75 proc. šilumos netenkama ne per drabužio medžiagą, bet per konstrukcines angas
Bene svarbiausias reikalavimas aprangai – jos komfortiškumas. Pašnekovės teigimu, šaltojo sezono metu žmogaus kūno išskiriama šiluma turi kuo ilgiau išsilaikyti podrabužiniame sluoksnyje arba, atvirkščiai, šilumos kiekis turi nepadidėti tiek, kad keltų diskomfortą, turi nesikaupti prakaito drėgmė.
„Aprangos termoizoliacinės savybės priklauso nuo drabužio silueto, laisvumo, konstrukcinių angų kiekio ir dydžio (kaklo iškirptės, rankogalių, priekio užsago, ventiliacinių angų pažastų srityje), medžiagų savybių, aprangos masės, medžiagų sluoksnių skaičiaus drabužyje, taip pat nuo žmogaus kūno judesių intensyvumo arba vėjo, uždengtų kūno vietų bei kūno paviršiaus ploto santykio. Pavyzdžiui, megztinių medžiagų drabužiai geriau apglunda kūną nei drabužiai, pasiūti iš audinių. Tačiau pernelyg glaudžiai apgulantys drabužiai stabdo kūno ventiliaciją. Didinant oro tarpą tarp drabužio ir žmogaus kūno, termoizoliacinės savybės gerėja, bet jos pradeda blogėti, kai tarpas tampa didesnis nei 7,5-10 mm, kadangi šiluma tuomet pradedama atiduoti į aplinką“, - aiškino specialistė.
Anot jos, iki 75 proc. žmogaus kūno išskiriamos šilumos netenkama ne per drabužio medžiagos sluoksnius, bet per konstrukcines angas, todėl tam tikri konstrukciniai spendimai, pavyzdžiui, apykaklės, gobtuvai, papetės, skraistės, kišenės, rankogaliai, gali turėti ne tik dekoratyvinę, bet ir funkcinę paskirtį.
„Didžiausią įtaką termoizoliacijos procesui daro oras, „uždarytas“ drabužiuose ir po jais. Todėl, kad būtų šilta, drabužiai turi būti pagaminti iš storos ir putlios struktūros medžiagų ir atvirkščiai, šiltojo sezono drabužiai – iš plonesnių. Puresnės yra medžiagos, pagamintos iš tekstūruotų daugiagijų sintetinių siūlų, todėl audiniai papūra ir talpina savyje didesnį kiekį oro. Kita alternatyva yra medžiagos, pagamintos iš pluoštų, kurių struktūra panaši į vilnos plauko struktūrą, arba iš tuščiavidurių pluoštų, pavyzdžiui, poliesterio „Dupont Dacro 88“, kuris tinkamas net alpinistų aprangos ar miegmaišių gamybai. Yra ir natūralių augalinės kilmės pluoštų, pvz., dilgėlių, kurie pasižymi geromis termoizoliacinėmis savybėmis, nes jų stiebai yra tuščiaviduriai“, - teigė V. Daukantienė.
Didėjančiu medžiagos akytumu gali būti paaiškinamos ir kailio aprangos geresnės šiluminės savybės, nes tarp kailio plaukų yra didelis kiekis oro tarpų, kurių temperatūrinis laidumas yra mažesnis už plaukų laidumą. Tačiau aktyvioje veikloje natūralaus kailio drabužiai kelia diskomfortą dėl didelės gaminio masės. „Natūralaus kailio alternatyva gali būti dirbtinis kailis su austos ar megztos tekstilės medžiagos pagrindu, kurio paviršiuje yra sintetinių pluoštų (poliakrilnitrilinių, poliesterinių, poliamidinių) pūko danga. Nors jis nešildo taip pat, kaip natūralus, visgi gera alternatyva. Tačiau norint kokybiško drabužio, sintetinis kailis visgi turėtų būti jau šios kartos“, - patarė pašnekovė.
Pūkinė striukė komfortiška tik spaudžiant didesniam nei 15 laipsnių šalčiui
Specialistė atkreipė dėmesį, kad stiprus vėjas arba oro srauto judėjimas važiuojant dviračiu ar bėgant net iki 10-15 proc. sumažina drabužio termoizoliacines savybes, todėl labai šaltu ir vėjuotu oru geriau dėvėti striukes su pūkų užpildais, kurių išorinis sluoksnis pagamintas iš tankaus audinio. Tačiau jas renkantis reikėtų atkreipti dėmesį, kad medžiagos būtų tikrai labai tankios, neleidžiančios plunksnoms ar pūkams migruoti į išorę, kad pūkų sluoksnis būtų suformuotas su papildomomis medžiagų juostelių pertvaromis tarp viršutinio ir pamušalo medžiagų sluoksnių. Antraip išskalbus gaminį pūkai sukris į jo apačią. Be to, pūkinės striukės tinka tik esant žemesnei nei 15 laipsnių temperatūrai. Kitomis sąlygomis labiau tinka daugiasluoksnė striukė arba vilnonis paltas.
„Laisvalaikiu patogu dėvėti aprangą, pagamintą iš daugiasluoksnių medžiagų, kurių išorinis sluoksnis yra tankus audinys. Didėjant medžiagos storiui ar jos sluoksnių skaičiui, termoizoliacinės medžiagų savybės gerėja. O didėjant medžiagos tūrio masei, esant tam pačiam medžiagos storiui, šilumos atidavimas į aplinką greitėja, nes pluoštai yra laidesni šilumai už orą. Iš natūralių pluoštų didžiausiu temperatūriniu laidumu pasižymi medvilnė, mažiausiu – vilna. Todėl labai efektyvus termoizoliacijos padidinimo sprendimas yra keleto drabužių derinimas, vadinamasis „svogūno efektas“. Šiuo atveju svarbu, kad apatinių drabužių termoizoliacinės savybės nebūtų blogesnės nei viršutinių“, - aiškino V. Daukantienė.
Tai reiškia, kad vilkint keliais drabužių sluoksniais, prie kūno turėtų būti sintetinis ar pusiau sintetinis audinys, kad ir poliesteris, o medvilninis rūbas labiau tinka toliau nuo kūno. Juolab kad jei suprakaituojama, sintetika greičiau nuo kūno drėgmę perduoda toliau ir apsaugo nuo sušalimo. Anot specialistės, žiemą prie kūno geriausiai tinka maišytas natūralus pluoštas su sintetika.
Prie kūno turėtų liestis ne medvilninis drabužis
Kitas svarbus aprangos komfortiškumo veiksnys – drėgmės mainai. Medvilnės, linų, viskozės, dilgėlių, bambuko ir kiti celiuloziniai pluoštai bei baltyminiai vilnos ir šilko pluoštai geriau sugeria vandens garus už sintetinius pluoštus. Tačiau, net ir esant tai pačiai pluoštų cheminei sudėčiai, jei vieno iš jų sandara yra puresnė, pastarasis sugeria daugiau drėgmės. Pavyzdžiui, viskozės pluoštas geriau sugeria drėgmę nei medvilnė, vilna sugeria daugiau drėgmės nei šilkas, šilkas geriau sugeria drėgmę nei linas ir net du kartus daugiau nei medvilnė.
„Jei dėl intensyvaus prakaitavimo kojinės ar apatinė apranga sudrėksta, pradžioje nejuntamas šaltis, nes tekstilės medžiagoms sugeriant vandenį iš pradžių išsiskiria šiluma. Tačiau vėliau stipriai sudrėkusios medžiagos sritys kaip tik greičiau atiduoda šilumą. Todėl žiemos metu geriau vilkėti apatinius drabužius ar mūvėti kojines iš natūralių ir sintetinių pluoštų mišinio, kuris ne taip intensyviai kaip gryna medvilnė absorbuoja drėgmę. Taip pat ir sportinė apranga gaminama iš dvisluoksnių medžiagų, kurių vidinis sluoksnis sudarytas iš drėgmės neabsorbuojančių sintetinių pluoštų siūlų, o išorinis sluoksnis gaminamas iš gerai drėgmę absorbuojančių pluoštų, tokių kaip medvilnė. Susikondensavęs prakaitas labai sparčiai perduodamas į išorinį drabužio sluoksnį, iš kurio jis išgarinamas. Vidinis sluoksnis išlieka arba greitai tampa sausas, todėl išvengiama „šlapio lipnumo“ efekto.
Būtent todėl dėvėdami sintetinių pluoštų drabužius tam tikromis aplinkybėmis jaučiamės komfortiškiau – iš drėgmės neabsorbuojančių sintetinių pluoštų prakaitas džiūsta gerokai greičiau. Vienok prakaito išsiskyrimo pradžioje dėvint dviejų medvilninių medžiagų sluoksnių drabužius jausimės sausiau ir šilčiau nei dėvėdami drabužius, pagamintus iš dvisluoksnių sintetinių medžiagų“, - pasakojo V. Daukantienė. Nenorint prakaituoti taip pat svarbu, kad drabužis nebūtų labai aptemptas.
Naujomis technologijos apdoroti audiniai įgauna naujų savybių
Šiandien audinių savybės gerinamos jas įvairiai apdorojant, todėl senoji sintetika, nors cheminė jos sudėtis išlieka ta pati, įgauna visai naują kokybę – viena vertus, ji nepraleidžia vandens ir vėjo, kita vertus, skirtingai nei ankstesnės, leidžia odai kvėpuoti.
„Tekstilės pluoštų paviršius gali būti apdorotas ultravioletiniais spinduliais, specialiomis cheminėmis medžiagomis ar plazma. Gaminamos daugiasluoksnės aprangos medžiagos, kurių išoriniame ar vidiniame paviršiuje suformuojamos polimerinės dangos, taip pat laminuotos medžiagos, kuriose panaudojamos tam tikros membranos, pavyzdžiui, „Gore-Tex“ politetraflouretileno membrana ar „Sympatex“ hidrofilinė poliesterio membrana. Hidrofilinės membranos sugeria prakaitą labai greitai, bet labai greitai jį išskiria į aplinką. Mikroporingų membranų dėka medžiagos nepraleidžia vėjo ir vandens, bet puikiai praleidžia prakaito garus, taigi yra „kvėpuojančios“. Panašiai elgiasi mikropluošto medžiagos su hidrofobine apdaila, pavyzdžiui, „Tactel“ (nailono), „Trevira-Finesse“ (poliesterio) ir kitos vandeniui nelaidžios, bet laidžios vandens garams, t. y. prakaitui, medžiagos.
Dar viena perspektyvi aprangos medžiagų technologija – „Temptrol“, kurios metu viena medžiagos pusė padengiama metalo dalelėmis, kurios gali atspindėti iki 95 proc. kūno išskiriamos šiluminės energijos ir nepraleisti jos į aplinką. Šiuo principu, bet taikant gerokai paprastesnę technologiją, yra pagamintos parduotuvėse parduodamos avalynės šiltinimo įklotės, kurių vienoje pusėje yra pritvirtinta metalo folija“, - pasakojo pašnekovė.
Keičiasi netgi dirbtinės odos, kuri buvo laikoma itin „nekvėpuojančia“ medžiaga, savybės. Pastaruoju metu kuriamos akytos poliuretano dangos, kurios laidesnės vandens garams, atsparesnės šalčiui, kartais pranašesnės net ir už natūralias.
„Naujos kartos medžiagų panaudojimas įprastinės aprangos gamybai, norint garantuoti maksimalų komfortą dėvėjimo procese, yra ypatingai svarbus vartotojams ir todėl jų tyrimams ir tobulinimui skiriamas didelis mokslininkų dėmesys visame pasaulyje“, - teigė V. Daukantienė.
Taigi audiniai kinta – drabužiai vis dažniau gaminami iš sintetinio pluošto, kuris savo savybėmis tampa artimas natūraliam ar netgi komfortiškesnis už jį. Pavyzdžiui, šiandieninis poliesteris pagal savo sandarą gali būti artimas vilnai, kitaip tariant, medžiagos tūryje daugėja oro. Tai reiškia, kad jis gali šildyti, nors nuo seno buvo žinoma, kad tai viena šalčiausių medžiagų.
