Populiarūs vaistai, sukeliantys neigiamą organizmo reakciją į alkoholį
Anot Vilniaus priklausomybės ligų centro direktoriaus Emilio Subatos, šiandien Vakarų Europoje labai populiari vadinamoji ankstyvoji intervencija, padedanti nustatyti priklausomybę nuo alkoholio ankstyvose stadijose. Šiuo tikslu šeimos gydytojai, kurie yra arčiausiai pacientų, yra supažindinami su priklausomybės nuo alkoholio sindromo simptomais, kad laiku juos atpažintų.
„Šeimos gydytojas galėtų skleisti informaciją, kaip alkoholis veikia kepenis, kraujo spaudimą, kitas organizmo funkcijas – ne gąsdindamas, kaip pas mus dažnai būna įprasta, o informuodamas. Egzistuoja metodikos, vadinamosios trumpos intervencijos, kurias gali taikyti kiekvienas šeimos gydytojas.
Antra grandis – psichologinės sveikatos centrai. Psichiatras kartu su psichologu turėtų pakonsultuoti ir, esant reikalui, skirti gydymą vaistais. Vaistų, galinčių pristabdyti ligos vystymąsi ankstyvose stadijose, kol dar žmogus turi darbą, šeimą, integruotas visuomenėje, jau yra pakankamai daug. Vieni vaistai sukelia reakciją į alkoholį – iškart atsiranda pykinimas, padidėja kraujospūdis, parausta veidas, žodžiu, būna labai nemalonūs pojūčiai jau po pirmos alkoholio dozės. Kiti vaistai mažina potraukį alkoholiui, o jei vis tiek užgeriama, toks užgėrimas trunka trumpiau ir mažiau išgeriama“, - pasakojo medikas.
Anot pašnekovo, bet kuriuo atveju vaistas turi būti vartojamas sąmoningai – žmogus turi pripažinti, kad jis pats nėra užtikrintas savo jėgomis, negali savęs kontroliuoti. Vaistai vartojami tiek laiko, kiek reikia – tris, šešis mėnesius ir pan.
Kaip pacientas su gydytoju kalba apie tai, ką daryti, kad kontroliuotų kraujospūdį, taip jis turi šnekėti su gydytoju ir apie tai, kaip atsikratyti priklausomybės nuo alkoholio. Yra detoksikacijos paslaugos, kai žmogus pats nesusitvarko, Minesotos programa – tam tikros treniruotės, kaip gyventi susilaikant, anoniminių alkoholikų savipagalbos grupės. Deja, šis platus paslaugų spektras labiau prieinamas tik didžiuosiuose miestuose, rajonuose pagalbos yra kur kas mažiau“, - teigė E. Subata.
Dažniausi priklausomybės centrų pacientai – 30-50 metų vyrai. Jie pakankamai sveiki, darbingi, bet jau nesusitvarko su alkoholiu ir dėl to patiria nemalonių pasekmių. Užleistų formų alkoholikai patys nesikreipia, nes jie jau neturi motyvacijos išgyti.
„Yra ir 19-mečių, kurie jau turi susiformavusį priklausomybės sindromą ir jiems reikia tęstinio gydymo. Taigi turime ir jaunų žmonių, tik jie nėra mūsų pagrindinė grupė, jie dar mano, kad susitvarko patys. Dažniausiai ateina pasitarti ar atveda savo suaugusius vaikus susirūpinę tėvai“, - sakė medikas.
Dauguma pacientų – „vidurinioji klasė“
Vilniaus priklausomybės ligų centre per metus nuo abstinencijos pasekmių gydoma apie 1700 žmonių. Dar 300 pacientų gydosi ambulatoriškai. Gydymas, kurio metu pacientai gauna daug raminamųjų vaistų, kad išnyktų drebulys, nerimas, nemiga, kiti nemalonūs simptomai, trunka 3-5 dienas. Tačiau tai tik pradžia.
„Po abstinencijos gydymo dalis žmonių nieko nedaro – tikisi išsilaikyti savo jėgomis, kas dažniausiai baigiasi atkryčiu. Apie 10-15 proc., ypač besilankantys pas mus ne pirmą kartą, toliau tęsia gydymą Minesotos programoje. Tai nemedikamentinis 4 savaičių stacionarinis gydymas. Programa pasižymi griežta dienotvarke, užimta diena, žmogus mokamas pamatyti savo silpnybes, dirbti su jomis, lavinti savo įgūdžius. Apie 60-70 pacientų per metus praeina ambulatorinį programos variantą. Po gydymo mes žmonėms visada rekomenduojame anoniminių alkoholikų grupes, kurios yra nemokamos. Tačiau jos ne visiems patinka dėl tam tikrų ritualų“, - galimus alkoholizmo gydymo būdus vardijo pašnekovas.
Pasitaiko atvejų, kad žmogus bando gydytis net 30-tą kartą. Kiti gan ilgai „laikosi“, bet po 5-7 metų vėl pasirodo. Kita vertus, anot mediko, dauguma žmonių po gydymo neblogai adaptuojasi. Rizika „atkristi“ sumažėja jau po 3-4 metų, jei žmogus per tą laiką pakeičia ir savo gyvenimo būdą, pomėgius, laisvalaikį, draugus, o tai, žinia, užtrunka.
„Mūsų pacientai – vidurinysis visuomenės sluoksnis. Patys turtingiausi eina į privačias klinikas, o žemiausio sluoksnio atstovai apskritai neina gydytis, jie patenka į blaivyklas“, - pasakojo E. Subata.
Alkoholizmo gydymo pagrindas – psichoterapinė įtaiga?
Panaršius internete galima rasti pačių įvairiausių siūlomų gydymo nuo alkoholizmo būdų: detoksikacija, medikamentinis gydymas, psichoterapija, vadinamasis kodavimas, net „25 kadro“ metodas.
Mat įrodyta, kad žmogaus žvilgsnis neužfiksuoja atskirų kadrų, bet pasąmonė įsimena būtent 25 kadrą. Jo informacija labiausiai įtikina, todėl 25 kadrą uždrausta panaudoti reklamos, rinkimų kampanijų tikslais, tačiau jis naudojamas gydymui. Pacientas esą gali pasirinkti – jis nori būti įtikintas visai negerti ar išmokti „gerti saikingai“.
Kitas panašus būdas – psichokodavimas – taiko hipnozės ir streso psichoterapijos elementus. Šiuo metodu keičiami žmogaus refleksai, kurių pats žmogus negali sąmoningai kontroliuoti.
Teigiama, kad gydymo rezultatas – pasikeitęs elgesys bei tam tikrą laikotarpį pakitę žmogaus pojūčiai alkoholio atžvilgiu. Vadinamasis kodo laikotarpis, tai yra, kiek laiko žmogus po gydymo „nenutrūkta nuo grandinės“, priklauso nuo paciento pasirinkimo. Jis gali varijuoti, tačiau negali būti trumpesnis nei 1 metai.
„Yra du alkoholizmo gydymo būdai – psichoterapija ir medikamentinis, tačiau iš esmės be psichoterapijos neišsiverčia nė vienas gydytojas. Net ir duodant tabletę naudojama psichoterapija, nes yra pasakoma, kad šitos tabletės padės. Kadaise dirbau laivo gydytoja. Kartais įgula išplaukdavo be mediko. Po vieno tokio atvejo paklausiau kapitono, ar jam nekilo problemų dėl vaistų. Jis man atsakė: „Taigi viskas labai paprasta. Jei žmogui skauda galvą, aš duodu aspirino ir sakau, kad skausmas praeis. Jei skauda koją, duodu tą pačią tabletę ir sakau, kad praeis kojos skausmas“. Ir iš tiesų, kiekviename gydyme yra ir placebo principo.
Ta pats ir narkologijoje. Nors gydymo metodų yra daug, jie visi susiveda į vieną – „tau dabar negalima vartoti alkoholio, nes bus tai, tai ir tai“. Jei žmogus turi motyvą tapti blaivus, jam padės bet koks metodas. Ne metodai gydo žmogų, o gyvenimas. Jis turi prieiti tokią ribą savo gyvenime, kad norėtų keistis“, - tikino privačia praktika užsiimanti psichiatrė Rūta Mizerienė.
Anot pašnekovės, pagrindinė motyvacija nustoti gerti susijusi su tarpusavio santykiais, kai žmona (dažniausiai gydymo visgi prireikia vyrams) pareiškia ultimatumą.
Anksčiau buvo daug klientų, kurie norėjo nevartoti alkoholio 3 ar 5 metus, nes jie ketino išvykti dirbti į užsienį. Pastaruoju metu tokių klientų nebėra, tačiau atvyksta labai daug bedarbių. Dėl sveikatos, nors tai turėtų būti pagrindinis motyvas, kodėl norima negerti, ateina mažuma – vos 10 proc.
Ketvirtadalis pacientų – moterys. Dažniausiai tai vyresnio amžiaus moterys, kurias atveda vaikai, vykstantys į užsienį ir norintys joms palikti anūkus. Pastarųjų gydymas paprastai būna sėkmingas, nes jos turi didžiulę motyvaciją dėl anūkų.
25 proc. pacientų – pripratę prie alaus
R. Mizerienės teigimu, pastaruoju metu yra labai daug jaunų žmonių – iki 25-30 metų.
„Grįžta iš užsienio jaunimas, „pasėdėjęs“ ant žolės ar amfitaminų ir pradeda nesaikingai gerti alų. Tai vadinamasis alinis alkoholizmas, kurio anksčiau nebuvo, o dabar tokių jaunuolių – apie 25 proc. Jis labai sunkiai pasiduoda gydymui. Alkoholizmą dažnai lydi kitos ligos, psichikos sutrikimai.
Grynų alkoholikų nėra daug – apie 25 proc., kurie tiesiog priprato išgėrinėti su draugais. Pastaruosius gydyti lengviau. Jeigu jie patys nori mesti gerti, 90 proc. gydymas būna sėkmingas. Jeigu juos atvaro žmona ar mama, po 2-3 mėnesių ateina ir sako: „Sutinku negerti „šnapso“, bet tik ne alaus. Taip pat turiu keletą pacientų, kurie ateina ir sako: „Noriu negerti mėnesį“. Dažnai tai tolimųjų reisų vairuotojai, kurie nori būti dėl savęs užtikrinti reiso metu“, - pasakojo medikė.
Anot jos, labai svarbu, kad blaivininkas vartojančioje aplinkoje nesijaustų ligoniu, balta varna. Mat visuomenėje blaivybė yra kur kas mažiau toleruojama nei saikingas gėrimas. Tačiau buvęs alkoholikas jau niekada nebus saikingu vartotoju. Blaivininku išlikti taip pat sunku – po penkerių metų dauguma vėl ieško pagalbos.
„Būna, kad žmogus išbūna blaivus 5-10 metų, o po to skambina ir sako, kad jis vėl sugeba vartoti alkoholį saikingai. Tačiau po kurio laiko viskas baigiasi tuo pačiu. Mes, gydytojai, žinome, kas yra remisija ir iliuzija, kad pasveikai.
Negeriančiam žmogui labai svarbus šeimos palaikymas. Jei žmona nuolat prikaišioja, kad vyrui prireikė daktarų, nes jis nesugeba saikingai gerti, nieko nebus. Reikia suprasti, kad problema – alkoholio, kaip medžiagos, sąlytis su organizmu, o ne jo vartoti nemokantis žmogus. Deja, niekas mūsų nemoko nevartoti alkoholio, o moko jį vartoti saikingai. Todėl tolerancija jam auga ir perduodama iš kartos į kartą“, - sakė R. Mizerienė.
Anot pašnekovės, šios srities medikai visada jaučia valstybės politiką, permainas šalyje ir visuomenėje. Kai tik padėtis tampa nestabili, padaugėja prasigėrusių pacientų.
