Vėžio ląsteles gali numarinti cukraus badas

Johannes'o F. Coy'aus ir Maren Francz knygoje „Naujoji priešvėžinė mityba“, kuri išversta ir į lietuvių kalbą, teigiama, kad vėžio ląstelėse vyksta kitokia medžiagų apykaita nei sveikose. Vėžio ląstelės iš maisto gautą gliukozę perdirba ne į vandenį ir anglies dioksidą, o į pieno rūgštį. Taigi šiose ląstelėse vyksta rūgimo procesai. Būtent todėl vėžinėms ląstelėms nepavojinga deguonies stoka, kuri riboja sveikų ląstelių augimą, kadangi jos energijos atpalaidavimui naudoja minėtą pieno rūgštį. Taip jos įgyja daug privalumų prieš sveikąsias ląsteles.

Knygos autoriaus teigimu, viena iš vėžio ląstelių atsiradimo priežasčių – genų, kurie reguliuoja ląstelių augimą ir nykimą, mutacijos. Nekontroliuojamai augančios pakitusios ląstelės iš pradžių savo energiją gauna kaip ir sveikos ląstelės – per vandenilio oksidacijos ir vandens sudarymo procesus. Tačiau tolesnės ląstelių mutacijos išjungia šį procesą – nebeoksiduoja gliukozės, o ją raugina ir paverčia pieno rūgštimi. Pieno rūgštis slopina imuninę sistemą, t. y. blokuoja vadinamųjų natūralių ląstelių žudikių puolimą.

Ši apie auglį susidariusi rūgšti terpė neutralizuoja švitinimo terapijos metu susidarančius laisvuosius radikalus, todėl visu pajėgumu neįsijungia užprogramuotas vėžio ląstelių susinaikinimas. Dėl šių mechanizmų ne visada veiksminga ir chemoterapija – ji puikiai veikia tik sveikas ląsteles, o vėžio ląstelės dėl rūgimo metu susidarančių medžiagų įprastiems daug atsparesnės.

Anot J. F. Coy'aus, vėžio ląstelių mirtį lemia tik gliukozės netekimas, kadangi cukraus fermentavimas yra vienintelis šių ląstelių mitybos būdas. Rauginti cukrų gali ir sveikos ląstelės, tačiau jos, skirtingai nuo vėžinių, tai daro tik tais atvejais, jei pakankamai neaprūpinamos deguonimi. Vėžinės ląstelės energijos gavimui iš pradžių taip pat kaitalioja du būdus – kvėpavimą ir rauginimą. Tačiau kai joms niekada netrūksta cukraus, jos praranda sugebėjimą aktyvuoti kvėpavimą ir tampa visiškai priklausomos nuo cukraus.

Mokslininkas teigia, kad pertvarkius mitybą vėžys gali vėl tapti pažeidžiamas, o idealiu atveju – netgi mirti badu. Mat jauna vėžinė ląstelė, pajutusi cukraus badą, vėl priverčiama kvėpuoti, o tuomet, pasikeitus joje medžiagų apykaitai, ji, kaip ir sveikos ląstelės, tampa neatspari įprastiems vėžio gydymo būdams. Tuo tarpu senesnė ląstelė, jau nebesugebanti kvėpuoti, negaudama gliukozės tiesiog žūva.

Paslėptos cukraus formos – krakmolo turinčiame maiste

Žinia, žmogaus medžiagų apykaitoje gliukozė vaidina pagrindinį vaidmenį, kadangi ji vienas pagrindinių mūsų organizmo energijos šaltinių. Pavyzdžiui, išimtinai gliukoze maitinasi nervų ir smegenų ląstelės. Jei gliukozės organizme ima trūkti, gali netgi įsijungti taupymo programa, kai visos ląstelės, kurioms nebūtinai reikia gliukozės, visiškai sustabdo jos vartojimą ir kaip energijos šaltinį naudoja ketonus (šalutinį riebalų oksidacijos produktą kepenų ląstelėse, esant mažam cukraus kiekiui kraujyje) bei riebalus, ir ji tampa prieinama tik toms ląstelėms, kurios be jos neapsieina.

Todėl J. F. Coy'us neteigia, kad cukrus mums visiškai nereikalingas, tačiau ragina atsisakyti tokių maisto produktų, kurie staigiai padidina cukraus kiekį kraujyje – saldumynų, daug krakmolo turinčio maisto – bei riboti labai saldžių vaisių kiekį. Mat gliukozės stygiui organizmas yra visiškai pasiruošęs, tačiau persivalgymui – ne. Staigiai pakilus cukraus kiekiui kraujyje, organizme gaminasi daug insulino, kuris turi kuo greičiau perpumpuoti cukrų iš kraujo į ląsteles. Tačiau jeigu cukraus „saugyklos“ jau pilnos, tuomet kuo skubiau stengiamasi cukrui suteikti kitą pavidalą – jis paverčiamas riebalais. Taigi cukrus, viena vertus, yra mūsų energijos šaltinis. Kita vertus, gliukozės perteklius gali pažeisti ląstelės ir paskatinti sunkių ligų atsiradimą.

Knygos autorius pažymi, kad ne visada cukrų galima lengvai atpažinti maiste. Daug kasdienių maisto produktų turi labai daug krakmolo, pavyzdžiui, duona, makaronai, ryžiai, bulvės. Juos virškinant žarnyne išsiskirta gliukozė, kuri labai greitai patenka į kraują ir lemia greitą cukraus kiekio padidėjimą. Per didelis cukraus kiekis laikomas viena iš civilizacijos ligų, tokių, kaip nutukimas, Alzheimeris, širdies ir kraujagyslių ligos, diabetas ir vėžys, priežasčių. Apie tai, kaip J. F. Coy'us siūlo pasirinkti maisto produktus pasakosime kituose straipsniuose.

Mūsų toleranciją maistui lemia ir klimatinė juosta

Onkologijos instituto dietologė dr. Lilija Jasevičienė teigė, kad mokslo pasaulyje nėra vienos vyraujančios teorijos, kaip reikėtų maitintis vėžiu sergantiems ar siekiantiems juo nesusirgti žmonėms, tačiau dažniausiai laikomasi principo, kad žmogus turėtų valgyti visų maisto produktų grupių, kad gautų kuo įvairesnį spektrą juose esančių medžiagų.

„Pavyzdžiui, viena teorija teigia, kad baltymai skatina vėžinių ląstelių dauginimąsi, kita teorija tikina, kad nuo vėžio apsaugo angliavandeniai. Kita teorija gali teigti priešingai. Taigi galima rasti daugybę viena kitai prieštaraujančių teorijų, kurių nė viena iki galo nepatvirtinta. Su maistu susiję tyrimai yra labai prieštaringi dar ir todėl, kad juos labai sudėtinga atlikti.

Kita vertus, maisto poveikis priklauso ir nuo geografinių skirtumų. Tam tikroje klimato juostoje gyvenančių žmonių organizme per amžius susiformuoja tam tikri fermentai, todėl maisto, kurį gerai virškina vienos tautos, nevirškina kitos. Pavyzdžiui, skandinavai netoleruoja alkoholio, o pas mus yra kitaip. Japonai įpratę valgyti daugiau jūros produktų, indai – daugiau vaisių, šiauriečiai – daugiau riebaus maisto. Taigi mūsų organizme esantys fermentai lemia, kad mes geriau virškiname tam tikras medžiagas“, - pasakojo medikė.

L. Jasevičienė nelinkusi nuvertinti cukraus, ypač jau sergant vėžiu. Anot jos, baltas rafinuotas cukrus iš tiesų yra tik vienos kalorijos, tačiau egzistuoja ir kitokių cukraus rūšių, pavyzdžiui, sacharozė, fruktozė. Be to, jei norėtume atsisakyti cukraus, iš savo mitybos raciono turėtume išbraukti daugelį vaisių ir netgi duoną, o šie produktai laikomi vertingais mūsų sveikatai. Be to, jei vėžiu sergantis pacientas išsekęs, o dėl gydymo specifikos jis iš tiesų neretai toks tampa, jam reikia kalorijų. Be to, gydomas žmogus neretai visiškai praranda apetitą ir kartais neatsisako tik saldumynų. Juos uždraudus, žmogui visai nieko nevalgytų. Tuo tarpu krūties vėžiu sergančios moterys dėl gydymo neretai turi antsvorio, todėl joms jau reikėtų dietos.

Visgi pašnekovė sutiko, kad mityba turi didžiulės įtakos rizikai susirgti vėžiu. „Kai kurios vėžio formos nuo mitybos priklausomos net iki 80 proc. Aišku, egzistuoja ir kiti rizikos veiksniai – gyvenimo būdas, genetika. Kartais ateina pacientai, kurie teigia, kad visada labai atidžiai rinkosi maistą, bet vis tiek susirgo. Šiaip ar taip vėžys labai retai išsivysto staigiai. Paprastai jis formuojasi daugelį metų, taigi susideda daug veiksnių“, - teigė pašnekovė.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (31)