Ir atvirkščiai, kuo dažniau lavinami mūsų raumenys, kai šypsomės ar pykstame, net jai bandome išspausti dirbtinę šypseną, tuo dažniau aktyvinami ir atsakingi nervų centrai. Veido ekspertė Viktorija Česonytė įspėja, kad plastinė operacija, ypač botokso injekcijos, sutrikdo įprastą nervinių impulsų cirkuliaciją, o tai ilgainiui keičia ir mūsų savybes bei elgesį.
Kai išlyginamos raukšlės kaktoje, gali sumažėti pykčio
Bene dažniausia pasaulyje plastinės chirurgijos procedūra, susijusi su atjauninimu, yra raukšles lyginančios botokso injekcijos. Tačiau pasiklausius ekspertės, jomis piktnaudžiauti norisi atsargiai ne tik dėl galimų medicininių komplikacijų, bet ir dėl netikėtų asmenybės pokyčių.
„Toks veido pastandinimas iš tiesų sumažina tam tikrų raumenų veiksnumą. O kai tam tikri raumenys priverstinai atpalaiduojami dėl injekcijų, retėja ir impulsai į smegenis, kurie suteikia informaciją apie raumens būklę. Mat veikiantis raumuo fiziologiškai siunčia smegenims pranešimą, kad jis yra aktyvus. Kai suleidžiamas botoksas ir raumuo tampa neveiksnus, impulsai į smegenis nesiunčiami, todėl tam tikri centrai yra slopinami, kaip ir emocijos, už kurias jie atsakingi..
Pavyzdžiui, vertikalios raukšlės kaktoje neretai susijusios su pykčiu ir susirūpinimu. Kai įšvirkščiama botokso, raumuo tampa neveiksnus, todėl šios emocijos išorinė išraiška nepasireiškia, atitinkamai nervinių impulsų komunikacija tampa vienpusė, t.y. smegenys negauna fiziologinio pastiprinimo emocijai vystytis. Taigi galima teigti, kad žmogus švelnėja. Bent jau jo veide pyktis taip aiškiai nepasireiškia, o tuo pačiu po truputį jo mažėja ir emocijose, kadangi už jį atsakingas nervinis centras dirginamas rečiau“, - pasakojo V. Česonytė.
Raukšlės apie lūpas paprastai susijusios su šypsena. Taip pat jos siejamos su sėkme, dažniau priskiriama plačiaburniams. Pastarieji – atviriau bendraujantys žmonės, todėl ir raukšlės apie burną dažnesnė plačios burnos turėtojams. Tačiau iš esmės apatinės veido dalies patempimas, anot pašnekovės, nėra fizionomikos tyrinėjimų objektas, kadangi iš esmės nekeičia veido bruožų. Tai labiau susiję su pasitikėjimu savimi: kai žmogus sau atrodo pasitempęs, gražesnis, jaunesnis, jis labiau pasitiki savimi.
Kokią nosį turėti geriausia
„Dažniausiai idealus veido vaizdas susijęs su tuo, ką matome šou industrijoje. Pavyzdžiui, pastaruoju metu labai populiarūs ryškūs skruostikauliai ir plati burna. Tokios yra Holivudo įžymybės, taigi toks įvaizdis tarsi garantuoja sėkmę. Todėl viskas, kas tik įmanoma, platinama ir didinama, kad žmogus atrodytų malonesnis kitiems, o tuo pačiu ir kiti būtų malonesni jam. Tik nesu girdėjusi, kad dažnai būtų norima pasididinti nosį. Paprastai ją norima sumažinti, nors ilga nosis – naudingo strateginio mąstymo požymis, tuo tarpu trumpa nosis siejama su trumparegišku (taktiniu) matymu ir vykdymu.. Beje, įdomu, kad labai didelių nosių žmonės nemažina. Paprastai mažinamos vidutinės nosys. Mat vidutinius bruožus turintys žmonės gali prisiderinti ir prie vienos kategorijos žmonių, ir prie kitos. Paprastai jie pasirenka tą grupę, kurioje jaučiasi komfortiškiau“, - sakė pašnekovė.
Labai retai koreguojami ir skruostikauliai – įdedant implantus, kad jie būtų labiau atsikišę, nors šis jų požymis, kaip minėta, susijęs su pasitikėjimu savimi, su iš to išplaukiančiomis lyderio savybėmis.
Dar vienas mūsų pasitikėjimo savimi šaltinis – dantys. Kai tik žmogus susitvarko dantis, jis tampa atviresnis, noriai juos rodo. Vienu metu buvo labai populiarus tarpas tarp priekinių dantų, pabrėžiantis žmogaus išskirtinumą. Ir atvirkščiai, kai mes išsilyginame dantis, taip išreiškiame poreikį prisiderinti prie aplinkos, norime būti kaip visi ir kad aplinkiniai taip į mus reaguotų. Labiau nei įprastai į priekį atsikišusi viršutinė priekinių dantų linija (viršutinis žandikaulis) siejama su žmogaus egoizmu, o labai ryškūs iltiniai dantys byloja apie grobuoniškumą. Toks žmogus linkęs pats nurodyti kryptį ir išnaudoja gyvenimo pasiūlytas galimybes.
Dingusių raukšlių apie akis aplinkiniai gali nesuprasti
Mūsų ausys atlieka garso stiprintuvo funkciją, todėl šiek tiek atlėpusios ausys (žinoma, ne anomališkai), anot V. Česonytės, yra naudingesnės, nes jos geriau priima garsą. Taigi jei dirbtiniu būdu jas suplojame, gali būti, kad prarandame dalį garso pojūčio kokybės.
„Jei atidžiau pasižiūrėtumėte į garsiausius Lietuvos dirigentus ir muzikantus, jų visų ausys šiek tiek atsikišusios ir gana didelės. Tokios ausys jautresnės, jų pagalba vienu metu apdorojama daugiau garsinės informacijos. Kita vertus, žmonės su labiau atsikišusiomis ausimis dažniau linkę sukurti savo aplinką, savo taisykles, užuot prisitaikę prie jau esančių. Taigi jie gali būti, viena vertus, lyderiai, kita vertus, atskalūnai, priklausomai nuo kitų jų savybių. Beje, su amžiumi ausys didėja. Gal tai nieko keista – senatvėje silpnėja regimasis kanalas, daug žmonių ima blogai matyti, todėl turi būti kompensacija – labiau vystosi girdimasis kanalas“, - aiškino ekspertė.
Bene labiausiai į mūsų emocijas reaguoja akys, tad natūralu, kad apie jas dirbantys raumenys sukuria daug raukšlių. Jeigu jos išlyginamos botoksu, raumenys apie akis vėlgi tampa mažiau veiksnūs ir mūsų emocijos taip stipriai nebeatsispindi mūsų veide. Todėl galime sulaukti netikėtos aplinkinių reakcijos. Pavyzdžiui, jei žmogus įpratęs visus linksminti, bet pats to linksmumo nespinduliuoja, aplinkinių jis gali būti suvoktas kaip veidmainis. Galiausiai ir pats po kurio laiko susimąsto, kad jo linksmumas perdėtas ir pakinta elgesys.
„Taigi botokso injekcijos susijusios su poveikiu mūsų smegenims. Centrai, kurie atspindi tam tikrą emociją, pradeda mažiau funkcionuoti, o aplinka, nematydama emocijos spinduliavimo, pradeda nebereaguoti“, - teigė pašnekovė.
Didžiausią antspaudą veide paliekančios emocijos
Bruožas, kuris su amžiumi veide ypač aiškiai pasireiškia, anot V. Česonytės, yra susirūpinimo arba pykčio raukšlė kaktoje tarp akių. „Man nuo paauglystės patiko posakis, kad maždaug nuo 40-ties žmogus pasirodo arba visu savo grožiu, arba visu savo piktumu. Kaip mes gyvenome, pasireiškia būtent šiame amžiuje, kadangi emocijos yra susijusios su fiziologija, su tam tikrų raumenų grupių aktyvumu. Jei mes kupini šviesių emocijų – tai ir atsispindi mūsų veide, jis švytintis, atviras, akys plačiai atmerktos, jo bruožų linijos lanksčios, aptakios.
Tuo tarpu įžvalgumas, nepasitikėjimas susijęs su tiesiomis linijomis. Kuo daugiau veide atsiranda tiesių linijų, tuo labiau žmogus yra susirūpinęs ir uždaresnis. Beje, būna atvejų, kai žmogus yra atviras pasauliui, noriai dalinasi informacija, o vėliau kažkas atsitinka ir jis užsidaro. Po kurio laiko pasikeičia ir akių linija. Anksčiau buvęs išgaubtas apatinis akių linkis išsitiesina“, - pasakojo pašnekovė.
Dar viena išskirtinė emocija, paliekanti antspaudą veide, - pasišlykštėjimas. Mes visi suraukiame nosį, kai, pavyzdžiui, mums neskanus maistas. Tačiau yra žmonių, kurie taip reaguoja į viską. Šią išraišką galima labai aiškiai pamatyti, nes ji susijusi su vieno konkretaus raumens veikla.
Kuo tikra šypsena skiriasi nuo netikros
Veide gali atsispindėti ir kitos ilgą gyvenimo periodą dominavusios emocijos. Pavyzdžiui, sėkmingo etapo metu išgyvename pasitenkinimo būseną ir veide matyti džiugesys O džiugesio emocija labiausiai veikia prie skruostikaulio, viršutinėje šoninėje veido dalyje esančius raumenis.
Anot V. Česonytės, tikra šypsena nuo netikros skiriasi tuo, kad pirmosios atveju pasikelia prie skruostikaulių esantys raumenys, o akys primerkiamos. Dėl to gali atsirasti daugiau raukšlelių apie akis. Netgi užtenka tuos raumenis pakelti į viršų, ir akys jau šypsosi, net jei burna šypsenos neišreiškia. Dirbtinės šypsenos metu veikia tik raumenys apie burną – jie tiesiog ją iššiepia.
„Kalbant apie apatinę veido dalį, su amžiumi raumenys čia silpnėja ir truputį nukąra. Tai gali rodyti ir žmogaus požiūrį į gyvenimą. Toks žmogus dažnai būna kategoriškas, gali būti konservatyvus. Ne paslaptis, kad pagyvenę žmonės iš tiesų sunkiau keičia savo požiūrius, yra konservatyvesni“, - svarstė pašnekovė.
Pasak ekspertės, veido bruožai nereiškia, kad žmogus elgsis tik taip, o ne kitaip. Jie rodo elgesio ir mąstymo tendencingumą. Pavyzdžiui, žmogus gali būti išauklėtas pagal tam tikras vertybes, ir jos veikia tol, kol jis sugeba sąmoningai reaguoti į aplinką. Ekstremalioje situacijoje išlenda tikroji jo elgesio tendencija. Taigi veido tyrinėjimas gali atskleisti, kas slypi už įprastų žmogaus reakcijų ir ko iš jo galima tikėtis.
„Veido bruožai neatsiejami nuo aplinkinių reakcijos į mus, kuri didele dalimi formuoja mūsų savybes. Juk veido išraiškų paskirtis – pranešti aplinkai, kas vyksta mūsų viduje – ar mes pykstame, ar džiaugiamės, ar esame nustebę ir pan. Per mūsų veidą kiti žmonės gauna žinutę, kaip jiems reaguoti ir elgtis“, - teigė V. Česonytė.
