Jautėsi įskaudinti
Apie šias ir daugelį kitų skaudulių kalbėta viešosios įstaigos “Kiekvieno sveikata” sostinėje surengtoje respublikinėje pacientų konferencijoje. Į ją suvažiavo sergančiųjų įvairiomis ligomis organizacijų atstovai iš visos Lietuvos. Tačiau apie 420 žmonių, kurie tikėjosi būti išgirsti valdžios atstovų, nesulaukė pirmųjų sveikatos politikos asmenų dėmesio.
Naujasis sveikatos apsaugos ministras Žilvinas Padaiga sumaišė, kada prasideda konferencija ir į ją atvyko valanda per anksti. Įtempta darbotvarkė jam sutrukdė pabendrauti su pacientais vėliau. Vietoje savęs ministras atsiuntė tik pirmą dieną pradėjusį eiti jo patarėjo pareigas Arvydą Ramelį.
Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė negalėjo atvykti dėl svarbaus posėdžio, tad vietoje jos atvyko komiteto patarėjas. Tik buvęs sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas, dabar - Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys rado laiko išklausyti ligonius, nors jų bėdas dar būdamas ministru turbūt išmoko mintinai, o ligoniai iš anksto žino jo atsakymus: viskas bus gerai.
Nepatenka pas gydytojus
Vienas didžiausių ligonių rūpesčių - nesvarbu, ar jie gyvena kaime, ar didmiestyje - patekti pas gydytoją. “Man dažnai tenka lankytis pas okulistą. Kiekvieną kartą turiu vien dėl siuntimo laukti eilėje pas šeimos gydytoją”, - piktinosi Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos prezidentė Ugnė Šakūnienė.
Kartą per mėnesį tenka apsilankyti pas šeimos gydytoją vien dėl recepto kompensuojamiesiems vaistams. “Sergu lėtine inkstų liga daugelį metų ir tikrai nepasveiksiu. Nors pagal galiojančią tvarką gydytojai gali išrašyti vaistų ir trims mėnesiams, tai daryti vengia. Kartą tuo piktinęsis ligonis išgirdo: o jei per tą laiką numirsi, nors vaistų dar būsi nebaigęs? Koks nuostolis! Pinigai svarbiau nei žmogus”, - karčiai kalbėjo pacientų atstovė. Jos teigimu, susirgusieji mėnesio ar metų pabaigoje mėtomi kaip kamuoliai iš vienos įstaigos į kitą, nuo vieno specialisto pas kitą, nes būna pasibaigusios kvotos.
Lietuvos žmonių su negalia Raseinių skyriaus pirmininkė Janina Jokubauskienė skundėsi, kad Raseiniuose tėra viena oftalmologijos klinika, tačiau neįgalieji, sėdintys ratukuose, į ją negali patekti, nes nėra specialaus panduso. Tenka kviesti iš gatvės kelis vyrus, kad ligonį įneštų.
Lietuvos invalidų draugijos pirmininkė Zita Valaitytė vardijo įstaigas, į kurias neįgalieji nepatenka: tai Vilniaus universitetinė infekcinė ligoninė, VU ligoninės Žalgirio klinika, Pakaunės pirminės sveikatos priežiūros centras, Kauno akių klinikos, Santariškių klinikos konsultacinė poliklinika ir daugybė kitų.
Paslaugos sunkiai prieinamos
Taupymo tikslais vykdoma sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizacija ir jų koncentracija miestuose bei rajonų centruose tampa kliūtimi gauti paslaugas atokesnių kaimų, miestelių gyventojams.
“Rajonuose gyvenantys ligoniai diskriminuojami. Viena onkologijos liga serganti raseiniškė turi važinėti chemoterapijos procedūrų net į sostinę, už savo pinigus, nors gyvena iš 128 litų invalidumo pensijos.
Keli mūsų organizacijos nariai, kuriems tris kartus per savaitę reikalingos hemodializės procedūros, turi kaskart įveikti apie 30 kilometrų iki Kauno, kur yra artimiausia šias paslaugas teikianti įstaiga”, - sakė J.Jokubauskienė.
Jos teigimu, sunkiomis lėtinėmis ligomis sergantys ligoniai neįstengia susimokėti kompensuojamųjų vaistų priemokų. Jaunas vyriškis, tapęs neįgalus po traumos, tegauna 128 litų pensiją, nes nespėjo sukaupti darbo stažo, tad net kelių litų priemoka jam neįkandama. Kai kada jis vaistų ir neperka, nors yra būtini.
Lietuvos invalidų draugijos pirmininkės Z.Valaitytės duomenimis, sunkios negalios žmonėms dažnai atsiranda pragulų, kurios negydomos baigiasi sunkiomis komplikacijomis. Tačiau ligoninės vengia tokių pacientų, nes jie “nuostolingi”.
Dažnai skubama išrašyti pacientus iš stacionaro dar žaizdoms nesugijus. Namuose jie negauna reikiamos pagalbos, todėl pasitaiko kraujo užkrėtimo atvejų, kurie baigiasi mirtimi.
Neįgaliesiems labai trūksta slaugos priemonių. Neįgalieji su nugaros smegenų pažeidimais suskirstyti į privilegijuotuosius, kuriems kompensuojamos kai kurios slaugos priemonės, ir į nuskriaustuosius, kurie jas turi pirkti patys. Taip yra dėl to, kad šios priemonės skiriamos pagal ligos kodą, o ne indikacijas. Tuo tarpu vienkartiniai paklotai, sauskelnės yra brangios, daugelis jų neįperka.
Efektyvus gydymas - ne visiems
Jei tik mūsų ligoniai ima kelti triukšmą dėl to, kad jiems neprieinamas gydymas moderniais vaistais, tuoj sveikatos politikai atšauna: nėra nė vienos šalies, kur visi galėtų už valstybės pinigus gydytis naujausiais metodais ir preparatais. Visur stengiamasi naudoti kuo daugiau pigesnių vaistų.
Tačiau pasirodo, kad tai netiesa. Lietuvoje net 85 proc. visų sunaudojamų vaistų yra vadinamieji generiniai, pigesni. Ir pagal šį rodiklį mes pirmaujame tarp daugelio šalių, ne tik ES senbuvių, bet ir naujųjų narių. Vadinasi, daugeliui ligonių neprieinami nauji ir efektyvesni medikamentai.
“Ne visas ligas galima išgydyti pigiausiais vaistais. Arba kojas pakratysi, arba bus didžiulės komplikacijos, kurių gydymas kainuos dar brangiau, nei išleistume geriems vaistams. Pigi mėsa tik šunims”, - išrėžė viešosios įstaigos “Kiekvieno sveikata” direktorė Elvyra Kunevičienė.
Lietuvos išsėtinės sklerozės sąjungos prezidentei Aldonai Droseikienei teko ilgai varstyti politikų kabinetų duris, kol įtikino juos, kad šiems metams sergantiesiems išsėtine skleroze būtų skirta 3,6 mln. litų būtiniems medikamentams nupirkti. Kai kurie parlamentarai demonstravo savo išmanymą pareikšdami: kokia tai liga, pamanyk, aš irgi neatsimenu, ką šįryt gėriau: kavą ar arbatą.
“Liga pakerta 20 - 40 metų amžiaus darbingus žmones. Negaudami gydymo jie per penkerius metus tampa visiškai neįgalūs, o besigydantieji išlieka darbingi dar apie 10 metų. Šiuo metu eilėje gydymo laukia dar apie 90 ligonių. Todėl tikimės, kad kitais metais bus numatyta papildomai 1,8 mln. litų”, - sako A.Droseikienė.
Onkohematologinius ligonius vienijančios asociacijos pirmininkė Jolita Dvareckienė tikina, kad 100 limfoma sergančių ligonių reikalinga papildoma imunoterapija. Ją skyrus šansų išgyventi padaugėja nuo 40 iki 70 proc. Pasveikę šie žmonės dirbs, išlaikys šeimas. Dabar šis gydymas daugeliui neprieinamas dėl brangumo, o valstybė jį kompensuoja tik tiems, kuriems liga atsinaujina.
Neranda laiko išklausyti
Valstybinės medicininio audito inspekcijos direktorė Ramunė Navickienė sako, kad pacientų skundų skaičius auga. Šiemet inspekcija jų gavo apie 500. “Didžiosios dalies skundų priežastis - medikų nedėmesingumas ir nepagarba ligoniui. Esu tikra, kad beveik pusės jų nesulauktume, jei gydytojas ar slaugos personalas rastų laiko pasikalbėti su pacientu, jo artimaisiais”, - aiškina R.Navickienė. Tik dalis problemų kyla dėl nepakankamo įstaigų finansavimo.
Nemažai ligonių skundžiasi dėl neteisingos diagnozės, ne laiku ar iš viso nenustatytos ligos. Nagrinėjant šiuos atvejus aiškėja, kad gydytojai pernelyg pasitiki savo jėgomis. Net jei kyla neaiškumų, neskuba tartis su kolegomis, sukviesti konsiliumo. “Niekaip to nesuprantu. Jei matai, kad ligonio būklė blogėja, skirtas gydymas neduoda rezultatų, laukti ir nieko nedaryti - nusikaltimas” , - svarsto inspekcijos vadovė.
Kai kada medikai neskiria reikiamų tyrimų, galinčių patikslinti diagnozę, nes įstaigų vadovai prigrasina neviršyti limitų. Ligoniai skundžiasi, kad paprasčiausiai yra išvaromi iš gydymo įstaigų motyvuojant pasibaigusiomis kvotomis. “Net sunkūs ligoniai atsiduria už ligoninių durų. Jiems siūloma kitą dieną kreiptis į šeimos gydytoją, tačiau pasitaikė ne vienas atvejis, kai žmogus ryto nebesulaukė”, - komentuoja pašnekovė.
Nustačius pažeidimus inspekcija nurodo įstaigai, kad ištaisytų klaidas bei imtųsi prevencijos priemonių, užkertančių kelią jų kartojimuisi. Kraštutiniais atvejais siūloma grubias klaidas padariusiems medikams atimti licencijas.
“Pamatę, kad medikui išties trūksta profesionalumo, drąsiai siunčiame jį į profesinės kompetencijos patikrinimo komisiją. Šiemet ji sustabdė licencijų galiojimą dviem gydytojams, keletas buvo nukreipti tobulintis”, - pasakoja R.Navickienė.
Užmiršta Hipokrato priesaiką
R.Navickienei apmaudu, kad kai kada medikai būna nepakankamai savikritiški. Neseniai inspekcija tyrė atvejį, kuomet vienos sostinės gydymo įstaigos medikė laiku nediagnozavo ligos, tinkamai negydė pacientės, 19 metų amžiaus merginos, sirgusios plaučių uždegimu, ir dėl to ligonė mirė. Gydytojos veiksmai įvardyti kaip grubi klaida ir jai buvo sustabdyta licencija.
“Deja, ši medikė to nepripažįsta, nors klaida - akivaizdi, ir skundžiasi teismui neva nekaltai nukentėjusi”, - stebisi pernelyg dideliu gydytojų pasitikėjimu savimi ir net arogancija specialistė.
Kai kuriais atvejais prašoma įstaigų vadovų savo pavaldinių veiksmus įvertinti drausminėmis nuobaudomis, tačiau neretai susiduriama su keista jų pozicija: jie teisina nusikaltusius pavaldinius, nors šie ir buvo pamiršę savo pareigą ar net Hipokrato priesaiką.
Pašnekovės įsitikinimu, daugelio skundų inspekcija nesulauktų, jei įstaigoms būtų skiriama daugiau pinigų. Juk jei joms sumokama vos 60 proc. realių išlaidų dalies, kaip yra apskaičiavusi Lietuvos gydytojų sąjunga, akivaizdu, kad tai turi įtakos paslaugų kokybei.
Kita problema - prasta gydymo įstaigų vadyba. Vienos su tokiais pačiais ištekliais sukasi visai neblogai, pacientui nestinga dėmesio, jis apgaubiamas šiluma ir rūpesčiu, o kitose pilna problemų, stinga paprasčiausio žmoniškumo, pastebi R.Navickienė.
Pašnekovė tikisi, kad padėtis pagerės kitąmet visiškai įsigaliojus Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymui. “Gydytojus jis įpareigoja daugiau tartis su pacientu, jam paaiškinti su liga susijusius klausimus, išsiaiškinti, ar ligonis jį gerai suprato, išgirsti ir jo nuomonę. Tuo tarpu ligonis įgyja prievolę atidžiai įsiklausyti į gydytojo nurodymus ir juos vykdyti”, - sako R.Navickienė, vildamasi, kad dialogas tarp gydytojo ir ligonio taps konstruktyvesnis, o gerėjantis sistemos finansavimas mažins medikų ir pacientų supriešinimą.
