Teko pakeisti įpročius
“Pabudau vieną rytą visas geltonas ir paaiškėjo, kad man hepatitas C. Galbūt prieš kelerius metus gulint ligoninėje virusas į mano organizmą pakliuvo”, - svarsto vyriškis. Juk užsikrėsti šia infekcija gali kiekvienas: per kraują leidžiant vaistus, atliekant dializes, kraujo perpylimą, persodinant donorų organus, pas stomatologą, netgi darant manikiūrą. Ir, žinoma, leidžiantis narkotikus panaudotu švirkštu.
Liga pakeitė A.Čebatariūno gyvenimą. Jam suteikta antra invalidumo grupė, nes jis nebegali dirbti. Teko išmokti pragyventi iš 400 litų pensijos. Ir mitybos įpročius nori nenori reikėjo pakeisti: “Reikia prisižiūrėti, ką valgai. Aštraus, rūkyto nebegalima”.
Nekalbus vyriškis nepaisant ligos stengiasi išlikti optimistu ir negalvoti apie tai, kad serga. Meniškos sielos A.Čebatariūnas turėdamas laiko užsiima drožyba - širdžiai maloniu užsiėmimu. “Šiuo metu jaučiuosi neblogai. Tačiau nuolatos turiu vartoti vaistus. Kaip ir kiti sergantieji lėtiniu virusiniu hepatitu C pusę metų gydžiausi interferono ir ribavirino deriniu. Gydymo kursą gali tekti kartoti, jei tyrimai parodys, kad to reikia”, - pasakoja ligonis.
Jo teigimu, šis gydymas nėra labai efektyvus, ypač sergant sunkia ligos forma. Kai kurie ligoniai pradėję gydytis jaučiasi dar blogiau, nei iki tol. Vargina daug nemalonių pašalinių poveikių. Atrodo, lyg sirgtum gripu: laužo kaulus, skauda sąnarius, pakyla aukšta temperatūra, pykina. Tuo tarpu šis vaistų derinys leidžiamas net tris kartus per savaitę, todėl ligonis dėl prastos savijautos nebegali dirbti.
Be reikalo baiminamasi
A.Čebatariūno teigimu, visuomenėje paplitęs klaidingas įsitikinimas, kad hepatitas - tarsi negarbinga liga, o sergantieji kelia pavojų aplinkiniams ir jų reikia lenktis iš tolo. Todėl kai kurie ligoniai net nuo savo šeimų, artimiausių žmonių yra priversti slėpti diagnozę. O tai padidina riziką jiems užsikrėsti. “Laimė, kad neturiu šeimos, tai man tokių problemų neiškyla”, - sako pašnekovas.
Vilniaus universiteto Infekcinių ligų klinikos gydytoja Ligita Balčiūnienė tikina, kad sergantieji hepatitais nėra tokie pavojingi, koks yra susidaręs įspūdis. Šia liga serga toli gražu ne vien intraveninius narkotikus vartojantys narkomanai ar pabuvusieji įkalinimo įstaigose, kur šis virusas pastaruoju metu ypač išplito. Hepatitais serga įvairių socialinių grupių žmonės, tarp jų - nemažai medikų, kraujo donorų, netgi vaikų, kurie užsikrečia nuo savo infekuotų motinų.
Hepatitais A ir B buvo užsikrėtęs ir sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas. Jis mano, kad tai įvyko duodant kraują. Mat nuo studijų laikų ministras buvo aktyvus kraujo donoras. “Nenusiminkite, jei esate užsikrėtę hepatito virusu. Negalvokite, kad gyvenimas baigtas, esate pasmerkti. Aš daugelį metų buvau užsikrėtęs, tačiau neseniai paaiškėjo, kad viruso mano kraujyje nebėra”, - džiaugiasi pasveikęs J.Olekas.
L.Balčiūnienės teigimu, hepatito C protrūkis Lietuvoje pirmą kartą buvo užregistruotas apie 1992 metus tarp kraujo donorų. Tuomet, kilus įtarimui, tyrimai buvo gabenami netgi į Švediją, kur ir paaiškėjo, jog net 85 proc. Vilniaus kraujo centro donorų užsikrėtę hepatitu C. Žmonės nesirgo gelta, nebuvo jokių kitų ligos požymių, todėl jie ramiausiai ėjo duoti kraujo.
Kiekviename iš mūsų gali tūnoti hepatito virusas. Dažnai ligoniai nejunta jokių ligos požymių. Todėl hepatitas C diagnozuotas vos 1,2 tūkst. pacientų, nors tyrimai rodo, kad jų gali būti apie 60 tūkstančių. Jie nežino, kad serga ir nesigydo. Specialistai pataria visiems, kuriems iki 1993 metų buvo perpiltas kraujas, pasitikrinti, ar nėra užsikrėtę.
Efektyvesnio gydymo viltis
Hepatitu C sergantiems ligoniams atsirado efektyvesnio ir mažesnį šalutinį poveikį turinčio gydymo viltis. Europos Sąjungos šalyse jau taikomas ir 100 proc. kompensuojamas gydymas naujosios kartos interferonu. Jis kur kas efektyvesnis, todėl ligonio gyvenimo kokybė nepalyginamai pagerėja. Naujasis interferonas leidžiamas tik kartą per savaitę.
Tačiau Lietuvoje šis vaistas kol kas ligoniams neskiriamas, nes yra labai brangus. Vilniaus universiteto Infekcinių ligų ir mikrobiologijos klinikos duomenimis, modernių vaistų per metus reikėtų skirti bent jau 130 ligonių, kuriems įprastas gydymas nepadeda.
“Mes liepos mėnesį susitikome su sveikatos apsaugos ministru ir prašėme ieškoti galimybių nupirkti šio vaisto. Jis pažadėjo skelbti konkursą ir centralizuotai įsigyti šio preparato. Tai būtų mūsų išsigelbėjimas. Viruso sukeltas kepenų uždegimas net 80 proc. ligonių pereina į lėtinį. Po 20 metų 20 proc. užsikrėtusiųjų išsivysto kepenų cirozė, dalis suserga kepenų vėžiu”, - sako A.Čebatariūnas.
Jis ir kiti sergantieji kepenų ligomis, šios vasaros pradžioje kartu su juos gydančiais specialistais susibūrę į asociaciją “Vilties atgaiva”, neparanda vilties, kad valdžia išgirs ligonių balsą ir sudarys jiems galimybę gydytis modernesniais vaistais. Ne vienam ligoniui tai reiškia galimybę dirbti.
Trūksta vaistų ir tyrimų
“Vilties atgaivos” vicepirmininkė, Vilniaus universitetinės ligoninės “Santariškių klinikos” gydytoja Danutė Speičienė, atkreipia dėmesį, kad gydant sergančiuosius kepenų ligomis iškyla ir daugiau problemų. Nerimą kelia pasenęs virusinio hepatito C gydymo algoritmas. Jis patvirtintas prieš trejus metus ir jį būtina atnaujinti įtraukiant naujosios kartos interferoną, nes yra atgyvenęs savo dienas.
“Hepatologiniai ligoniai diskriminuojami ir vaistų kompensavimo srityje. Pavyzdžiui, sergantiesiems širdies ligomis, kai tinsta kojos, kompensuojami šlapimą varantys vaistai, o sergantiesiems hepatitu C ir jam komplikavusis į kepenų cirozę sutinus kojoms nekompensuojamas nė vienas medikamentas”, - piktinasi D.Speičienė.
Retesnėmis kepenų ligomis sergantys pacientai, kurių Lietuvoje yra 50 - 70, kenčia dėl vaistų trūkumo. Farmacijos kompanijos juos tiekia į rinką nereguliariai: tai kelias savaites jų vaistinėse yra, tai staiga dingsta. Neįvežami ir reikalingi Vilsono liga sergantiesiems vaistai.
Pasak D.Speičienės, nemažai problemų kelia nekompensuojami hepatito C viruso genotipo nustatymo tyrimai, būtini taikant gydymą. Atlikus tyrimą galima nustatyti optimalią gydymo trukmę bei išaiškinti ligonius, kuriems gydymas neefektyvus. Tai įgalintų laiku nutraukti brangių vaistų skyrimą. Tyrimai nekompensuojami, o kainuoja kelis šimtus litų, todėl daugelis ligonių nepajėgia už juos sumokėti.
