Lietuva didžiuojasi, kad pas mus ŽIV ir AIDS paplitimas vienas mažiausių pasaulyje. Šiemet sausio 1 d. buvo registruota 1900 užsikrėtusių asmenų. Tuo tarpu, kai kaimyninėje Rusijoje su ŽIV gyvena kone 2 proc. visuomenės, jau nekalbant apie Pietų Afrikos valstybes, kur užsikrėtusieji skaičiuojami milijonais ir sudaro beveik trečdalį gyventojų.
Tačiau didžiuotis nėra kuo – Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ir Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikalstamumo biuro (UNODC) duomenimis oficiali statistika neatspindi ŽIV paplitimo Lietuvoje. O Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento vyr. specialistas Rimantas Šagždavičius antrina: „Akivaizdu, kad ŽIV nebe švirkščiamųjų narkotikų vartotojų, iš kurių užsikrėtęs kas ketvirtas, problema, o visuomenės: iš visų, kuriems nustatytas ŽIV, tik pusė vartoja narkotikus.“ Verčia suklusti ir tai, kad keletui žmonių buvo nustatyta nebe ŽIV, o AIDS. Tai rodo, kad pas mus visuomenės sveikatos priežiūra labai prasta. Dar galima pridurti, kad kaimynėse Latvijoje ir Estijoje užsikrėtusių yra kelis kartus daugiau. Taigi, naivu tikėtis, kad infekcija mus aplenkė.
O dabar pabandykite prisiminti, ar esate kada nors išsityrę dėl ŽIV? Jei esate moteris ir turite vaikų, tikėtina, kad taip, o jei esate vyras? Tikriausiai labai nustebtumėte, jei poliklinikoje pasiūlytų tokį tyrimą atlikti. Ir nepasiūlys, nes pagal mūsų šalies įstatymus dėl ŽIV nemokamai tiriami tik žmonės, patekę į kalėjimą, nėščios moterys ir kraujo donorai. UNODC ekspertų nuomone tokia sveikatos politika ydinga, nes nemokamo tyrimo negali skirti arčiausiai žmonių esantis šeimos gydytojas. Be to, socialiai nedraustiems ši paslauga beveik neprieinama.
„Nejaugi, šalyje, turinčioje 4 mlrd. Lt metinį sveikatos apsaugos biudžetą, neįmanoma surasti keliasdešimt tūkstančių litų, kad bent žmogų, kuriam jau nustatyta lytiškai plintanti liga – sifilis, gonorėja ar chlamidiozė – būtų galima patikrinti ir dėl ŽIV? Dabar šiems žmonėms reikia susimokėti už tyrimą“, – stebisi R. Šagždavičius. Nors greitasis ŽIV testas kainuoja vos 9 LT, per visus 2010 m. atlikta vos 900 testų narkotikų vartotojams, 5 – sekso paslaugų teikėjoms ir 4 – vyrams, turintiems lytinių santykių su vyrais.
UNODC ir PSO nuomone, kiekvienam žmogui svarbu žinoti, ar jis nėra užsikrėtęs, mat tik tuomet jis gali gydytis ir neužkrėsti kitų žmonių. Dabar ES apie trečdalis asmenų nežino, kad jie užsikrėtę, kai kuriose Rytų Europos ir Centrinės Azijos šalyse diagnozė nėra nustatyta daugiau nei 60 proc. užsikrėtusiųjų. O Lietuvoje?
Jau eina dvylikti metai, kai sostinėje veikia ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacija „Demetra“. Nevyriausybinės organizacijos mažulytį pusrūsį stoties rajone per metus aplanko apie 500 švirkščiamųjų narkotikų vartotojų ir apie 200 moterų, kurios teikia seksualines paslaugas. Dauguma jų irgi vartoja narkotikus.
Kas šiuos žmones čia traukia? Ogi suprantantys, jų nesmerkiantys, profesionalūs specialistai ir galimybė sulaukti pagalbos. Visą dieną dirbančioje įstaigoje narkotikų vartotojams ne tik keičiami švirkštai, bet ir dezinfekuojamos, sutvarstomos žaizdos, sekso paslaugų teikėjos gauna prezervatyvų, gali pasinaudoti skalbiamąja mašina, higienos kambariu, – juk nereta jų nė namų neturi. „Iš kaimų atvažiavusios jaunos mergaitės tikisi sostinėje susirasti darbą, tačiau greitai atsiduria dugne. Dažnai joms reikia socialinės, psichologinės ir teisinės pagalbos“, – teigia asociacijos pirmininkė Svetlana Kulšis.
Į „Demetrą“ neretai užsuka ir socialūs jauni žmonės, kurie nenori greitai ir anonimiškai pasitikrinti dėl ŽIV.
Neretai „Demetros“ darbuotojai dirba ir gatvėje: stoties rajone bendrauja su rizikos grupių žmonėmis, – dalija prezervatyvus, keičia švirkštus, pasiūlo pasitikrinti dėl ŽIV. „Jeigu mūsų nebūtų, didžioji dalis jų iš viso negautų jokių paslaugų, nes nėra socialiai drausti“, – priduria asociacijos pirmininkė.
Lietuvoje yra apie 12 panašų darbą dirbančių įstaigų.
Norint teikti žalos mažinimo paslaugas, reikia nemažų lėšų. Pavyzdžiui, vienam narkotikų vartotojui vien švirkštai kainuoja apie 80 Lt per metus. Dar reikia lėšų prezervatyvams, informacinei medžiagai, patalpų išlaikymui ir kt. Be to, žalos mažinimo kabinetuose visuomet turi dirbti mažiausiai du darbuotojai.
Pavyzdžiui, Raudonojo Kryžiaus draugijos Visagino skyrius, pasak jo sekretorės Marijos Korkut, per metus vien ŽIV prevencinei veiklai skiria nuo 5 iki 25 tūkst. litų. Šiame mieste yra 80 švirkščiamuosius narkotikus vartojančių žmonių, 65 iš jų naudojasi Raudonojo Kryžiaus paslaugomis.
Vis dėlto, žalos mažinimas kainuoja gerokai pigiau, nei ŽIV užsikrėtusio žmogaus gydymas – tokiam vien vaistai per metus atsieina apie 26-30 tūkst. litų. Tačiau infekcijos prevencija valdininkams nelabai rūpi: Valstybinės ŽIV/AIDS ir lytiškai plintančių infekcijų profilaktikos ir kontrolės programos šių metų plane numatyta viso labo tik 10 tūkst. Lt rizikos grupių ir jų partnerių mokymui, švietimui bei konsultacijoms.
Minėtame plane buvo numatyta iš dalies finansuoti ir NVO prevencinės veiklos projektus, tačiau šiemet tam neskirta nė cento. Tiesa, rizikos grupių asmenų tyrimams skirta 200 tūkst. Lt, dar 30 tūkst. – jų šeimų nariams ištirti, o 20 tūkst. gyventojams, norintiems nemokamai pasitikrinti. Visos šios lėšos skirtos Nacionalinei sveikatos priežiūros laboratorijai, taigi, prieinamos tik turintiems sveikatos draudimą.
Ką gi daro nevyriausybinės organizacijos? Ogi rašo projektus ir dalyvauja įvairiuose konkursuose. Pavyzdžiui, Vilniaus savivaldybė, nors ir nedidelėmis sumomis, bet „Demetrą“ remia per sveikatos programas – 2010 m. skyrė 30 tūkst. Lt, pernai – 5 tūkst. litų. Visagino savivaldybė pernai skyrė 9 tūkst. Lt, šiemet – 7 tūkst. Lt. Panašiai elgiasi ir kitos savivaldybės.
Tiesa, projektinis finansavimas sukelia galybę rūpesčių tų projektų vykdytojams. „Projektai trunka metus. Su darbuotojais kasmet sudaroma nauja darbo sutartis, kuri trunka iki gruodžio 31 d. Kadangi paprastai formalumų tvarkymas užtrunka apie pora mėnesių, metų pradžioje NVO darbuotojai atlygio negauna, taip pat ir socialinių garantijų. Jau nekalbant apie tai, kad būname priversti neteikti paslaugų. Pavyzdžiui, šiemet žalos mažinimo programą vykdome savo iniciatyva ir lėšomis, nes tam neesame gavę nė cento,“ – tvirtina S. Kulšis.
Pinigų prevenciniam darbui „Demetra“ užsitikrina dalyvaudama keliuose konkursuose. Didelę dalį lėšų ji gauna iš tarptautinių fondų, vienas iš jų „AIDS Healthcare foundation“. „Šiemet iš šio fondo Lietuva gaus 10 tūkst. nemokamų greitųjų ŽIV testų ir 100 tūkst. prezervatyvų“, – teigia „Demetroje“ dirbanti gydytoja Rūta Jarašiūnienė. Šitaip stabilesnį finansavimą užsitikrina ir kitos nevyriausybinės organizacijos, pavyzdžiui, Raudonojo kryžiaus Visagino filialas pernai iš UNODC gavo 23 tūkst. litų.
Ankstesniais metais per konkursus nevyriausybininkų veiklą paremdavo ir Sveikatos apsaugos ministerija (SAM). O šiemet – tyla. Painiava prasidėjo kai Narkotikų kontrolės departamentas buvo pertvarkytas į Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą. Tada pagal Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 2010–2016 metų programos įgyvendinimo 2011–2013 metų tarpinstitucinės veiklos planą, NVO kabinetus pavesta finansuoti per SAM Visuomenės sveikatos departamentą. O šis, paskirstyti 136 tūkst. Lt pavedė Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centrui (ULAC). Tai turėjo būti padaryta jau prieš kelis mėnesius.
Nesulaukę skelbiamo konkurso, Nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicija „Galiu gyventi”, dar sausio pradžioje kreipėsi į SAM, teigdama, kad abejoja, ar tinkama pavesti žalos mažinimo paslaugų įgyvendinimo ir finansavimo valdymą ULAC, nes ši institucija nėra vykdžiusi tokios veiklos. Bet atsakymo nesulaukė.
Dabar jau kovas, pinigai nepanaudoti, o nevyriausybinės organizacijos neturi lėšų teikti žalos mažinimo paslaugas rizikos grupių žmonėms. Kodėl? SAM Visuomenės sveikatos departamento Visuomenės sveikatos strategijos skyriaus vedėjo pavaduotoja Loreta Ašoklienė formaliai atsako, kad šiuo metu derinama konkursų skelbimo tvarka ir sąlygos. O jas suderinus, bus skelbiami konkursai ir paskirstytos plane numatytos lėšos.
Beje, estai tokioms programoms skiria net 136 tūkts. litų, o milijoną eurų (3,5 mln Lt) per metus. Prisiminkime ir tai, kad estų tėra vos milijonas.
Nevyriausybinėmis organizacijos ne kartą kreipėsi į SAM su įvairiais pasiūlymais, kaip pagerinti ŽIV, AIDS ir lytiškai plintančių infekcijų prevenciją bei kontrolę tarp rizikos grupių asmenų. „Deja, ministerijos reakcijos nesulaukėme. Užtat pagrindinė institucija, atsakinga už minėtų ligų prevenciją ir turinti teikti metodinę pagalbą – Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras – įvairioms institucijoms parašė skundus dėl mūsų veiklos“, – sako S. Kulšis.
„Žalos mažinimo programos dažnai yra vienintelis švirkščiamųjų narkotikų vartotojų ryšys su socialinės pagalbos ir sveikatos priežiūros įstaigomis. Todėl, siekiant narkotikų vartotojams suteikti realią pagalbą bei apsaugoti visuomenę nuo infekcinių ligų plitimo ir narkotikų vartotojų padaromų nusikaltimų, nevyriausybinėms organizacijoms turi būti skiriamas ypatingas dėmesys, – turime užtikrinti, kad kabinetai teiktų kokybiškas paslaugas“, – įsitikinęs R. Šagždavičius.
Nauji ŽIV atvejai Lietuvoje
2011 m. – 166
2010 m. – 153
2009 m. – 180,
2008 m. – 95,
2007 m. – 106,
2006 m. – 100,
2005 m. – 120.
Šaltinis: Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras. 2011.
Pernai sausio 1 d. sveikatos priežiūros įstaigose buvo registruoti 6056 asmenys, vartojantys narkotines ir psichotropines medžiagas.
Sergamumas lytiškai plintančiomis ligomis
