Tyrimas: kaip vyrai apibūdina idealią moterį, o moterys – idealų vyrą

„Darvinas pastebėjo, kad visų rūšių patinai yra sukurti meilintis patelėms, o patelės paprastai renkasi iš keleto kandidatų. Tokia yra smegenų meilės architektūra. Taigi mes esame daug labiau prognozuojami nei manome. Per evoliuciją mūsų smegenys išmoko atskirti sveikiausius iš potencialių partnerių, su kuriais daugiausiai galimybių susilaukti sveikų vaikų ir kurių ištekliai bei pareigos jausmas padės mūsų palikuoniams išgyventi. Šios grandys egzistuoja mūsų smegenyse nuo pat gimimo“, - teigia mokslininkė savo knygoje „Moters smegenys“, kurią į lietuvių kalbą išvertė ir išleido leidykla „Baltos lankos“.

Būtent todėl mūsų smegenys išmokusios akimirksniu įvertinti potencialaus partnerio ypatumus, ir jei šie atitinka mūsų priešistorinį „pageidavimų sąrašą“, patiriame cheminių medžiagų antplūdį. Galime tai vadinti meile ar aistra. Kai mūsų smegenys fiksuoja tinkamą partnerį, net jei racionaliai neieškome naujų pažinčių, programa pradeda veikti ir užsiveda flirto bei poravimosi mechanizmai. Taigi mūsų kaukolėje vis dar slypi akmens amžiaus smegenys. Nieko keista – 99 proc. laiko iš tų milijonų metų, kurių žmogiškosioms būtybėms prireikė evoliucionuoti iki dabartinio pavidalo, mes praleidome gyvendami primityviomis sąlygomis. Todėl mūsų smegenys pritaikytos spręsti problemas, su kuriomis susidurdavo mūsų protėviai, o jiems svarbiausias iššūkis buvo sėkminga reprodukcija.

Pasak L. Briozendine, būtent tuo, kad mūsų instinktai nepasikeitė, paaiškinama, kodėl viso pasaulio moterys ieško ilgalaikio partnerio, turinčio tas pačias pageidaujamas savybes. Mokslininkai apklausė daugiau nei 10 tūkst. moterų, priklausančių 37 skirtingoms kultūroms. Bet kurioje kultūroje moterims labiau rūpi ne vyro išvaizda, o jo turimi materialiniai ištekliai ir socialinė padėtis. Šias savybes vertina net tos moterys, kurios pačios disponuoja aukštomis pajamomis. Įdomi detalė: tyrėjai nustatė, kad moterys ieško vidutiniškai daugiau nei 10 cm už save aukštesnio ir 3,5 metų vyresnio partnerio.

Moters smegenys. "Baltos lankos" nuotr.
Viso pasaulio vyrai savo ruožtu pirmenybę teikia fiziškai patrauklioms moterims, kurių amžius svyruoja tarp 20 ir 40 metų, vidutiniškai 2,5 metais jaunesnėms už juos. Taip pat jie pageidauja, kad partnerės oda būtų lygi, akys skaisčios, lūpos putlios, plaukai žvilgantys, o kūno linijos primintų smėlio laikrodį. Šis sąrašas galioja visose be išimties kultūrose. Mat visi šie požymiai, nors atrodo paviršutiniški, yra stiprūs vizualiniai vaisingumo ženklai. Per milijonus metų vyrų smegenys išmoko žaibiškai skenuoti moterų išorinius požymius, susijusius su vaisingumu. Fizinis aktyvumas, jaunatviška eisena, simetriškos kūno linijos, lygi oda, spindintys plaukai, putlios lūpos – lengvai pastebimi vaisingumo ženklai.

„Taigi nieko keista, kad moterys į lūpas leidžiasi kolageno injekcijas ir stengiasi išlyginti veido raukšles. Kūno linijos taip pat yra vaisingumo rodiklis, todėl tarp moterų plačiai paplitę krūtų implantai. Sveikų moterų kūno linijų gaubtumas, o jų juosmens apimtis tampa maždaug trečdaliu mažesnė nei strėnų. Tokios moterys pastoja lengviau nei tos, kurių liemens ir klubų apimtis panaši.

Socialinė reputacija taip pat neretai yra veiksnys, atkreipiantis vyro dėmesį, nes didžiausiu reprodukciniu potencialu pasižymintis vyras stengiasi rasti moterį, kuri turės lytinių santykių tik su juo. Ne veltui moterys sąmoningai neatsiduoda vyrui tą patį vakarą, nes intuityviai jaučia, kad tuomet jų reputacija nukentės ir vyras nebenorės tęsti santykių. Be to, moterims būdinga kruopščiai ištyrinėti vyro pasirengimą prisiimti įsipareigojimus. Moterys išmokusios atskirti vyrų melus ir pagražinimus, jos geriau nei vyrai geba skaityti iš balso tembro, veido išraiškų“, - teigia knygos autorė.

Atsargiai: glamonės skatina nepagrįstą pasitikėjimą partneriu

Pasak mokslininkės, kai žmogus įsimyli, smegenų grandys, valdančios kritišką mąstymą, nustoja veikusios. Galbūt evoliucija viską sutvarkiusi taip, kad priverstų mus sutelkti visą dėmesį į vieną vienintelį žmogų. Kritiškos mąstymo apie žmogaus trūkumus stoka kaip tik praverčia šiam tikslui.

„Įsimylėjimas – viena iracionaliausių elgsenos formų ir sąmonės būsenų tiek moterims, tiek vyrams. Smegenys tampa aklos mylimojo trūkumams ir ydoms. Tai nevalinga būsena. Įsimylėjimas dabar jau ir mediciniškai apibrėžtas kaip specifinė smegenų būsena. Ji eksploatuoja tas pačias smegenų grandis kaip ir įkyriosios būsenos, manijos, intoksikacija, troškulys ir alkis. Tai nėra emocija, bet ji stiprina arba silpnina kitas emocijas.

Ši karštligiška smegenų veikla kūrenama hormonais ir neurocheminėmis medžiagomis. Smegenų grandis, kurios suaktyvėja įsimylėjus, galima būtų palyginti su tomis, kurios suaktyvėja ir nuo narkotinių medžiagų priklausomam žmogui, desperatiškai siekiančiam naujos dozės. Klasikiniai ankstyvosios stadijos įsimylėjimo simptomai labai panašūs į pradinį kai kurių narkotikų poveikį: sužadinamos smegenų malonumo grandys. Taigi teiginys, kad nuo įsimylėjimo galima būti priklausomam, yra teisingas. Partneriai, ypač pirmus šešis mėnesius, trokšta be paliovos jausti buvimo kartu ekstazę. Ši smegenų būklė tęsiasi maždaug 6-8 mėnesius.

Kai kurie žmonės net neįsivaizduoja, kaip yra priklausomi nuo kito, kol nepatiria širdperšos, kai mylimasis yra išvykęs. Smegenis faktiškai ištinka narkotinės abstinencijos būsena. Neretai toks išsiskyrimas paskatina vyrą pasipiršti, nes dėl hormoninės abstinencijos – dopamino ir oksitocino stygiaus – sustiprėja jo aistra ir ilgesys.

Glamonės, bučiavimasis, žiūrėjimas vienam į kitą, grąžina šių hormonų pusiausvyrą, nuslopina atsirandantį nerimą ir atgaivina nusilpusias meilės grandis smegenyse. Ne veltui motinos linkusios perspėti dukteris, kad jos neskubėtų pereiti prie artimų santykių su nauju partneriu, kadangi oksitocinas, kurio gamybą skatina glamonės, skatina ir nepagrįstą pasitikėjimą parteriu bei jo teiginiais. Taigi jei moteris nėra nusprendusi pasitikėti savo partneriu, neturėtų leisti jam savęs glamonėti. Žaidybinio eksperimento metu vienai „investuotojų“ grupei buvo duota nosies purškalo su oksitocinu, o kitai grupei – placebo. Pirmoji grupė investuodavo dvigubai didesnes sumas, buvo labiau linkusi pasitikėti nepažįstamu finansiniu patarėju, jautėsi saugiau, kad investicija atsipirks.

Kodėl meilė visada išblėsta?

„Kokiu būdu pradinis nežabotas imperatyvas „Ak, privalau jį turėti kiekvieną savo gyvenimo minutę“ pamažu virsta „O, sveikas, a, tai vėl tu, mielasis“? Dopamino potvynis smegenyse pamažu atslūgsta. Jei skenuotume tokios moters smegenis, pamatytume, kad atlygio ir malonumo bei alkio ir troškimo grandžių aktyvumas išblėsęs, o emocinį ryšį užtikrinančios grandys šviečia šilta geltona šviesa“, - teigia L. Brizendine.

Dauguma žmonių mano, kad romantiškos ekstazės, būdingos pradiniam įsimylėjimui, pabaiga reiškia, kad poros santykiai eina žlugimo link. Tačiau, ramina mokslininkė, iš tiesų santykiai, skatinami naujai susiformavusių neurologinių grandžių, pereina į ilgalaikę savo fazę. Romantišką aistrą keičia jaukumo, švelnumo ir emocinio ryšio potyriai. Šioje fazėje vėl įsijungia kritinis mąstymas, tačiau malonumo teikiantis oksitocinas gaminamas toliau – jo šaltiniu tampa katu patiriami abipusiai teigiami išgyvenimai.

Pasak knygos autorės, toks perėjimas iš tiesų turi prasmę. Juk rūpintis vaikais beveik neįmanoma, jei partneriai nesiliautų vienas kitam rodę išskirtinio dėmesio. Aistros ir seksualinės veiklos intensyvumo susilpnėjimas yra kaip tik pritaikytas mūsų genų tęstinumui užtikrinti. Tai nėra meilės atvėsimas, o jos perėjimas į naują, stabilesnę fazę, kai partnerių ryšį užtikrina du neurohormonai – vazopresinas ir oksitocinas. Būtent šie hormonai skatina socialinių ryšių palaikymą.

Tiek vyrams, tiek moterims oksitocinas sukelia atsipalaidavimo, saugos, ryšio ir pasitenkinimo vienas kitu pojūtį. Norint šį poveikį išlaikyti ilgai, smegenų emocinio ryšio sistemai reikia nuolatinio, beveik kasdienio oksitocino žadinimo per fizinį artumą ir glostymą. Vyrams fizinio kontakto reikia 2-3 kartus dažniau nei moterims.

Įdomu, kad romantiška meilė gali naujai įsižiebti atsiradus baimei ar grėsmei prarasti savo partnerį. Ši grėsmė sužadina aistros grandis tiek vyrams, tiek moterims. Žmogus patiria savotišką abstinencijos sindromą, panašų į narkotinę abstinenciją ir dėl oksitocino bado nutrūkus santykiams desperatiškai stengiasi susigrąžinti mylimąjį, kad vėl patirtų tą patogumą ir ramybę.

Moterys ir vyrai į netektį reaguoja skirtingai. Palikti vyrai yra linkę į savižudybę keturis kartus dažniau nei moterys. Pastarosios grimzta į depresiją – visiškai praranda apetitą, nebegali uždirbti, dirbti ar sutelkti dėmesio.

Dar neseniai manyta, kad tokios frazės, kaip „sudaužyta širdis“, tėra poetinės metaforos. Tačiau nauji skenuotų smegenų vaizdų tyrimai įrodė šių pasakymų realumą. Atstūmimas išgyvenamas kaip fizinis skausmas. Smegenų biochemija persiorientuoja nuo romantiškos meilės aktyvumo prie netekties ir sielvarto režimo. Netekus dopamino, smegenis apima depresijos ir nevilties biochemija.

L. Brizendine manymu, gali būti, kad su prarasta meile susijęs smegenų skausmas evoliuciškai išsivystė kaip fizinis perspėjimas, primenantis apie socialinės izoliacijos keliamus pavojus. Skausmas prikausto mūsų dėmesį, sutrikdo įprastinę elgseną ir skatina susigrąžinti saugumą ir nutraukti patiriamas kančias. Taigi šis skausmas, įrašytas į mūsų genetinę patirtį, verčia mus bet kokia kaina vengti panašių situacijų ar bent jau kuo greičiau susirasti kitą partnerį. Šitaip užtikrinamas žmonijos išlikimas.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (219)