Ligų mažėja?
Lietuvoje keliolika metų (1995–2006) buvo stebimas sergamumo profesinėmis ligomis didėjimas, 2006-aisiais pasiekęs kulminaciją (96,5 atvejo 100 tūkst. užimtų gyventojų). Nuo 2007 m. (73,2 atvejo 100 tūkst. užimtų gyventojų) stebimas sergamumo mažėjimas. Užpernai šis sergamumas sumažėjo beveik 3 kartus (35,1 atvejo 100 tūkst. užimtų gyventojų), palyginti su 2006 metais.
Pernai Higienos instituto Sveikatos informacijos centro tvarkomame Lietuvos Respublikos profesinių ligų valstybės registre iš viso užregistruoti 402 profesinių ligų atvejai, t. y. 15 proc. mažiau nei 2010-aisiais. Pasak Higienos instituto specialistų, tai nebūtinai reiškia, kad profesinių ligų iš tikrųjų mažėja. „Tiksliau būtų sakyti, jog mažėja nustatomų ir užregistruojamų profesinių ligų.
Profesinių ligų valstybės registro duomenys nebūtinai atspindi realią sergamumo profesinėmis ligomis padėtį. Žmogus gali sirgti profesine liga ir paprasčiausiai nežinoti, kad ta liga – profesinė, arba, jei ir turi tokių įtarimų, nenorėti kreiptis dėl ligos pripažinimo profesine, baimindamasis netekti galimybės dirbti savo darbą“, – sako Higienos instituto Profesinės sveikatos centro Profesinės sveikatos inovacijų skyriaus vedėja Rasa Venckienė.
Stinga socialinių garantijų
Žmogaus motyvaciją siekti profesinės ligos pripažinimo lemia įvairūs veiksniai, ypač socialiniai ekonominiai. „Priklausomai nuo netekto darbingumo lygio, mokamos socialinio draudimo išmokos (vienkartinės ir / ar periodinės kompensacijos), taigi pensinio amžiaus link artėjančius darbuotojus tai gali skatinti kreiptis dėl profesinės ligos nustatymo. Jaunesni darbuotojai dažniau linkę to vengti, nes dėl mūsų teisinės bazės spragų profesinės ligos nustatymas neretai priverčia išeiti iš darbo, o kitų reikšmingų socialinių garantijų nėra“, – dėsto R. Venckienė.
Dar viena priežastis – praūžusi ekonomikos krizė, palikusi po savęs daugybę bedarbių. Smarkiai kritusi žmonių motyvacija, ko gero, taip pat paskatino baimę pripažinti profesinę ligą.
Pašnekovė pabrėžia, kad pastaruoju metu tam tikrose darbo sferose akivaizdžiai pagerėjo ir darbo sąlygos. „Nemažai profesinių ligų išsivysto per ilgesnį laikotarpį – 5, 10 ar daugiau metų. Šiuo metu vyraujančios registruojamos profesinės ligos – vibracijos ar ergonominių veiksnių sukeltos kaulų ir raumenų sistemos bei nervų sistemos ligos, triukšmo sukelta ausies patologija – būtent tokios ir yra. Tai, kad jų mažėja, rodo, jog šiuo atžvilgiu darbo sąlygos tikrai pagerėjo.
Tarkime, žemės ūkyje ir statybose naudojama technika, mašinos šiandien kur kas komfortiškesnės dirbančiajam, mažiau žaloja sveikatą. Ko gero, tiesiog „išsisėmė“ prieš 10–20 metų dirbusių ir nukentėjusių darbuotojų skaičius“, – teigia specialistė.
Kita svarbi priežastis, turėjusi įtakos šios grupės ligų mažėjimui, – veiksmingos asmeninės apsaugos priemonės ir išaugęs darbuotojų sąmoningumas, atsakomybė už savo sveikatą. Šioje prevencijos srityje tiek profesinės sveikatos, tiek saugos specialistų nemažai buvo padirbėta su mokymais, instruktavimu, įvairiomis rekomendacijomis.
Palyginti sunku
Profesinės ligos – ne tik Lietuvos darbuotojų bėda: sergančiųjų ekonomiškai pažengusiose Europos šalyse – taip pat daug. Deja, palyginti, kiek mes skiriamės nuo vakariečių, nėra paprasta, mat šalyse varijuoja profesinių ligų diagnostikos kriterijai, nustatymo ir registravimo procedūros, skiriasi profesinių ligų draudimo ir kompensavimo sistemos.
„Ligos, kurios vienoje šalyje pripažįstamos profesinėmis, kitoje šalyje tokiomis nelaikomos – skiriasi profesinių ligų sąrašai. Europos rekomenduojamą profesinių ligų sąrašą sudaro dvi dalys: profesinių ligų ir ligų, įtariamų kaip profesinės pagal kilmę, sąrašai. Į nacionalinį sąrašą įtraukiamos ligos iš pirmosios ir pasirinktinai iš antrosios dalių, taip pat kiekviena šalis, vadovaudamasi Europos rekomendacija, gali į savo profesinių ligų sąrašą įtraukti ir kitas ligas, neįrašytas nė vienoje minėtoje dalyje, – aiškina R. Venckienė. – Pagal tokį modelį yra sudarytas Lietuvos profesinių ligų sąrašas. Tačiau šalys neprivalo remtis Europos rekomenduojamu sąrašu ir gali susidaryti unikalų profesinių ligų sąrašą. Galiausiai yra šalių, kurios registruoja ne tik griežtai profesines, bet ir su darbu susijusias ligas.“
Atsižvelgiant į tai, nenuostabu, kad palyginti įvairių šalių profesinį sergamumą sunku. Net Europos Sąjungos statistikos tarnyba prieš kelerius metus nustojo viešai skelbti profesinių ligų statistikos duomenis, nors iki šiol šalys savo duomenis jai teikia kasmet.
„Žinoma, galime pateikti Lietuvos ir pažangesnių šalių profesinių ligų tendencijų skirtumų, – teigia pašnekovė. – Mūsų šalyje vyrauja fizikinių (vibracija, triukšmas) ir ergonominių (sunkių krovinių kėlimas, pasikartojantys judesiai, nepatogi, įtempta darbo poza, statiškas darbas) veiksnių sukeltos profesinės ligos. Užsienyje nustatoma daugiau kvėpavimo sistemos, alerginių, odos, onkologinių ligų, kurias sukelia cheminės medžiagos, dulkės. Kai kuriose šalyse jau tvirtinamos ir psichosocialinių rizikos veiksnių sukeltos profesinės ligos. Lietuvoje tik pradedama skelbti žinias apie tokius rizikos veiksnius kaip psichosocialinis smurtas darbe. Profesinio vėžio atvejų pas mus, galima sakyti, neregistruojama, ir tai rodo pačios profesinių ligų nustatymo sistemos netobulumą, nes, tarkime, asbesto sukeltas plaučių vėžys iš esmės visada yra profesinis.“
Ligonio portretas
2011 m. daugiausia profesinių ligų nustatyta dirbantiesiems statybose (30 proc.), apdirbamojoje pramonėje (26 proc.), transporto ir saugojimo sektoriuje (10 proc.). Pastaraisiais metais mažiau profesinių ligų nustatoma dirbantiesiems žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuje (13 proc.).
Daugiausia užregistruota profesinių kaulų ir raumenų (53 proc.), ausies (24 proc.) ir nervų sistemos (19 proc.) ligų, kurias sukėlė fizikiniai (vibracija, triukšmas) ir ergonominiai (biomechaniniai) rizikos veiksniai. Profesinių ligų struktūra Lietuvoje iš esmės nesikeičia.
Ilgą laiką nesikeičia ir statistinis sergančio profesine liga asmens portretas: 50 metų ir vyresnis vyras, pagal profesiją – įrenginių ir mašinų operatorius (vairuotojai, ekskavatorių mašinistai, miškų ūkio įrenginių operatoriai, kelių tiesimo įrenginių mašinistai ir kt.), 3 kartus rečiau – kvalifikuotas darbininkas. Kitų profesijų asmenims profesinės ligos nustatomos retai. Beje, vyrams profesinės ligos nustatomos 4 kartus dažniau nei moterims.
„Plėtojantis pramonei, darbo aplinkoje atsiranda naujų cheminių medžiagų – alergenų, kancerogenų, mutagenų. Taigi ateityje turėtų būti registruojama daugiau šių veiksnių sukeliamų profesinių ligų, – įsitikinusi R. Venckienė. – Paplitusi šių laikų darbo priemonė – kompiuteris – taip pat turi įtakos profesinių ligų statistikai, pavyzdžiui, daugėja riešo kanalo tunelinio sindromo atvejų, kai netaisyklingai naudojantis pele pažeidžiamas riešas. Su darbu kompiuteriu, ypač kai kompiuteriu naudojamasi netaisyklingai, susiję ergonominiai rizikos veiksniai, tokie kaip įtempta, nepatogi darbo poza, statiškas darbas, pasikartojantys darbo judesiai, regos įtampa, ir ateityje bus ypač aktualūs.“
Svarbu tikrintis sveikatą
Profesinė liga oficialiai apibrėžiama kaip nustatyta tvarka pripažintas ūmus ar lėtinis darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė vienas ar daugiau kenksmingų ar pavojingų darbo aplinkos veiksnių.
„Ta pati diagnozuota liga gali būti ir profesinė, ir ne, priklausomai nuo to, ar ją sukėlusi priežastis buvo darbe ar kitur, – aiškina specialistė. – Kai kurios ligos beveik visada būna profesinės, nes tik dirbant atitinkamą darbą ilgai veikia ligą sukeliantis veiksnys. Pavyzdžiui, pneumokoniozės – asbestozė, silikozė ir kitos. Ligos ir darbo sąlygų priežastinio ryšio nustatymas yra esminis, kai bandoma patvirtinti profesinę ligą.“
Darbuotojas, įtaręs profesinę ligą, turi teisę kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą. Paprasčiau tariant, jei žmogus mano, kad jo liga – profesinė, jis tiesiog turi kreiptis į savo šeimos gydytoją.
R. Venckienė atkreipia dėmesį, kad sveikatą reikėtų pasitikrinti profilaktiškai. „Sveikata – didžiausias mūsų turtas. Darbuotojams svarbu deramai profilaktiškai tikrintis sveikatą. Tikrai nereikėtų laukti, kol profesinė liga pažengs tiek, kad žmogus taps iš dalies darbingas ar visiškai nedarbingas. Laiku ėmusis priemonių, ligos progresavimą galima sustabdyti“, – tikina pašnekovė.
Specialistė kreipiasi ir į gydytojus. „Kiekvieno šeimos gydytojo pareiga – surinkti išsamią paciento gyvenimo ir ligos anamnezę. Čia negalima apeiti darbinės anamnezės – būtina paklausti apie profesiją ir darbo sąlygas. Net jei liga neįtariama kaip profesinė, žinios apie paciento darbo sąlygas padeda išsiaiškinti, kokie veiksniai galėjo prisidėti prie ligos išsivystymo ar ją apsunkino. Tai būtina ne tik tada, kai norima nustatyti tinkamą diagnozę, bet ir tuomet, kai siekiama paskirti veiksmingą reikiamą gydymą“, – dėsto R. Venckienė.
Tobulinti būtina
Periodinės profilaktinės darbuotojų sveikatos patikros – būtinos, nes gali laiku apsaugoti žmogaus sveikatą. Deja, mūsų šalyje jos kartais primena paprasčiausią parašų rinkimą medicininėje knygelėje.
„Periodinių profilaktinių darbuotojų sveikatos patikrų tikslas – apsaugoti darbuotojų sveikatą nuo galimo profesinės rizikos veiksnių poveikio, įvertinti, ar efektyvios taikytos profesinės rizikos šalinimo ir mažinimo priemonės, siekti išvengti profesinių ligų ar kuo anksčiau jas diagnozuoti. Kad visa tai būtų įgyvendinta, profilaktinės sveikatos patikros turi būti atliekamos periodiškai, be to, atliekamos iš tikrųjų (atliekami reikiami tyrimai, įvertinami rezultatai, padaroma pagrįsta išvada dėl galimybės dirbti), o ne vien surenkami parašai asmens medicininėje knygelėje, – sako R. Venckienė. – Vieša paslaptis, kad, pavyzdžiui, nemažai medicinos darbuotojų ne patys eina profilaktiškai pasitikrinti, o tik „pasiunčia“ savo knygelę, susirenka antspaudus iš draugų kolegų. Tačiau šitaip taupant laiką rizikuojama savo sveikata. Be to, tinkamai organizuoti periodines darbuotojų sveikatos patikras – kiekvienos įmonės atsakomybė.“
Pasak pašnekovės, labai svarbu, kad profilaktines darbuotojų sveikatos patikras atliktų kvalifikuoti specialistai. Lietuvoje tai gali daryti darbo medicinos gydytojai ar šeimos gydytojai, išklausę darbo medicinos kursą (prireikus konsultuojamasi su kitų sričių specialistais). Dažniausiai tai atlieka pastarieji.
„Neretai kyla klausimų, ar šeimos gydytojų žinios ir įgūdžiai profesinės sveikatos srityje yra pakankami, ar pakankama kursų trukmė, kad profilaktinė sveikatos patikra būtų atlikta kokybiškai. Galų gale kyla ir apmokėjimo už šių patikrų atlikimą gydytojams klausimas. Juk medikas turi skirti laiko, kad susipažintų su atitinkamos darbo aplinkos veiksniais, tinkamai įvertintų paciento sveikatą ir parengtų dokumentus dėl įtariamos profesinės ligos. Gali būti, kad padėtis pagerėtų, jei Ligonių kasa priskirtų šią veiklą prie skatinamųjų paslaugų ir papildomai finansuotų gydytojus“, – svarsto pašnekovė.
Kiek šiuo metu neefektyvios periodinės darbuotojų sveikatos patikros, rodo tas faktas, kad jų metu įtariama vos penktadalis vėliau užregistruojamų profesinių ligų. Dauguma profesinių ligų įtariama darbuotojui pačiam kreipusis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, kai liga yra pažengusi ir trukdo dirbti. „Taigi tai – tiek gydytojo, tiek darbuotojo motyvacijos ir atsakomybės klausimas. Siektinas rodiklis, kad 75 proc. profesinių ligų būtų įtarta periodinių sveikatos patikrų metu“, – teigia R. Venckienė.
Higienos instituto Profesinės sveikatos centras šiuo metu įgyvendina mokslo tiriamųjų darbų projektą, kuriuo siekiama tiksliau įvertinti periodinių profilaktinių darbuotojų sveikatos patikrų tvarkos ir atlikimo praktikos problemas Lietuvoje, kad būtų galima pateikti konkrečius siūlymus dėl tobulinimo. Taip pat svarstoma supaprastinti profesinių ligų nustatymo procedūrą – padaryti ją patogesnę tiek žmogui, tiek dalyvaujančioms institucijoms. Svarbu sukurti socialines garantijas, kad darbuotojai atsikratytų baimės pripažinti profesinę ligą.