– Jūsų anoniminių lošėjų grupė įkurta tais pačiais metais kaip ir pirmasis kazino. Tai turbūt reiškia, kad žmonės „užsidirbo“ priklausomybę nelegaliuose lošimo namuose? 

– Tikriausiai taip. Nors priklausomybė gali išsivystyti gana greitai.

– Ką galvojate, kai girdite samprotavimus apie tai, kad Azartinių lošimų įstatymo pataisos pakenks verslui?

– Negaliu nieko pasakyti nei už, nei prieš šiuos argumentus. Bėda ta, kad mes esame priklausomi nuo azartinių lošimų, tad negalima sakyti, kad dėl to kaltas verslas.

– Ar jūsų ritualai panašūs į anoniminių alkoholikų?

– Nepavadinčiau to ritualais. Yra tam tikros susirinkimų taisyklės, panašios į anoniminių alkoholikų susirinkimų taisykles: vienas kalba, kiti klausosi. Išskirtinis bruožas tas, kad susirinkimų metu mes visiškai nekalbame apie lošimo procesą, apie tai, kas gali sukelti asociacijas su lošimu. Tiesiog dalijamės ir gerąja, ir blogąja patirtimi. Susirinkimuose vadovaujamės 12 žingsnių programa, kuria vadovaujasi ir anoniminiai alkoholikai. Kai šeštajame dešimtmetyje JAV kūrėsi anoniminių lošėjų draugijos, joms buvo leista naudotis šia programa.

– Kaip jums pavyksta išvengti užuominų? Juk anoniminiai alkoholikai kalba apie savo priklausomybės patirtį.

– Nebūna taip, kad žmogus pirmiausia pradeda lošti, o paskiau galvoja, ką padarė. Visų pirma ateina mintis ir tik tada veiksmas. Vis dėlto susirinkimuose būna tokių atvejų, kai žmogus prasitaria apie tai, kaip lošė, kiek pralošė ir t. t. Jei tokiai minčiai leisi rutuliotis, yra labai didelis pavojus, kad ji atves iki veiksmo. Anoniminiams lošėjams netgi rekomenduojama kilus minčiai apie lošimus iškart ją nutraukti – skambinti kam nors, galvoti apie ką nors kita. Nors pats nelošiu jau šešerius metus, šių rekomendacijų laikausi. Nelošiu net „Teleloto“.

– Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad aistra lošti nėra tokia pražūtinga kaip priklausomybė nuo alkoholio...

– Nors nelabai norisi ir sunkiai įmanoma lyginti priklausomybę nuo alkoholio ar narkotikų su priklausomybe nuo azartinių lošimų, pastaroji pavojinga tuo, kad iki tam tikro laiko ją lengva nuslėpti. Kai žmogus yra priklausomas nuo kokių nors medžiagų, dažniausiai tai matyti iš jo elgesio ir išvaizdos. Kai aš išeidavau iš lošimo namų, aplinkiniai nieko net neįtardavo. Tačiau lošiant praradimai tikrai yra labai dideli: žmogus pralošia kur kas daugiau nei vien pinigus. Jis pralošia savigarbą, pasitikėjimą savimi, šeimą, savo artimuosius, draugus – neįkainojamus dalykus.

– Ar yra koks nors charakterio tipas, kurio atstovai labiau rizikuoja tapti liguistais lošėjais?

– Priklausomybė nuo lošimų nesirenka žmonių nei pagal socialinę padėtį, nei pagal amžių, nei pagal lytį. Nuo azartinių lošimų gali tapti priklausomas bet kuris žmogus. Mano nuomone, baisiausia, kad nė vienas žmogus, kol nepradėjo lošti, nežino, ar taps priklausomas nuo lošimų. Tiesiog statome savo gyvenimą ant kortos. Aš nuėjau į lošimo namus pats, tačiau esu girdėjęs, kad draugas atsiveda draugą, svainis – svainį ir t. t. Ir tai tampa tragedija. Todėl niekuomet nepatarčiau nieko vestis į lošimo namus „praleisti laiko“. Pasaulyje yra daugybė įdomių ir naudingų užsiėmimų. Verčiau tegul žmogus eina seneliams malkų priskaldyti...