Ligonių daugėja

Cukrinis diabetas – viena dažniausių ir sunkiausių medžiagų apykaitos ligų. LR Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, pernai cukralige sirgo daugiau kaip šešiasdešimt tūkstančių šalies gyventojų. Šio endokrininės sistemos susirgimo paplitimas Lietuvoje – 9,4 proc., o Europos sergamumo vidurkis – 7,8, pasaulyje – 5,1 proc.

Praėjusiais metais Lietuvoje diabetu sirgo apie 400 vaikų iki keturiolikos metų. Vakarų regione šiuo metu įregistruoti 135 ligoniukai.

Nuo cukraligės kenčia apie 40 mažųjų klaipėdiečių. Vien per dešimt šių metų mėnesių buvo nustatyta 13 naujų ligos atvejų.

Pasireiškia skirtingai

Cukraligė yra lėtinė endokrininės sistemos liga, pasireiškianti, kai kasa dėl tam tikrų priežasčių negali pakankamai pagaminti ir išskirti hormono insulino arba kai žmogaus organizmas nesugeba jo pasisavinti.

I tipo cukrinis diabetas, kuriuo paprastai serga vaikai ir jaunuoliai, yra autoimuninė liga – kraujyje atsiranda antikūnų, ardančių insuliną gaminančias kasos ląsteles. Priežastys nėra tiksliai žinomos, tačiau įtakos susirgti turi paveldimumas, įvairūs išoriniai faktoriai, pavyzdžiui, virusinių infekcijų komplikacijos, stresas.

85-90 procentų visų sergančiųjų kamuoja II tipo diabetas, kuris išsivysto dėl lėtos ar nepakankamos insulino sintezės, rezistentiškumo (atsparumo) šiam hormonui – kasa gamina pakankamą insulino kiekį, tačiau organizmo ląstelės negali jo panaudoti medžiagų apykaitai dėl sumažėjusio receptorių jautrumo insulinui. Taip dažniausiai nutinka vyresniems nei 40 metų žmonėms, dirbantiems sėdimą darbą, nesportuojantiems, kenčiantiems nuo padidėjusio kraujospūdžio, širdies ir kraujagyslių ligų, didelio antsvorio.

Gydo ir dieta

Cukrinis diabetas vadinamas liga visam gyvenimui. Jos neįmanoma išgydyti, tačiau galima sėkmingai kontroliuoti.

Sergant nuo insulino nepriklausoma II tipo cukralige, kartais ją kontroliuoti padeda vien kruopščiai subalansuota dieta, kūno svorio sumažinimas, pakankamas fizinis aktyvumas.

Jeigu šių priemonių nepakanka ir ligonį kamuoja nemalonūs simptomai – jis nuolat būna pavargęs, mieguistas, jaučia troškulį, dažnai šlapinasi, skiriami gliukozės kiekį kraujyje mažinantys vaistai, kurių atsiranda vis veiksmingesnių.

Sunkiausia – vaikams

Sergant nuo insulino priklausomu I tipo cukriniu diabetu, kasa visai nepajėgia gaminti arba išskiria labai mažą insulino kiekį, todėl normaliam organizmo funkcionavimui reikalingos kasdienės insulino injekcijos. Tam tikras hormono kiekis suleidžiamas nustatytomis valandomis kelis kartus per dieną.

Liga visiškai kontroliuoja sergančiojo gyvenimą. Ypač tai yra sunku vaikams. Neretai kyla problemų mažamečio šeimoje, nes liga diktuoja ne tik jo, bet ir tėvų gyvenimo ritmą. Mokykloje susiduriama su bendraamžių ir mokytojų nesupratingumu. Ne visi supranta, kodėl vaikas nešiojasi švirkštus, valgo per pamokas, blogai jausdamasis iš jų atsiprašo.

Todėl intensyviai ieškoma būdų maksimaliai palengvinti ligos kontrolę ir pagerinti diabetiko gyvenimo kokybę.

Kainuoja tūkstančius

Viena naujausių priemonių, palengvinančių cukraligės kontrolę, yra insulino pompa. Tai mažytis automatinis, individualiai programuojamas, saugus ir lengvai valdomas prietaisas, užtikrinantis nuolatinį insulino padavimą mažais kiekiais į kraują per plonytį vamzdelį. Užtenka vamzdelio gale esančią adatą įvesti į poodį ir 2-4 dienoms galima pamiršti apie kasdienius daugkartinius dūrius ir ligą kontroliuoti kitomis pagalbinėmis priemonėmis – tinkamai maitintis, matuoti cukraus kiekį kraujyje.

Pasak Klaipėdos vaikų ligoninės endokrinologės Sigitos Vainienės, insulino pompa pasaulyje pradėta naudoti jau seniai. Į Lietuvą ji atkeliauja lėtai dėl aukštos kainos – 40-60 g sveriančio mikrokompiuterio kaina svyruoja nuo 3,5 iki 7 tūkst. litų priklausomai nuo gaminančios firmos, kurių šiuo metu šalyje yra trys. „Kai kurie žmonės gal ir galėtų paaukoti tokią pinigų sumą savo vaiko savijautai pagerinti ir gyvenimui palengvinti – pompą galima įsigyti ir išsimokėtinai, tačiau šito neužtenka.

Kas mėnesį aparato detalėms (adatai, vamzdeliui) pakeisti reikia papildomai išleisti apie 200-300 litų. Reikėtų pagalvoti, kad, pajamoms netikėtai sumažėjus, tėvai nepajėgs išlaikyti pompą ir vaikui vėl teks grįžti prie švirkštų. Tai mažiesiems būtų didelė psichologinė trauma“, - trūkumus vardijo gydytoja.

Be didžiulės kainos, pompa turi dar kelis minusus. Ji tinka ne visiems diabetu sergantiems žmonėms. Kartais dėl kelias paras po odą būnančios adatos kyla uždegiminės, alerginės reakcijos. Kai kurie sergantieji netoleruoja nuolatinio pompos buvimo šalia kūno.