Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros docentė dr. Roma Jusienė atkreipė dėmesį, jog ne tik žmogui aplinka įrodinėja, kad jis neturi teisės skųstis, nes yra ir prasčiau už jį gyvenančiųjų, bet ir dažnai pats žmogus stengiasi save įtikinti ir paguosti, sakydamas, kad kiti gyvena blogiau.
Psichologė pritarė minčiai, kad Lietuva ilgus amžius gyveno vargingai, ir pamokymas „nežiūrėk, kas gyvena geriau, žiūrėk, kas gyvena blogiau“ – savotiška psichologinė gynyba, padedanti žmogui išlaikyti optimizmą nepalankiomis gyvenimo sąlygomis. Šiuo tikslu, turint prieš akis pasaulio šalių sąrašą pagal gerovės indeksą, galėtų tarnauti ir daugiau kaip šimtas už mūsų išsirikiavusių valstybių.
Pasitenkinti mažais pasiekimais
Pasak R. Jusienės, tai yra ne tik psichologinė gynyba, bet ir savotiškas savo problemų neigimas. „Žinoma, kiekvienas supranta, kad žmonės miršta, suserga, susižaloja, bet jeigu aš šiandien turiu problemų, privalau jas spręsti“, – kalbėjo specialistė ir pridūrė, kad žmogui tokiais atvejais nereikėtų sakyti, kad jis neturi teisės jaustis nelaimingas.
Tai panaši psichologinė situacija, kai tėvai nuvertina vaikų problemas, kurios jiems atrodo visiškai menkos, o vaikams aptemdo visą gyvenimą. „Yra toks posakis: „Savi marškiniai arčiau kūno.“ Ir jis – visiškai teisingas“, – pabrėžė psichologė.
Pašnekovės teigimu, tai veda ir į kitą aklavietę – žmonės save programuoja pasitenkinti mažais pasiekimais – „turiu stogą virš galvos, ką pavalgyti, ir užtenka“. Arba „to neturiu, bet esu gyvas, ir tai jau gerai“. Galvoti tik apie tai, kad kitiems yra blogiau, – kitas kraštutinumas, priešingas tam, kad žmogus nuolatos žiūri, kas ką turi geriau, ir jam niekada nieko negana.
Dairytis, bet ne lyginti
R. Jusienė sakė, kad reikėtų stengtis savęs su kitais išvis nelyginti. „Reikia galvoti, kaip man yra gerai, ko aš noriu, ko siekiu, ko man reikia ir, žinoma, kiek mano norai dera su kitų žmonių norais, – kalbėjo specialistė. – Aišku, nuo realybės nereikėtų atitrūkti. Apsidairyti aplink – normalu ir neišvengiama. Tačiau nederėtų varyti sau depresijos trokštant to, kas neįmanoma.“
Tą patį būtų galima pasakyti ir nagrinėjant kitas situacijas. „Pavyzdžiui, manoma: aš atlieku darbą, už kurį man turėtų būti adekvačiai atlyginta, o kaip tvarkosi kiti žmonės ir kitos darbovietės – tai jų reikalas“, – sakė pašnekovė, kalbėdama apie darbo santykius.
Arba, sakykime, Graikijos atvejis. „Labai dažnai, priekaištaudami graikams, pasakome ar pagalvojame: mes gyvename blogiau, bet nestreikuojame. Tačiau jeigu jie jaučiasi nusipelnę geresnio atlyginimo, jie taip ir elgiasi“, – dėstė psichologė ir pridūrė, kad tai priklauso nuo savivertės. Būtent dėl jos mes turime problemų – tai lemia ugdymas, auklėjimas. „Jie jaučiasi labiau verti gero gyvenimo nei mes, todėl nebijo pareikalauti“, – pabrėžė R. Jusienė.