos paslaugų teikėjai privalo tylėti net prieš artimiausius paciento šeimos narius, nepaisydami galimų moralinių dilemų ar potencialaus interesų konflikto. Siekiant to išvengti Vakarų šalys detaliai reglamentuoja tiek gydytojų, tiek ir kitų sveikatos priežiūros specialistų atsakomybę konfidencialumo atžvilgiu.
Skrupulingai laikytis šių teisės aktų verčia ir teisminiai procesai, ganėtinai dažnai kylantys Vakaruose dėl pažeisto konfidencialumo. Kita vertus, teisminiai ginčai neretai kyla todėl, jog kai kuriuos konfidencialumo aspektus reglamentuojanti tvarka gali būti skirtingai interpretuojama. Tokiu būdu teisiškai išspręstas konfliktas leidžia visiems - tiek pacientams, tiek medikams - geriau suprasti konfidencialumo taisykles ir jų laikytis.
Lietuva neturi tokios medicininio konfidencialumo saugojimo patirties. Sovietinė sistema, drastiškai pažeidinėjusi privačią sferą, būtų buvusi nenuosekli gindama konfidencialumą kaip privatų paciento interesą. Panašu, jog ir šiandieninė medicininė praktika yra grindžiama šio laikotarpio paveldu.
Nors 1996 metais priimta pirmoji Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo redakcija įteisino pacientų teisę į konfidencialumą, o asmens sveikatos paslapties kriterijai buvo patvirtinti 1999 m., tačiau, anot gydytojo doc. Eduardo Razgausko, “turbūt niekur taip nepažeidžiama paciento konfidencialumo teisė kaip Lietuvoje, ir, reikia pasakyti, be piktos valios, iš įpročio”. Tik dabar paaiškėjo, jog gydymo įstaigos neturi parengusios elementarios tvarkos, kuria vadovaujantis būtų suteikiama arba nesuteikiama informacija paciento artimiesiems. Kol tokia tvarka kuriama, anot Kauno 2-osios klinikinės ligoninės direktoriaus T. Jankausko “visi pasimetę, nežinome, ką daryti”.
Natūralu, jog tokios suirutės sąlygomis gydytojams sudėtinga teikti kokybiškas sveikatos paslaugas, o dėl to nukenčia pacientai ir jų artimieji. Vis tik ar tai konfidencialumo kaltė, jog pirmosiomis šių metų dienomis ligoninėse netikėtai kilo tikras cunamis? Galbūt prieš ligonius atsigręžė ne kelis tūkstančius metų žinomas medicinos principas, o pati sveikatos priežiūros sistema, iki šiol menką dėmesį skyrusiai konfidencialumui?
Medikai jaučiasi nesaugūs
Kad ir kaip ten būtų, yra puiku, jog žiniasklaida taip operatyviai sureagavo į iškilusį nesusipratimą. Tokia diskusija visuomenei leidžia geriau suprasti reiškinio esmę ir susimąstyti apie jo svarbą. Kita vertus, akivaizdu, jog, kaip teigia teisininkas K.Čilinskas, būtina kuo skubiau rengti instrukcijas, kaip praktiškai taikyti įstatymą ir kaip nustatyti ligonio ir jo ieškančių žmonių giminystę. Konfidencialumo saugojimo tvarką įstaigos turi įtraukti į vidaus taisykles ir su ja supažindinti pacientus. Maža to, savo poziciją šiuo klausimu turėtų išsakyti ir pacientų, ir profesinės medikų organizacijos.
Tik visų pastangomis galima įveikti iškilusius neaiškumus, trikdančius sveikatos priežiūros įstaigų darbą ir įnešančius sumaišties į pacientų ir jų artimųjų gyvenimą. Nepriklausomybės laikotarpio patirtis rodo, jog tiek sveikatos priežiūros institucijos, tiek ir visuomenė su įvairiomis problemomis medicinoje buvo susidūrusios ne kartą ir vienaip ar kitaip sugebėjo jas išspręsti. Todėl, tikėtina, jog jau netolimoje ateityje problemų dėl konfidencialumo kils tik ypatingais atvejais. Todėl rengiant konfidencialumą reglamentuojančią tvarką sveikatos priežiūros įstaigose, svarbu neapsiriboti vien tik informacijos apie sunkiai sergančius pacientus suteikimo klausimais. Juo labiau, kad labai dviprasmiškai interpretuotinų vietų įstatyme yra ir daugiau. Pavyzdžiui, nusakydamas jaunų, iki 18 metų asmenų teises į konfidencialumą, įstatymas teigia, jog “nepilnamečio paciento atstovai turi teisę susipažinti su nepilnamečio paciento medicinos dokumentais, jeigu tai neprieštarauja šio įstatymo reikalavimams ir nepilnamečio paciento interesams”.
Nepilnamečio interesą vienaip galėtų suprasti gydytojas, kitaip - nepilnamečio tėvai, dar kitaip - pats nepilnametis. Labai tikėtina, jog teisininkas pateiktų dar vieną “nepilnamečio intereso” traktuotę. Stokodami teisinio aiškumo medikai jaučiasi itin nesaugūs, o sveikatos paslaugų kokybė gali stipriai nukentėti. Todėl gali būti, jog ateityje dar ne kartą diskutuosime apie konfidencialumą, tačiau ne tam, kad jo atsisakytume, o tam, kad vis labiau įtvirtintume šį principą šiuolaikinėje sveikatos priežiūroje.
