Be abejonės, šie faktoriai turi didžiulę įtaką žmogaus sveikatai, tačiau tai negali būti lemiama mažesnės vyrų gyvenimo trukmės priežastis. Statistika rodo, kad lyčių balanso ryškesnis skirtumas ima keistis apie 35-39 gyvenimo metus, o didėjant amžiui šis skirtumas dar labiau ryškėja. Yra pastebėta, kad kaip tik tokio amžiaus vyrams pradeda dažnėti specifinės urogenitalinės sistemos ligos.
Yra įprasta, kad moteris vieną kartą per metus privalo kreiptis į ginekologą pasitikrinti profilaktiškai, ypač sulaukusi tam tikro amžiaus. Moteris ateina pasitikrinti pas urogenitalinę sistemą gydantį gydytoją neturėdama nusiskundimų. Vyrai to nedaro, tvirtai laikydamiesi nuomonės: nėra nusiskundimų - nėra ir ligos. Lietuvos vyrų “konservatyvus” požiūris į savo sveikatą, blogas šios medicininės srities švietimas ir toliau sėkmingai trumpina šalies vyrų gyvenimą. Urogenitalinės sistemos ligomis sergantiems vyrams Lietuvoje pagalbą teikia gydytojai urologai. Tad kokios gi tai ligos - vyrų gyvenimo trumpintojos?
Norint šnekėti apie dažniausiai pasitaikančią vyrų urologinę patologiją, visų pirma reikia išsiaiškinti, kas gi yra ta prostata? Prostata - kaštono dydžio, vynuogių kekės pavidalo raumenų ir liaukų organas, esantis po šlapimo pūsle. Prostatos išskiriamas sekretas ir spermatozoidai sudaro spermą. Šis sekretas atskiesdamas spermą, sąlygoja reikiamą ph, kuris lemia spermatozoidų judrumą. Nuo prostatos priklauso vyrų lytinė ir endokrininė veikla. Per prostatą praeina dalis šlaplės, todėl bet kokia jos patologija sąlygoja šlapinimosi sutrikimus. Kol prostata esti sveika, pro ją praeinantis šlaplės kanalas yra platus. Prasidėjus gerybinei prostatos hiperplazijai (GPH), jis susiaurėja, todėl sutrinka šlapinimasis.
GPH (kitaip dar vadinama prostatos adenoma) vyrai pradeda sirgti nuo 40 metų. Tyrimai rodo , kad 40-49 metų vyrų prostatose GPH požymių aptinkama 14 %, 50-59 metų - 24 %, 60 ir daugiau metų - 43 %. Kitos statistikos duomenimis, GPH serga pusė visų 50-mečių vyrų, du trečdaliai - sulaukę 60-80 metų ir beveik visi (apie 95 %) 90-mečių.
Manoma, kad GPH viena pagrindinių atsiradimo priežasčių yra hormonų pusiausvyros sutrikimas, kai 40-55 gyvenimo metais vyro organizmas iš aktyvaus reprodukcinio laikotarpio pereina į fiziologinę lytinės funkcijos ramybę.
Būdingiausi šios ligos simptomai: pailgėjusi ir užsitęsusi šlapinimosi pradžia, dažnas šlapinimasis, ypač naktį, silpna ir trūkčiojanti srovė, atsiradus norui šlapintis, sunku sulaikyti šlapimą, o baigus šlapintis, dar „nulaša į kelnes”, pojūtis, kad pasišlapinus šlapimo pūslėje dar liko šlapimo. Pradžioje šie požymiai neryškūs, mažai trikdantys įprastą gyvenimo ritmą, o prostatai didėjant, ryškėjant šlaplės prostatinės dalies susiaurėjimui, šlapimo pūslės raumuo dekompensuojasi, nebeįstengia atlikti savo paskirties - išstumti šlapimo iš šlapimo pūslės, šlapimas susilaiko. Šlapimo pūslėje kaupiantis liekamam šlapimui, atsiranda sąlygos nusėsti druskoms, pradeda veistis bakterijos, formuojasi akmenys.
Dėl anksčiau minėtų priežasčių prasidėjęs uždegimas šlapimo pūslėje pakyla į šlapimtakius ir inkstų geldeles. Pastarieji plėsdamiesi spaudžia inkstų parenchimą, todėl vystosi kitos dvi komplikacijos - ureterohydronefrozė (inkstų ir šlapimo takų išsiplėtimas) ir inkstų nepakankamumas. Jei gerybinė prostatos hiperplazija nepradedama laiku gydyti, minėtos komplikacijos - natūralios ligos pasekmės - lemia didelį mirtingumą. Anksčiau kone vienintelis šios ligos gydymas buvo operacija. Dabar pakankamai yra sukurta vaistų, kurie smarkiai sumažino operacijų poreikį. Todėl vyrai neturėtų „bijoti” kreiptis pas urologą, kuris, įvertinęs esamą būklę, skirs reikiamų vaistų ar kitą gydymo būdą, padėsiančius pagerinti jų gyvenimo kokybę ir trukmę.
Kita liga yra prostatos vėžys, tai viena dažniausių ir klastingiausių vyrų onkologinių ligų. Lietuvoje tarp vyrų, sergančių onkologinėmis ligomis, ji užima jau antrą vietą ir toliau sparčiai dažnėja. Prognozuojama, kad netrukus prostatos vėžys iškops į onkologinėmis ligomis sergančių vyrų olimpą - užims pirmąją vietą. JAV mokslininkų duomenimis, atliekant pomirtinius (mirusių dėl kitų priežasčių) vyresnių nei 50 metų vyrų prostatos histologinius tyrimus, jau randama apie 30 % prostatos vėžio atvejų! Argi tai ne susimąstyti verčiantys duomenys?
Nėra vieningos nuomonės - kokios yra prostatos vėžio dažnėjimo priežastys? Manoma, kad urbanizacija, mitybos tradicijos, geografiniai bei etnografiniai faktoriai turi tam didžiulės reikšmės. Kaip įrodymą galima pateikti tokius faktus: geltonosios rasės atstovai prostatos vėžiu serga gana retai, o tie patys kinai, japonai bei jiems giminingų šalių vyrai, gyvenantys JAV, serga taip pat dažnai kaip ir kiti amerikiečiai (išskyrus juodaodžius, kurie serga dar dažniau).
Yra žinoma, kad profilaktinių savybių turi vitaminai A , E , karotinai, cinkas, selenas. Taip pat šių savybių turi sojos priedai maiste, žalioji arbata, pomidorai, pievagrybiai. O didesnę riziką susirgti prostatos vėžiu lemia per didelis gyvulinės kilmės produktų, ypač prisotintų riebalų (keptų), įvairių konservantų, dažų, maisto priedų naudojimas. Taip pat nėra vieningos nuomonės dėl kavos, alkoholio, rūkymo, fizinio ir seksualinio aktyvumo įtakos. Manoma, kad rizikos faktoriams turi būti priskirta viskas, kas skatina laisvųjų radikalų susidarymą organizme.
Kadangi prostatos vėžys savo simptomatika dažniausiai pasireiškia tik vėlyvesnėse stadijose (todėl ir yra viena iš klastingesnių ligų), būtinas vyrų nuo 40-45 metų reguliarus tikrinimasis pas urologą. Vakarų Europos šalyse, norint turėti socialinį draudimą, tokios profilaktinės vyrų apžiūros atliekamos 1-2 kartus per metus. Tokio tikrinimo metu atliekama DRT (prostatos apčiuopa per tiesiąją žarną), PSA tyrimas ir prostatos ultragarsinis tyrimas (taip pat ir ypač tiksliu transrektaliniu davikliu). Esant mažiausiam prostatos vėžio įtarimui, atliekama prostatos biopsija. Visa tai atliekama ambulatorinėmis sąlygomis, tai yra nesigulant į ligoninę ir neatitraukiant žmogaus nuo įprastos darbotvarkės. Tik ankstyvas prostatos vėžio nustatymas gali lemti gerus gydymo rezultatus.
Kaip atskira problema ar liga yra traktuojami lytinės funkcijos sutrikimai, nors tai gali būti ir sindromas, sukeltas įvairių susirgimų ar vartojamų medikamentų pašalinio poveikio.
Lytinės funkcijos sutrikimas - tai būklė, kai prarandama spontaninė galimybė atlikti lytinį aktą (negalima pasiekti ar palaikyti pakankamos varpos erekcijos). Visuomenėje vyrauja neteisinga nuomonė, kad tai yra paprasčiausia vyro organizmo senėjimo pasekmė. Urologų nuomone, tai yra susirgimas, kurį reikia ir galima gydyti, žinoma, prieš tai išsiaiškinus jo priežastį.
Vyresnio amžiaus vyrams erekcijos sutrikimus dažniausiai sukelia dubens ir varpos kraujotakos nepakankamumas. Ją pagerinus, taip pat pagerėja ir normalizuojasi varpos erekcija, o kartu ir lytinė funkcija. Pastaruoju metu Lietuvoje jau užregistruoti visi medikamentai, padedantys įveikti šią ligą, todėl vyrai neturėtų bijoti pasisakyti apie šią savo problemą urologui, kuris, įvertinęs esamą situaciją, skirs tinkamiausią gydymą.
Apibendrindami šiandieninį mūsų pokalbį, paraginkime vyrus nebūti abejingiems savo sveikatai - drąsiai kreipkitės į urologą, kuris pagelbės sprendžiant ne tik šias problemas, bet ir padės sergantiesiems urotrakto akmenligės, uždegiminės kilmės urogenitalinės sistemos ligomis, šlapimo nelaikymu ar nevaisingumu.
