Tose šalyse, kur įteisinta eutanazija, egzistuoja ir ilga demokratijos patirtis, ir gana griežti reikalavimai asmens sveikatos paslaugų teikimo kokybei. Visa tai yra formalizuota nacionaliniais protokolais, konsensuso konferencijų sprendimais, galų gale paremta normaliu sveikatos sistemos finansavimu bei paprasto fakto visuomenėje suvokimu, kad ne visos ligos yra pagydomos ir ligoniai mirė, miršta ir mirs.
Ką mes turime Lietuvoje? Pirmiausiai turime absoliučią netvarką sveikatos sistemos efektyvumo kontrolėje, kas, be viso kito, pasireiškia ir medicininio audito stoka. Niekam neįdomu, kokie yra artimieji (komplikacijos, mirtingumas), o juo labiau tolimieji vienos ar kitos ligos gydymo rezultatai, ypač tokiose srityse kaip onkologija, chirurgija, neurochirurgija, kardiochirurgija ir daugybė kitų sričių, kurių ligos sukelia invalidumą, veda prie mirtinų komplikacijų ar nepagydomos ligos eigos.
Tuo tarpu Medicininis auditas užsiima skundais, o ne sistemine sveikatos paslaugų kokybės priežiūra, kam minėtose straipsnyje šalyse yra sukurta klinikinių auditų, skirtų atskiroms sudėtingoms ir komplikuotoms ligoms sistema, kuri analizuoja nacionalinius duomenis, vertina atskirų gydymo įstaigų darbą, komplikacijas ir galutinius rezultatus.
Antras labai svarbus dalykas, kuris yra absoliutus net kalbėjimo apie eutanaziją kontrargumentas, yra tai, kad Lietuvoje įteisinta asmens sveikatos kokybės reguliavimo sistema, numatanti, kad kokybės rodiklius, tyrimo ir gydymo tvarką reguliuojančius protokolus TVIRTINA gydymo įstaigos vadovas. Kur tai veda? O gi prie sistemos, kad apendicito (kaip pavyzdžio), o juo labiau dalies retesnių chirurginių, neurologinių ar onkologinių ligų gydymo standartai ir tvarka SKIRIASI skirtingose Lietuvos ligoninėse, todėl vienoje ligoninėje nepagydomas, beviltiškas, nurašytas ir pasmerktas ligonis kitoje gali gauti pagalbą ir būti išgelbėtas.
Neparuošti ir nacionaliniu mastu nepatvirtinti atskirų ligų tyrimo ir gydymo protokolai tiesiogiai rodo, kad Sveikatos sistema palikta saviveikliniam funkcionavimui. Tokia tvarka iš dalies gali būti suinteresuoti ir gydymo įstaigų vadovai, kurie verčiasi su deficitiniu biudžetu, ir bet koks normatyvų ištyrimui ar gydymui patvirtinimas tik didins įstaigos išlaidas ir gilins tiek atvirą, tiek ir užslėptą finansavimo deficitą.
Trečia apie eutanaziją net svajoti neleidžianti nuostata yra mūsų visuomenės psichologinė branda. Aš manau, kad ir kaip visi valdžios žmonės yra užsikrėtę visažinojimo (gal net Dievo) vaidmeniu, taip ir eutanazijos propaguotojai norėtų, kad Lietuvoje atsirastų papildoma komisija ar darbo grupė mirčių klausimais. Aišku, save liberalais laikantys politikai gali leisti tokius pašmaikštavimus, bet aš kviesčiau visus medikus profesionalus įsitraukti į šią diskusiją ir nepalikti eutanazijos ir beviltiškų ligonių gydymo kaip problemos vien LR seimo Aplinkos apsaugos komiteto ir Liberalų centro partijos frakcijos žiniai.