Galima rinktis ir kitą kelią: slėptis nuo tiesos ir po kelerių metų mirti nuo AIDS komplikacijų. Neseniai taip atsitiko dviem kauniečiams. Deja, jų artimieji neskuba išsitirti. Nuo AIDS Lietuvoje jau mirė 37 žmonės.
Vyriškis prekiavo savo kūnu
Šešiasdešimtmetis Kazimieras (vardas pakeistas) pateko į Kauno medicinos universiteto Neurologijos kliniką patyręs insultą. Prieš tai jis prastokai jautėsi apie tris mėnesius: vargino neaiškios kilmės nuovargis, silpnumas. Tačiau ligos gydytojai nenustatė. Tik ištyrus kompiuteriniu tomografu ėmė aiškėti tikroji insulto priežastis.
“Tyrimas parodė, kad jo galvos smegenyse yra pažeidimų židinių. Ėmus svarstyti, iš kur jie atsirado, kilo mintis, kad jie labai primena AIDS ligos neurologines patologijas. Atlikus tyrimą pasitvirtino įtarimai: vyriškis infekuotas ŽIV. Tačiau liga jau buvo pasiekusi AIDS stadiją. Deja, mes buvome bejėgiai padėti šiam žmogui. Jis mirė”, - pasakoja KMU Neurologijos klinikos gydytojas neurologas Antanas Vaitkus.
Aiškinantis viruso patekimo į organizmą kelius paaiškėjo, kad žmogus, buvo mėgėjas išgerti. Išgėręs ne kartą yra santykiavęs su vyrais. Matyt, kažkuris iš jo partnerių ir buvo infekuotas. Pats ligonis neturėjo nė menkiausių įtarimų, kad galėjo užsikrėsti ŽIV. Nieko apie jo polinkius nežinojo ir šeima.
Gydytojui A.Vaitkui labiausiai apmaudu, kad mirusiojo šeimos narių, artimųjų nepavyko įtikinti išsitirti, ar nėra užsikrėtę ŽIV. “Priverstinai tyrimų atlikti mes negalime, nes to neleidžia įstatymai. Mes galime tik rekomenduoti, tai ir padarėme. Tačiau mūsų raginimai nesulaukė atsako. Matyt, žmonės bijo išgirsti tiesą arba tikisi, kad jie nėra užsikrėtę, juolab jei kol kas jaučiasi gerai”, - apgailestauja A.Vaitkus.
Jis prisimena, kaip sovietiniais laikais išaiškinus sifilį ar gonorėją ir nustačius su ligoniu kontaktus turėjusių asmenų ratą visi jie būdavo priverstinai patikrinami. Tai leisdavo laiku diagnozuoti ligą ir ją pradėti gydyti dar ankstyvose jos stadijose. Žmonės nelabai ir priešindavosi, nes bijojo baisių komplikacijų, mirties.
“ŽIV, matyt, dar nepakankamai bijoma, kita vertus, trūksta informacijos, kad paisant specialistų rekomendacijų, naudojant specialius vaistus galima sustabdyti ligos progresavimą ir išlikti darbingam ne vieną dešimtmetį”, - konstatuoja neurologas.
Jam neseniai teko gydyti dar vieną ligonį, kuris į Neurologijos kliniką pateko taip pat po insulto su komplikacijomis - sepsiu. Tiriant pacientą diagnozuoti pakitimai širdies vožtuvuose. Dėl to jis buvo perkeltas į Kardiologijos kliniką, buvo rengiamas operacijai. Iš pradžių įtarta infekcija, tačiau atlikus tyrimus paaiškėjo, kad ligonis sirgo AIDS. Šis pacientas taip pat mirė. Jis buvo asocialus asmuo. Neturėdamas iš ko nusipirkti svaigalų, prekiavo savo kūnu. Taip ir užsikrėtė. Jam mirus išsiaiškinti su juo santykių turėjusių asmenų ratą tapo neįmanoma.
Neįtaria nei gydytojai, nei ligoniai
Pasak Lietuvos AIDS centro gydytojos Vilmos Uždavinienės, nuo 1988 metų vėlyvose ligos stadijose ŽIV Lietuvoje nustatytas 4 proc. infekuotųjų - iš viso 38 asmenims. Visi jie buvo užsikrėtę apie 8 - 10 metų, tačiau to nežinojo. Ūmioje užsikrėtimo stadijoje virusas apie save gali pranešti bėrimais, karščiavimu. Po to ne vienerius metus žmogus gali jaustis visiškai normaliai.
Tik pasiekus AIDS ligos stadiją išryškėja kiti būdingi simptomai: grybelinės ligos, karščiavimas, pneumonijos. Tokie ligoniai nuolatos varsto gydymo įstaigų duris, ieškoma jų negalavimų priežasčių. Atliekami tyrimai, skiriamas terapinis ir netgi chirurginis gydymas. Išleidžiama daugybė pinigų. Tiksliau, išmetama į balą. O tikroji priežastis taip ir neišaiškinama, nes gydytojams neateina į galvą ištirti dėl ŽIV.
“Lietuvoje daugelis gydytojų net bijo siūlyti savo pacientams šį tyrimą, nes tai iškart prilyginama įtarimui, neva jis miega su vyrais ar vartoja narkotikus. Kaipgi galima mesti šešėlį ant garbaus amžiaus, turinčio darbą ir šeimą paciento, kuris nėra nei asocialus, nei narkomanas, nei alkoholikas”, - aiškina Lietuvos AIDS centro direktorius Saulius Čaplinskas.
V.Uždavinienė tučtuojau paneigia šį mitą. Respektabili išvaizda ar amžius dar visiškai nieko nereiškia. Gydytoja puikiai prisimena atvejį, kai ŽIV buvo diagnozuotas pagyvenusiai, paprastai moteriškei, gyvenančiai kaime. Įtarimas kilo medikams, nes ligos simptomai labai priminė AIDS.
“Kiekvienas žmogus turi suvokti, kad jei turėjo bent vieną kartą atsitiktinius lytinius santykius, galėjo užsikrėsti. Jeigu nors kartą vartojo intraveninius narkotikus, nesvarbu, kad netapo priklausomas, - galėjo užsikrėsti. Kiekvienas šių žmonių turėtų jausti būtinybę pasirūpinti savo sveikata ir pasitikrinti”, - pabrėžia S.Čaplinskas.
Budrumo trūkumu jis kaltina ir medikus. Jie neturėtų bijoti paklausti pacientų apie jų lytinį elgesį, jaunystės paklydimus. S.Čaplinsko duomenimis, apie 4 proc. arba apie 17 tūkst. Lietuvos vyrų bent kartą gyvenime gali būti turėję lytinį kontaktą su vyru. O kai kalbame apie narkotikus vartojančiuosius, jų vien registruotų yra apie 4 - 5 tūkst. Realiai jų gali būti ne mažiau kaip 12 tūkst.
Galime tik įsivaizduoti, kiek tarp šių žmonių gali būti infekuotų ŽIV. Tačiau akivaizdu, kad ant daugelio iš jų įtarimo šešėlis nekris. Jei homoseksualumas nėra ryškiai išreikštas, o narkomanu žmogus netapo ir visiškai nedegradavo, ypač jei jam per 50 ar 60 metų, vaikai jau suaugę, nei jis, nei kiti nė nepagalvos apie ŽIV. Tai dažnai ir suklaidina.
Visuomenei trūksta žinių
Latvijoje kasmet atliekama apie 20 tūkst. ŽIV tyrimų nėščiosioms, nors jie nėra privalomi, o tik rekomenduojami. Lietuvoje 2002 metais nėščiosioms atlikta 2 tūkst. o 2003-iaisiais - 3 tūkst. šių tyrimų. Dėl to kalti medikai, nes jie net nerekomenduoja tai daryti, nors pats tyrimas gydymo įstaigai nieko nekainuoja, testai yra nupirkti centralizuotai.
Kaltas ne tik abejingumas, bet ir žinių trūkumas. A.Vaitkaus įsitikinimu, gydytojams, ypač dirbantiems pirminėje grandyje, labai trūksta elementariausios informacijos apie ŽIV ir AIDS.
Šiai sričiai neskiriama pakankamai dėmesio rengiant būsimuosius medikus, keliant jiems kvalifikaciją. Todėl ir užleisti ligos atvejai, pasak V.Uždavinienės, paprastai pastebimi stacionaruose, antrojo ar trečiojo lygio gydymo įstaigose dirbančių gydytojų. Jie turi daugiau žinių ir patirties. Dėl to jiems dažniau kyla įtarimas.
“Lietuvoje infekuotųjų ŽIV skaičius artėja prie tūkstančio. Didžioji dauguma šių žmonių yra jauni, lytiškai aktyvūs, todėl ypatingame pavojuje atsiduria Lietuvos moterys ir merginos, kurios nė neįtardamos nuo jų gali užsikrėsti. Jau yra trys moterys, kurios neseniai užsikrėtė nuo buvusių Alytaus kolonijos kalinių. Vienai jų - tik septyniolika metų”, - pasakoja AIDS centro vadovas.
Jo nuomone, tai nepastebimas ŽIV kelias, galintis atnešti virusą ir į tolimiausią Lietuvos vienkiemį. Yra apie 200 buvusių kalinių, kurie nuolatos “cirkuliuoja” tarp įkalinimo įstaigų ir laisvės. Žiemą neturintys prieglobsčio jo ieško pas moteris. “Kur jiems dėtis? Buvę kaliniai ir jų integracija į visuomenę niekam nerūpi - nei socialinės pagalbos institucijoms, nei vietos bendruomenei”, - piktinasi S.Čaplinskas.
Mitų ir baimių įkaitai
ŽIV ir AIDS tiesiog apaugę mitais. Vienas iš jų tas, kad ši diagnozė prilygsta mirčiai. Todėl žmonės vengia tikrintis bijodami sužinoti baisią tiesą. Specialistai įtikinėja, kad, laiku ligą nustačius ir gydantis, klausant gydytojų rekomendacijų infekuotieji ne tik ilgai gyvena, bet ir darbingi išlieka ne vieną dešimtmetį. Gydomos infekuotosios motinos gali gimdyti sveikus vaikus.
Stereotipai lemia ir visuomenės požiūrį į infekuotuosius ŽIV. Kaimynai bijo su jais važiuoti liftu, paduoti ranką ir net kalbėti. Dėl to iš 40 antiretrovirusiniais preparatais gydomų infekuotųjų tik 2 Kaune, tiek pat Klaipėdoje ir 3 Šiauliuose gydosi savo gimtuosiuose miestuose. Likusieji gydytis vyksta į sostinę, AIDS centrą, kur tikisi išlikti anonimiški.
Stereotipai trukdo gauti pagalbą ir gydymo įstaigose. Infekuotieji pasakoja, kaip buvo išmetami iš stomatologų kabinetų, nepriimamos į moterų konsultaciją, netgi gimdyti. Kaip ant jų ambulatorinių kortelių poliklinikose riebiomis raidėmis užrašoma “Serga ŽIV”, kaip tokie įrašai atsiranda ligos istorijose gulint ligoninėje.
V.Uždavinienė ir S.Čaplinskas vienu balsu tikina, kad taip būti neturi. Yra šios ligos šifras, kuris tokiu atveju ir turėtų būti naudojamas. Viešumu pažeidžiamos sergančiųjų teisės ir jei jie kreiptųsi į teismą, neabejotinai jį laimėtų. Tačiau kas kreipsis? Juk žinia pasklis dar plačiau. Dėl tokios diskriminacijos daugelis užsikrėtusiųjų virusu slepia diagnozę nuo gydytojų, kurie jiems teikia pagalbą.
A.Vaitkus įsitikinęs, kad gydytojai privalo suteikti pagalbą visiems ligoniams. Laikantis saugumo priemonių, kas yra privalu, niekas jiems negresia. Šiuo požiūriu ŽIV ne labiau pavojingas nei hepatitai. Ir KMU Neurologijos klinikoje, kur buvo gydomi du infekuotieji, dėl to nekilo problemų, jiems suteikta reikiama pagalba.
Tai ir gydytojų išprusimo problema. Universitetinėse ligoninėse medikai turi kur kas daugiau informacijos ir žinių apie ŽIV ir AIDS, todėl nesusikuria baubų, ypač jei jau yra turėję tokių ligonių ir jų pasitaiko dažniau.
Infekuotųjų ŽIV ir sergančiųjų AIDS gydymas, laikui bėgant, taps kasdienybe. Tačiau kol kas pirminėse sveikatos priežiūros įstaigose dirbančių medikų, mažesnių miestų ar rajonų ligoninių personalo veidai ištįsta iš baimės išgirdus, kuo serga jų pacientas.
