J.Fišas apie triukšmą dėl „Buronil“: geriau mieguistas senukas nei basas lekiantis per sniegą

Viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija, jog Vilkpėdės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės pacientai esą girdomi psichotropiniais vaistais, kad visą laiką būtų apkvaitę ir taip nekeltų rūpesčių įstaigos personalui, sukėlė diskusiją tarp sveikatos apsaugos sistemos atstovų ir specialistų.

Anot Vilniaus universitetinės slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninės Neurologijos skyriaus vedėjo Jokūbo Fišo, minėtas vaistas „Buronil“ yra plačiai naudojamas visame pasaulyje. Juo slopinami besiblaškantys, rėkiantys, kliedintys ir iš ligoninės pasprukti bandantys senukai.

Vaistų pagrįstumo skyrimas nebuvo vertinamas

Sveikatos apsaugos ministerija, atlikusi Vilkpėdės ligoninėje pačios įstaigos prašymu auditą, patikino, kad abejonių sukėlęs vaistas „Buronil“ statistiškai neskiriamas visiems pacientams, tačiau nesiėmė vertinti atskirų jo skyrimo atvejų pagrįstumo. Esą tam reikėtų jau tikslinio audito, kuriame dalyvautų medikai profesionalai.

Kaip DELFI teigė Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos (VVKT) atstovė Ramunė Visockytė, ar gydytojas pacientams teisingai skyrė vaistą „Buronil“, iš tiesų gali vertinti tik Medicininio audito specialistai. Tuo tarpu VVKT gali tik patvirtinti, kad vaistas yra registruotas Lietuvoje jau daugiau nei 10 metų. Paskutinį kartą jis buvo perregistruotas pernai.

Receptinio vaisto anotacijoje nurodoma, kad juo gydomos neurozinės būsenos, kurios reiškiasi nerimu, baimingu sujaudinimu, neramumu ir įtampa. Be to, juo gydomos psichozės, padidėjęs aktyvumas, sujaudinimas ir elgesio sutrikimai. Jis padeda esant sumišimui, nerimui ir naktiniam neramumui.

Nurodoma, kad po to, kai buvo leista plačiai vartoti vaisto veikliąją medžiagą, kartais buvo pastebėtos tokios nepageidautinos reakcijos, kaip širdies sustojimas, širdies ritmo sutrikimai, piktybinis neurolepsinis sindromas, pasireiškiantis labai sunkiu sustingimu ir nevalingais judesiais, kitokie judėjimo sutrikimai ir pan. Tiesa, pridedama, kad apie šias reakcijas buvo pranešama savanoriškai iš nenustatyto dydž‏io pacientų populiacijos, todėl ne visada įmanoma patikimai apskaičiuoti ir reakcijų da‏žnį ar nustatyti prie‏žastinius ryšius šiais vaistais. Kaip labai dažnas nepageidaujamas reiškinys anotacijoje nurodomas mieguistumas.

Psichotropiniais vaistais keičiamas senukų rišimas prie lovos

Anot J. Fišo, šis vaistas plačiai vartojamas visame pasaulyje ir turi gerą reputaciją. „Jis pamėgtas geriatrijoje – gydant senus žmones, nes turi pakankamai švelnų poveikį, ramina, per daug neslopina, mažai veikia širdies ir kraujagyslių sistemą, t. y. nesukelia kvėpavimo sustojimo, nesutrikdo širdies darbo, retai sukelia Parkinsono sindromą. Taigi seniems žmonėms, kuriems atsiranda elgesio sutrikimai, jie tampa neramūs, susijaudinę, sumišę, blaškosi lovoje, daužosi, nuplėšinėja sauskelnes, kiša rankas į šalinimo organas, išsitepa išmatomis, baladojasi, vaistas gali padėti, juolab kad jis nėra ypatingai brangus, prieinamas. Joks čia kriminalas“, - tikino neurologas.

Anot mediko, minėti sutrikimai į slaugos ligoninę patenkantiems pacientams būna pakankamai dažni. Mat žmonės čia patenka su įvairiomis centrinės nervų sistemos ligomis – po insultų, smegenų kraujotakos sutrikimų ir pan.

„Dažnai tokius pacientus mes fiksuojame. Tai daroma visame pasaulyje – rišamos rankos, kojos, nes jie blaškosi, išsitraukia zondus iš nosies ar skrandžio, į trachėją įstatytus vamzdelius. Geriau jau skirti vaistą nei ligonį rišti“, - sakė pašnekovas.

J. Fišas teigė piktnaudžiavimo atvejų, kai vaistas skiriamas nesant indikacijų, nežinantis, tačiau sutiko, kad pasaulyje visko gali būti. Ligoninės vaistą perka centralizuotai, o jis skiriamas paprastai po psichiatro konsultacijos.

„Įsivaizduokite – guli rami senutė su silpnaprotyste, liaudiškai tariant, „nukvakusi“, kažką sau šneka, ji nesiblaško, yra pakankamai švari. Kam jai tokį vaistą skirti? Tačiau kai ligonis keliasi, eina, stengiasi išsprūsti pro duris ir basas per sniegą išeina, pasiklysta ir žūva, tai vyksta todėl, kad jis buvo negydytas. Žinoma, kiekvienas vaistas turi šalutinį poveikį. Nėra nė vieno vaisto, kuris veiktų tiksliai kaip snaiperis, pavyzdžiui, pašalina nerimą, bet nesukelia mieguistumo ir vangumo. Taip nebūna.

Mieguistumas, kaip pašalinis efektas, būna dažnai. Tenka girdėti – žmogus mieguistas, vaistų prifarširuotas. Tačiau negavęs vaistų žmogus pradeda trankytis, daužytis, rėkti, kenčia didžiules kančias. Ar iš tiesų geriau leisti ligoniui kliedėti? Pavyzdžiui, žmogui per rozetę siunčia dūmus, ji kažką spinduliuoja, aplinkui visi priešai, visi stengiasi iš jo kažką atimti... Jis ligoninėje jaučiasi kaip kankinimo kameroje. Tokį pacientą būtina slopinti, kad jis nekentėtų. Juk gydytojų uždavinys ir yra palengvinti žmogaus kančias, jo egzistenciją padaryti komfortišką. Toks požiūris egzistuoja visoje Europoje“, - tikino medikas.