Žievės arbatos pirmiausia vartojamos nuo chroniško viduriavimo, sergant gastritu, padidėjusiam rūgštingumui gydyti, kraujavimui iš virškinimo trakto stabdyti. Išdžiovintą žievę reikia sumalti – arbatinį žievės šaukštelį reikia užpilti šaltu vandeniu ir palaikyti, kol ji išbrinks. Tuomet žievė verdama apie 15–30 min.
Ąžuolo žievėje yra daug rauginių medžiagų, todėl jos preparatai veikia ir sutraukiančiai, pasižymi antiseptiniu ir uždegimo slopinamuoju poveikiu. Žievės nuoviru galima skalauti burną sergant stomatitu, gingivitu, kai kraujuoja dantenos bei blogas burnos kvapas. Taip pat nuoviro kompresais gydomi nudegimai, pūliniai, paviršinės žaizdos – ant mikroorganizmų patekusios rauginės medžiagos sulaiko jų vystymąsi. Žievės nuoviras naikina pleiskanas, stiprina plaukų šaknis, mažina kojų prakaitavimą.
Nors gydymo tikslais dažniausiai naudojama paprastųjų ąžuolų žievė, galima pasigaminti ir gilių gėrimo. Jis pasižymi tomis pačiomis savybėmis kaip ir arbata. Gilės išaižomos, supjaustomos skersai, sumalamos ir išdžiovinamos. Gėrimas ruošiamas įvairiai – su džiovintomis morkomis, mirkant giles piene ar grietinėje.
Ąžuolo preparatų negalima vartoti žmonėms, kurių padidėjęs kraujo krešėjimas, sumažėjęs rūgštingumas, susiaurėjusios kraujagyslės ar užkietėję viduriai.
