Kokybiškas seksas nėra dovana, tai sunkaus darbo ir didelių pastangų rezultatas. Jam galioja sena gera taisyklė: kuo daugiau investuosi, tuo daugiau naudos gausi, skelbia „The Daily Mail“.
Tačiau kartais emocinis intymumas, kuris tampa neatsiejamu ilgalaikių santykiu palydovu, pradeda gesinti aistrą.
Draugystė – tvirtų santykių pagrindas, tačiau ar gali porelė būti pernelyg dvasiškai artima audringam seksui?
Likimo ironija: poros, besidžiaugiančios itin artimu sielų ryšiu ir puikiais santykiais, dažnai itin skeptiškai vertina savo seksualinį gyvenimą.
Kodėl? O gi todėl, kad sielų bendrystė, poros kaip nedalomo vieno suvokimas, slopina geismą - chemijos paprasčiausiai nebelieka.
Bent kartą gyvenime antrąją pusę turėję žmonės gali įvardyti tą lūžio tašką, kai beprotiškai vienas kitą įsimylėję individai virsta mylinčia pora.
Geismas mus atveda į santykius, tačiau karštus bučinius palaipsniui keičia bendravimas žvilgsniais, protą temdanti aistra išblėsta, užleisdama vietą jaukiems vakarams prie televizoriaus.
Jeigu dvasinis intymumas žengia dar toliau, seksualinė aistra priversta užleisti vietą ne mažiau galingai jėgai – draugystei.
Nors iš mylimo žmogaus išgirsta frazė, jog esate geriausias jos ar jo draugas, ir glosto širdį, tai gali būti mirties nuosprendis jūsų poros seksualiniam gyvenimui. Seksas su geriausiu draugu neretai pasąmonėje prilyginamas seksui su artimu giminaičiu. Apie kokią aistrą dar galima kalbėti, tikra gėda.
Vienas iš sielų intymumo ir sekso priešpriešos problemos specialistų – Jackas Morinas, knygos „The Erotic Mind“ autorius.
J. Morinas ir kiti šios srities žinovai aiškinosi, kodėl sielų artumas seksualinį geismą slopina, o ne jį kursto. Atrodo, jog šio paradokso priežastis gana paprasta: atskirumas mums atrodo seksualiai patrauklesnis.
Mums tereikia savo antrąją pusę suvokti kaip atskirą individą, o ne dalį mūsų pačių – tik taip gali egzistuoti kūniškas geismas.
Atsiradus emociniam susisaistymui (t.y. nebejaučiant, kur nustoja egzistuoti du žmonės ir prasideda pora, dvasinis vienis), abu partneriai po truputį pradeda netekti savo tapatybės. Tada ima slopti ir seksualinis potraukis. Trumpiau tariant, tiesiog išjungiamas fizinio artumo mygtukas. Dvasinis komfortas ir sielų draugystė – puikus pamatas santykiams, tačiau tikras nuodas seksualiniam gyvenimui.
Specialistų teigimu, santykiams žymiai sveikesnis mokėjimas egzistuoti atskirai: nors emocinis artumas tvirtiems santykiams ir yra gyvybiškai būtinas, tačiau žmonės privalo suvokti, jog nėra vienas darinys. Norėdami kurti laimingus santykius, jie tikrai neprivalo sutarti visais gyvenimo klausimais, viską daryti kartu ar mėgti tuos pačius dalykus.
Du žmonės neturi tapti vienu, jie turi vienas kitą papildyti.
Raktas į džiaugsmo teikiantį seksą – naujovės, o jeigu du žmonės vienas kitą pažįsta kaip nuluptą, dalijasi tais pačiais pomėgiais ir mėgsta tuos pačius dalykus, intymus gyvenimas tampa nuobodžia rutina.
Savo individualumo ribas jaučiančios poros priima vienas kito skirtumus, skatina vienas kitą išbandyti naujus dalykus, bet nepaliauja ieškoti sąlyčio taškų. Santykiai jiems tarsi darbas, o tai neleidžia apsnūsti.
J. Morinas mano, jog aistra atsiranda tik mokant toleruoti savo antrosios pusės kitoniškumą (kai du žmonės emociniu požiūriu yrapakankamai stiprūs priimti savo skirtumus) ir priimti santykių iššūkius.
Kaip iš naujo atrasti aistros džiaugsmą? Galbūt užtektų sveikai atitolti vienas nuo kito, vėl prisiminti save kaip asmenybę.
Kai poros išdrįsta žengti už saugios bendrų pomėgių ir interesų zonos, iš naujo atranda išorinį pasaulį, du žmonės kitomis akimis pažvelgia ir vienas į kitą. O akyse jau šoka aistros ugnelės.
