Tačiau dietologai primygtinai siūlo prisiminti šią senolių tradiciją ir perimti daugumą to laikotarpio mitybos taisyklių. Mat, nors mūsų protėviai gyveno kur kas vargingiau nei mes, maisto produktų įvairovė buvo kur kas skurdesnė, jie galėjo pasigirti pilnaverte mityba.
Senoliai pasninkaudami norėjo susitaikyti su gamta
Etnologės Nijolės Marcinkevičienės teigimu, Advento laikotarpio, prasidedančio šv. Andriejaus dieną, lapkričio 30-ąją, pasninkas turi gilias šaknis, siekiančias senąjį mūsų protėvių tikėjimą. Tai buvo niūrus, tamsus virsmo metas, kai dienos vis trumpėjo, o saulė pasirodydavo vis rečiau. Žmogui darėsi neramu. Todėl norėdamas įsiteikti gamtai, kuri buvo personifikuota, mat buvo tikima, kad į gyvūnus gali įsikūnyti vėlės, žmogus tuo laikotarpiu stengėsi nieko neskriausti – nei gyvūno, nei medžio, nei naminio paukščio.
„Tai buvo tarsi susitaikymas su visa artimiausia žmogaus aplinka. Žmogus bandė apie save kurti nuolankią, jaukesnę aplinką, stengėsi įsiteikti dievybėms, gamtoms jėgoms, parodyti, kad jis yra geras. Taigi jis tarsi nusilenkė viskam, kuo visus metus naudojosi. Taip jis bandė užsitikrinti sėkmę kitais metais. Juk žmogaus gerovė visiškai priklausė nuo žiemos – kaip išgyvens gyvuliai, kada ateis pavasaris, koks bus derlius“, - svarstė N. Marcinkevičienė.
„Kalbant apie abiejų pasninkų krikščioniškas prasmes, Gavėnia, kuri tęsiasi 6 savaites iki Velykų, simbolizuoja solidarizavimąsi su Kristumi, kai jis 40 dienų buvo išėjęs į dykumą ir nesimaitino. Be to, tokiu būdu tarsi norima padėti jam išgyventi sunkų laiką iki nukryžiavimo ir prisikėlimo. Todėl Gavėnios metu pasninkas turi būti itin griežtas. Adventas yra Kristaus gimimo laukimas. Marija laukiasi, o besilaukianti moteris yra labai atsargi, kupina nerimo. Todėl ir tikintieji stengiasi susikaupti. Tačiau šiuo atveju visgi laukiama šviesaus įvykio, todėl ir pasninkas ne toks griežtas“, - aiškino pašnekovė.
Valgiai nebuvo įmantrūs, bet įvairūs
„Lietuvių valgiai nėra įmantrūs, kita vertus, dėl skirtingų priedų pakankamai įvairūs. Vienas pagrindinių patiekalų, ypač Vakarų Lietuvoje, buvo avižinis kisielius. Jį valgė su kanapių varške ar pienu, aguonų pienu, medumi, džiovintais vaisiais. Taip pat buvo labai populiari silkė, kurią po kaimus vežiodavo žydai. Tai buvo įperkama žuvis – ją pirkdavo statinaitėmis ir pasidalindavo bendruomenėje. Silkę išmirkydavo, supjaustydavo ir užpildavo karštu avižų kisieliumi. Taip pat ją labai mėgdavo valgyti su perlinėmis kruopomis: užpilta karšta koše, ji paskleisdavo kvapą ir riebalus.
Žmonės labai dažnai valgydavo burokėlius – virtus, keptus, raugintus, troškintus. Pavyzdžiui, visą burokėlį tiesiog iškepdavo krosnyje, pašlakstę sėmenų ar kanapių aliejumi, imdavo į rankas ir valgydavo su duona. Kol dar nebuvo į Lietuvą atkeliavę raudonieji burokėliai, buvo valgomi vadinamieji runkeliai – balti burokai. Dar viena populiari daržovė – griežčiai, kuriuos maišydavo su bulvėmis, sugrūsdavo košę ir paskanindavo ją aguonomis ar aguonų pienu“, - pasakojo etnologė.
Duona taip pat būdavo gaminama įvairiai – ne tik kepama, bet ir verdama bei šutinama. Ruginiai miltus sumaišydavo su raugu, pridėdavo džiovintų grybų su svogūnais arba džiovintų kriaušių, kitų džiovintų vaisių ir pašutinę kabindavo šaukštu.
Mūsų senolių mitybos racione buvo labai dažni žirniai ir pupos, iš kurių sugalvodavo įvairių patiekalų. Pavyzdžiui, išvirtus žirnius sutrindavo ir, pridėję šiek tiek krakmolo, padarydavo kukulius, kuriuos kepdavo krosnyje. Pupos buvo valgomos tiek vienos, tiek su kopūstais, tiek su sriubomis, kurios to meto racione buvo labai dažnas patiekalas.
„Advento metu, skirtingai nei per Gavėnią, mėsos žmonės stengėsi nevalgyti tik tris dienas per savaitę. Kita vertus, jau nuo pat žiemos pradžios maistą žmonės vartodavo apdairiai – kad jo užtektų iki naujo derliaus. Ypač ankstyvam pavasariui taupydavo mėsą – žmonės žinojo, jei pavasarį ištuštėjus aruodams trūks ir mėsos, bus labai didelis vargas“, - sakė N. Marcinkevičienė.
Beje, šiandien krikščionybės hierarchai pasninką įvardija kaip „dvasinį ginklą kovai su vergavimu sau patiems“ (popiežius Benediktas XVI). Kad apsivalytų siela ir kūnas, siūloma atsisakyti tokių maistų produktų, kuriems jaučiamas ypatingas potraukis – kavos, saldumynų, bulvių traškučių ir pan. Kitaip tariant, šiuo laikotarpiu patariama nepataikauti visoms savo priklausomybėms.
Pasninko tradicija šiandieniam žmogui labai naudinga
Dietologai šiuos du pasninko periodus metuose – Adventą, trunkantį iki Kalėdų, ir 6 savaičių Gavėnią prieš Velykas – vertina itin palankiai. Lietuviai buvo įpratę valgyti sočiai ir riebiai – kitaip ir nebūtų galėję, nes turėjo sunkiai dirbti laukuose, o štai žiemą, kai lauko darbų nebūdavo, galėjo savo organizmą išvalyti. Pasninko besilaikančio žmogaus organizmas ima naudoti vidines riebalų atsargas, iš organizmo šalinamos kenksmingos medžiagos. Šiandien, žinia, mes taip sunkiai nebedirbame, tačiau valgome taip pat sočiai.
Tiesa, dietologai pabrėžia, kad pasninkauti gali tik sveiki žmonės, bet ne ligoniai, vaikai ir seni žmonės. Ši taisyklė buvo taikoma ir senovėje. Mat griežtas ilgai trunkantis pasninkas, ypač jei žmogus serga lėtinėmis ligomis (diabetu, hipertenzija, širdies ir kraujagyslių ligomis ir kt.), gali būti rimtų komplikacijų priežastis. Norėdami pasninkauti, pasitarti su gydytoju turėtų ir sergantieji virškinimo trakto ligomis, opa, gastritu, pankreatitu ir pan.
„Mūsų seneliai labai gražiai ruošdavosi Advento ir Gavėnios laikotarpiui – paraugindavo įvairių daržovių, ruginių miltų, pasirūpindavo silkėmis, riešutų pririnkdavo, grybų prisidžiovindavo ir pan. Iš tiesų – susilaikyti nuo mėsos patiekalų yra labai sveika. Pavyzdžiui, mano artimieji uoliai laikosi pasninko tris dienas per savaitę, ypatingai griežtai penktadieniais, atsisako netgi gyvūninės kilmės riebalų – sviesto, grietinės, pieno, bet kokių riebių padažų. Tokios mitybos nauda tikrai neabejotina. Šiandien žmonės valgo per daug mėsos, ypač riebios. Aišku, augančiam ir bręstančiam organizmui, taip pat sportuojantiems mėsa reikalinga, tačiau ji turi būti liesa. Jei žmonės neįperka jautienos, galima rinktis kiaulienos kumpį, svarbu, kad tai nebūtų riebi šoninė“, - patarė Respublikinės Šiaulių ligoninės dietologė Regina Galubauskienė.
Anot pašnekovės, daugelis pasninko taisyklių, ypač saiko dvasia, turėtų galioti visus metus. Deja, net jei žmonės pabando pasninkauti, pasibaigus pasninkui vėl pamiršta sveiką mitybą ir sėkmingai persivalgo.
„Tyrimais įrodyta, kad riebalų mes vartojame per daug, o skaidulinių medžiagų – per mažai, todėl mūsų sveikata nėra gera. Pasninko periodas galėtų tapti puikia dingstimi patobulinti savo mitybos įpročius. Tai nereiškia, kad turime tapti kankiniai. Galima labai skaniai pavalgyti ir pasninkaujant, pavyzdžiui, išsivirti džiovintų vaisių sriubą su razinomis, abrikosais, slyvomis, obuoliais. Mano mama, prisimenu, raugdavo burokus su ruginiais miltais. Buvo skanu ir skystį gerti, ir burokus valgyti. Ir buvo žmonės sveiki – jei neišmirdavo nuo tuberkuliozės ar kitų infekcinių ligų, nes antibiotikų nebuvo, išlikdavo tvirti iki 80 metų. Dabar jau 50-60 metų žmogus jaučiasi sugriuvęs“, - įsitikinusi pašnekovė.
