Ant palatose sugrūstų ligonių sėdi musės
Vilniaus miesto savivaldybės darbo grupė lankėsi Vilkpėdės, Sapiegos, Mykolo Marcinkevičiaus, Vilniaus universitetinėje slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninėse ir Grigiškių sveikatos priežiūros centre. Šiose ligoninėse yra slaugoma apie 700 Vilniaus miesto gyventojų.
Pasirodo, šių įstaigų veiklą reglamentuojančios normos galioja jau 20 metų. Nenuostabu, kad jų menkai laikomasi, juolab kad tikrintojai čia nesilankė jau 10 metų. Netgi kalinių maistas reglamentuojamas ir tikrinamas griežčiau.
Pavyzdžiui, nuo 1995 m. galioja reikalavimas, kad vienam pacientui būtų skiriamas 7 kv. m plotas. „Daugumoje aplankytų ligoninių pacientai talpinami į palatą po 3-4, yra palatų, kuriose guldoma po 6 ir net 8 ligonius, lovos statomos tarpduryje, atstumai tarp lovų – keliasdešimt centimetrų. Kai kuriose ligoninėse nėra musgaudžių, nejudantiems pacientams ant veidų tupi musės. Ne prie visų lovų yra elektros lizdai, trūksta elektrinių antipragulinių čiužinių, kita vertus, jeigu jie ir būtų ar juos parūpintų artimieji, įjungti į elektros lizdą daug kur būtų problematiška“, - rastus trūkumus savo išvadose vardino darbo grupė.
Vakarais ir poilsio dienomis skyriuje budinčio personalo skaičius įvairiose ligoninėse, anot tikrintojų, skiriasi net keletą kartų. Vienose įstaigose 20-čiai pacientų tenka 1 slaugytoja ir 1 slaugytojo padėjėja, kitose – 1 slaugytoja ir 1 slaugytojo padėjėja tenka 40-čiai pacientų. Akivaizdu, kad 40 pacientų deramai slaugyti, maitinti, keisti sauskelnes vienam žmogui nėra įmanoma.
„Per metus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėse miršta apie 10-30 proc. visų ligonių, tačiau pagarbos žmogiškajam orumui ir privatumui paskutinėmis gyvenimo dienomis užtikrinti stinga. Dvivietės ar vienvietės palatos dažnai skiriamos ne patiems sunkiausiems ligoniams. Ne visuomet palatose statomos širmos, užtikrinančios nors minimalų privatumą mirštančiajam ir jo artimiesiems. Mirusysis kai kur paliekamas palatoje, kartu su kitais ligoniais, kurie ir maitinami, ir slaugomi ar valomi mirusiajam dar tebesant palatoje, dar kitur perkeliamas į tvankią vonios pobūdžio patalpą, kurioje artimiesiems neleidžiama prie jo pabūti ir atsisveikinti“, - rašoma išvadose.
Ligoninių vadovų požiūris į orią mirtį skiriasi
Minėtos darbo grupės bei neseniai Vilniaus savivaldybėje atsiradusios Slaugos ir globos reikalų komisijos pirmininkė Rūta Vanagaitė teigė, kad požiūris į mirštančiuosius bei mirusiuosius, pristatant pažymą tikrintų ligoninių vadovams, sulaukė labai daug ginčų.
Dar viena problema, anot Vilniaus tarybos narės, kad ligoniai, kuriems paskirta paliatyvi slauga (paprastai ligoninė jiems gauna 5-6 vietas) ir netaikomas 120 dienų gulėjimo slaugos ligoninėje terminas, yra guldomi su visais kitais, nors jų slaugai taikomi daug griežtesni reikalavimai. Kita vertus, pašnekovė sutiko, kad higienos norma, pagal kurią dviem tokiems ligoniams turi tekti viena slaugytoja, esant dabartinei finansinei situacijai, nereali.
„Mes paskaičiavome, kad būtų visiškai realu, jei viena slaugytoja aptarnautų 20 ligoninės pacientų. Beje, pagal dabartines normas viena slaugytoja turėtų tekti šešiems pacientams. Ligoninės skundžiasi lėšų stygiumi, tačiau akivaizdu, kad lėšų galima rasti. Tai rodo esami skirtumai, kai vienoje ligoninėje slaugytoja prižiūri 40 pacientų, kitose – 20“, - teigė R. Vanagaitė.
Anot pašnekovės, didėjant šių paslaugų poreikiui dar nereiškia, kad žmonės turėtų būti guldomi dviem aukštais ar vos per 30 cm vienos nuo kito. Esą nutinka ir taip, kad vieno užpakalis atsiduria prieš kito nosį arba vieno mirtis alsuoja kitam į veidą.
„Jie gi nėra kažkokia raupsuotųjų kolonija. Tai normalūs žmonės, kokiais visi mes būsime. Todėl lovų skaičių šiose ligoninėse kasmet reikia didinti bent 5 proc., kadangi šių paslaugų reikės vis labiau. Vilniaus savivaldybė jau kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją dėl kai kurių globos namų perėmimo. Taip pat kreipiamės į Lietuvos savivaldybių asociaciją su pasiūlymu, kad savivaldybės perimtų slaugos ir globos paslaugas. Pastaroji užklausė savo nares, bet pačios asociacijos pozicija šiuo klausimu yra teigiama. Tik svarbu, kad pinigai iš Sveikatos apsaugos bei Socialinių reikalų ir darbo ministerijų būtų pervedami tiksline dotacija, o nenueitų, pavyzdžiui, gatvių asfaltavimui. Gavusios pinigus, savivaldybės jau pačios rūpintųsi tais žmonėmis“, - teigė R. Vanagaitė.
Anot jos, po darbo grupės vizito ligoninės pažadėjo, kad jose atsiras matoma informacija su socialinio darbuotojo kontaktais, kuris artimiesiems paaiškintų, ką daryti toliau, kur kreiptis dėl globos ir pan. Mat tuo rūpintis reikia nuo pirmos dienos, kai žmogus pateka į slaugos ligoninę, tačiau artimieji po šoko atsikvošėja tik po dviejų mėnesių ir pradeda tvarkyti popierius per vėlai.
Senukai gali būti laikomi ir pusbadžiu
Darbo grupė taip pat aptiko, kad ligoninių sutartyse, sudarytose su maisto tiekėjais, bei valgiaraščiuose numatytas 5 kartų maitinimas, tačiau ligoniai maitinami 3 arba 4 kartus. Kai kur paskutinis maitinimas patiekiamas 17 val., pusryčiai – 9 val., todėl tarp vakarienės ir pusryčių susidaro net 16 valandų tarpas. Nors dietinio maitinimo sveikatos priežiūros įstaigose norma parai yra 2200-2400 kcal, ligoniams norma kartais mažinama iki 1500 ar netgi 500 kcal (maitinant zondu).
Anot R. Vanagaitės, nėra jokio dokumento, kuriame būtų surašyta, kaip turėtų būti organizuojamas maisto tiekimas, kas už tai atsakingas, kas jį tikrina. Ligoninės, kurios maistą perka iš tiekėjų, visą atsakomybę už jį palieka tiekėjui.
Kitą darbo grupės narę, Vilniaus visuomenės sveikatos centro visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus vedėją Astą Razmienę nustebino ir dideli maisto kainų svyravimai – nuo 8-9 iki 15 litų parai.
„Tos trys ligoninės, kurios maisto paslaugas perka, pačios nekontroliuoja, ar gamybos įmonė vykdo savo įsipareigojimus. Pavyzdžiui, sutartyje nurodoma maitinti pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintą maistinių medžiagų normą. Žinia, maisto kaloringumas tiesiogiai susijęs su kaina, tad jau sutartyse jis nurodomas apie 200 kcal mažesnis nei reikalauja norma. O kai mitybą modifikuoja, pritaiko tam tikrą dietą (pavyzdžiui, sumažinamas druskos, baltymų ar riebalų kiekis), jau atsiranda ir 1500-1800 kcal. Tačiau tokiu atveju žmogus gauna nepakankamai energijos. Juk mityba turi būti taip subalansuota, kad, pavyzdžiui, sumažinus riebalų kiekį, būtų daugiau baltymų ir skaidulų.
Yra dietų, kai skiriama vos 500 kcal, tačiau jos gali būti taikomos trumpą laiką – vos 1 ar 2 dienas, kai žmogus yra po operacijos ar dėl kitų priežasčių. Beje, kiek dienų realiai skiriamas toks minimalus maitinimas, mes netikrinome. Tam reikėtų kelti ligos istoriją. Bet kuriuo atveju tuomet kyla klausimas, kodėl sudarant sutartį dėl maitinimo kiekvienam žmogui kaina būna vienoda – ar jis suvalgys 2200 kcal, ar 500 kcal“, - svarstė A. Razmienė.
Sutartyse nurodomas maitinimų skaičius taip pat skiriasi: vienose – trys, kitose – penki, trečiose kitur – iki penkių kartų. „Virtuvėje rastas valgiaraštis nurodo trijų kartų maitinimą, kai sutartyje numatyta maitinti penkis kartus. Pakalbėję su ligoniais išgirdome, kad jie gyvenime jokių priešpiečių negavo. Dar reikėtų ištirti, ar apskritai ligoniai gauna sutartyje nurodytas kalorijas. Kai tyrėme moksleivių maitinimą, nustatėme, kad maiste stinga net iki 30-40 proc. kalorijų. Tačiau įstaigų vadovai valgiaraščiais nesirūpina. Ką trečioji šalis patiekė, tas ir gerai. Tačiau pastaroji gali patiekti ir šaldytus žuvies pirštelius“, - teigė specialistė.
Ligoninės atstovai teigia, kad didelių bėdų nerasta
Tuo tarpu Vilkpėdės slaugos ligoninės direktorė Zina Ramanauskienė tikino, kad dėl valgiaraščio įvykęs nesusipratimas.
„Pas mus maitinama penkis kartus. Yra priešpiečiai ir naktipiečiai, kurių reikia diabetikams. Maistą užsisakome iš įmonės, nes po renovacijos virtuvę įrengti mums kainuotų milijoną litų. Šioje daugiau nei 400 kv. m teritorijoje įrengėme palatas, todėl norint pas mus pakliūti, dabar tenka laukti tik keletą dienų. Didžiausias priekaištas buvo, kodėl ligoninė neturi dietisto. Tačiau ši paslauga įeina į maisto įkainį: kiekvienas gydytojas, gavęs naują ligonį, skambina dietistei ir užsako tokį maistą, kokį mato reikalingą. Kalorijas skaičiuoja taip pat dietistas.
O dėl maisto vienodumo... Vienam ligoniui parai skiriame 14,5 lito. Kai maitinome patys, sunkiai išsiversdavome. Dabar būna ir jogurto, ir keptų obuolių. Mes esame patenkinti. O ir patį maistą tikriname, ragaujame, ar jis ne per sūrus ir pan. “, - aiškino pašnekovė.
Anot ligoninės direktorės, pertvarkyti pastatą taip, kad visiems ligoniams tektų 7 kv. m erdvė, sunkiai įgyvendinamas dalykas, kadangi pastatas ligoninei statytas prieš 100 metų ir renovacijos metu ne visas patalpas pavyko modernizuoti.
„Be to, turime palatą, kurioje guli 6 sunkūs ligoniai. Prie jos padarytas postas – sesutei lengviau vienu metu juos stebėti, užuot bėgiojus po skirtingas palatas. Mus gelbėja tai, kad palatos turi aukštas lubas. Be to, po renovacijos jose įvesta ventiliacija. Skundų nei iš ligonių, nei iš jų artimųjų nebuvo. Slaugytojų darbo krūvį 2001 m. pavesta reguliuoti pačioms įstaigoms su stebėtojų taryboms. Mes atsižvelgiame į esamą biudžetą. Priimant į darbą yra nurodoma, kokį krūvį žmogus turės. Taigi prievartos nėra. Nakties metu viena slaugytoja prižiūri 20 ligonių. Iš esmės 90-čiai ligonių skiriama komanda iš 4 slaugytojų ir 4 padėjėjų, tačiau kolektyvas moteriškas – serga vaikai, pačios moterys, todėl gali dirbti keturios slaugytojos ir trys padėjėjos arba atvirkščiai. Dienos metu viena sesutė turi 15 sunkių ligonių arba 20-23 vaikštančius“, - pasakojo Z. Ramanauskienė.
