Imunitetas tiesiogiai dalyvauja ir šalinant iš organizmo kenksmingas chemines medžiagas. Tokias apsaugines savybes lemia odos ir gleivinės ypatybės, imuninės sistemos ląstelės, fiziologinių ir biocheminių procesų koordinavimas.
Įgimtas ar įgytas
Imunitetas būna dviejų tipų: įgimtas ir įgytas. Įgimtas (rūšinis) – tai neimlumas, susijęs su įgimtomis biologinėmis (įtvirtintomis paveldėjimo) organizmo savybėmis. Pavyzdžiui, žmogus puikiai apsaugotas nuo šunų maro. O įgytas imunitetas – žmogaus neimlumas infekcinėms ligoms, atsirandantis jo gyvenimo metu. Persirgus įvairiomis ligomis, organizmo apsaugos trukmė skiriasi.
Įgytas imunitetas yra natūralus ir dirbtinis. Abi šios formos gali būti aktyvios, kai organizmas po persirgtos ligos ar aktyvios imunizacijos pats išskiria antikūnus, ir pasyvus, kai antikūnai dirbtinai įvedami esant pasyviai imunizacijai, pavyzdžiui, suleidžiant antidifterinio serumo arba jiems per placentą prasiskverbiant iš motinos į vaisių ar vaikui perduodant su motinos pienu. Aktyvusis imunitetas atsparesnis ir ilgiau išlieka. Persirgus vienomis ligomis (pavyzdžiui, raupais), jis išlieka visą gyvenimą, kitomis ligomis (pavyzdžiui, tymais, skarlatina ir kt.) - daugelį metų, tačiau palikuonims neperduodamas. O pasyvusis pradeda veikti po kelių valandų, įvedus antikūnus, ir trunka nuo 2-3 savaičių iki kelių mėnesių.
Veiklos sutrikimai
Kaip veikia imunitetas? Pagrindinis jo uždavinys – atskirti „savo“ ir „svetima“. „Svetima“ reikia sunaikinti, „savam“ - sukurti palankias sąlygas. Tačiau iš tikrųjų viskas kur kas sudėtingiau. Tarkime, suveikė kokios nors ligos agentas. Organizmas jį išstudijavo ir sukūrė specifinę imuninės apsaugos formą. Ne tik sukūrė, bet ir įsiminė vadinamųjų idiotipų poveikį. Organizmas įsimena dar ir dešimtis kitų, kurių poveikis panašus, ruošdamasis būsimiems mūšiams už žmogaus sveikatą. Todėl organizme formuojasi milžiniškas šių ideotipų, imuninių radikalų ar grupių tinklas.
Idiotipai – paties organizmo suvokimas, kas yra išorės priešai, todėl idiotipų turinys, veiksmų darna lemia imuninės sistemos veiklos efektyvumą. Be to, sutrikus galima susirgti imunodeficitinėmis arba autoimuninėmis ligomis. Tada imunitetas „svetimą“ gali palaikyti „savu“ (būtent taip atsitinka vystantis vėžiniams navikams) arba, atvirkščiai, „savą“ - „svetimu“. Jeigu esant imunodeficitui organizmas nesipriešina svetimiems agentams, tai, susirgus autoimuninėmis ligomis, dėl kilusių sutrikimų imuninė sistema savo ląsteles, baltymus, audinius palaiko svetimais ir ima aktyviai juos ardyti. Tokiomis ligomis laikoma, pavyzdžiui, reumatoidinis artritas (ardomi sąnariai ir jungiamasis audinys), išsėtinė sklerozė (ardomos nervinės skaidulos), psoriazė (ardoma oda). Kadangi imunodeficitinė liga neturi ryškiai apibrėžtų formų, ją sudėtingiau pažinti.
Rizikos grupės
Imunitetas staigiai mažėja patyrus stresą ar didelį krūvį. Todėl į rizikos grupę įrašomi žmonės, kurių profesijos vienaip ar kitaip su tuo susijusios. Tai – kosmonautai, lakūnai, verslininkai, profesionalūs sportininkai, minuotojai ir kt. Mokslininkai apskaičiavo, kad mylimo ar artimo žmogaus praradimas dešimt kartų sumažina galimybę sunaikinti organizme atsiradusias vėžines ląsteles, šalinti toksines medžiagas ir kovoti su bakterijomis. Ne veltui apie tokius žmones sakoma: „Paseno per dvi dienas“. Imunitetas ypač pažeidžiamas per chirurgines operacijas. Kiekvienam žmogui jos yra didelis stresas, organizmas ir taip nusilpęs, o pooperaciniu periodu imuninei sistemai kaip niekad reikia pagalbos.
Naujagimių ir kūdikių imunitetas labai netobulas, todėl 6-12 mėnesių vaiko apsaugai didžiulės reikšmės turi maitinimas krūtimi ir disbakteriozės profilaktika. Pagyvenę žmonės taip pat priklauso rizikos grupei.
Grėsmė kyla ir žmonėms, kurie dėl darbo specifikos priversti nesilaikyti miego, mitybos ir fizinių pratimų režimo. Žalingi įpročiai, rūkymas, piktnaudžiavimas alkoholiu taip pat silpnina imuninę sistemą.
Sutrikimo požymiai
Pagrindiniai imuninės sistemos sutrikimo požymiai – dažni chroniškų ligų recidyvai ar dažnos peršalimo ligos, nepasiduodančios gydymui. Tačiau to nepakanka, kad būtų įtartas imunodeficitas. Imunologinius testus reikia atlikti tada, kai visi šie nemalonumai stebimi, nepaisant tinkamo ir laiku paskirto gydymo.
Kaip sustiprinti?
Ši tema itin aktuali. Reikia pakalbėti apie tai, kas būtent padeda organizmui sustiprėti, tinkamai pasitikti rudenį ir žiemą visur esantį gripo ir kitų peršalimo ligų virusą.
Žinoma – vitaminai ir mineralai. Imuninei sistemai svarbiausi yra vitaminai A, B5, C, D, F, PP; mineralai – selenas, cinkas, kalcis, geležis, jodas, manganas. Naudingi ir fiziniai pratimai: gimnastika, aerobika, fitnesas, bėgimas, pasivaikščiojimai, šeipingas, treniruokliai. Be abejonės, iš šios įvairovės reikia rinktis pagal skonį, nuotaiką ir kišenę. Tačiau negalima susivilioti! Įrodyta, kad per dideli krūviai imunitetui kenkia. Mityba turi būti reguliari, racionas – pageidautina su nedideliu riebalų, konservantų, cholesterolio kiekiu. Naudingas kefyras, nes tai – vienas iš raugintų pieno produktų, kuriame yra bifidobakterijų, didinančių imuninio atsako aktyvumą.
Maisto papildai taip pat padeda stiprinti imunitetą. Iš augalinių galima paminėti ežiuolę, česnaką, salyklą, eleuterokoką, citrinvytį. Iš gyvuliniu pagrindu pagamintų papildų: pikis, motininis pienelis, moliuskų hidrolizatai, modifikuotas vėžiagyvių chitinas. Taip pat labai svarbu laiku išskirti faktorius, slopinančius poveikį imuninei sistemai, ir pasistengti juos pašalinti dar prieš tai, kol jie spės pakenkti. Kartais net tokios smulkmenos, kaip nepakankamas patalpos apšvietimas, kartu su kenksmingais faktoriais gali sukelti nepageidaujamas komplikacijas.
