Pasak psichologės, dažniausiai paplitusios dvi kraštutinės nuomonės: narkotikai - tai vien juoda arba vien balta. Susidaro įspūdis, kad visi viską žino. O iš tiesų žino nepakankamai. „Nesistengiama svarstyti plačiau.
Kvaišalų problema nėra aktuali tik kuriai nors vienai visuomenės grupei. Jie jau tapo neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi. Vieni būgštauja, kad jų vaikai nepradėtų kvaišintis, kitus baugina kaimynai narkomanai, trečius piktina nemokamas priklausomybę nuo narkotikų turinčiųjų gydymas. O narkomanų artimieji ieško pagalbos ir stengiasi suprasti, kodėl taip atsitiko", - dėsto Bulotaitė.
Autorė pabrėžia, kad psichologai visada pataria pradėti nuo savęs: „Žmonės geria alkoholinius gėrimus, rūko, nors žino, kad taip daryti nedera, kenkia sveikatai. Kodėl vis dėlto jie taip elgiasi? Knyga pateikia klausimų, kurie siekia padėti skaitytojui išsiaiškinti savo pačių požiūrį į narkotikus, įvertinti savo pačių elgesį".
Narkotikų prevencijos tikslas - užkirsti kelią juos vartoti. „Jei nieko nedarydami lauksime, kol problema pasieks tokį mastą kaip kai kuriose šalyse, reikės rūpintis gydymo ir reabilitacijos programomis, - teigia psichologė. - Mes vis dar lyg laukiame, svarstome, ar tai tikrai aktualu, ar kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Ryžtamės griebtis radikalių priemonių tik kilus krizei - kai perdozavęs kvaišalų miršta moksleivis ar dėl narkotikų sulaikomi žymių žmonių vaikai. Manau, panašiai žiūrima į terorizmą. Mes tiesiog nesirengiame jam, nes vis dar abejojame, ar Lietuvai tas gresia. Daugelyje užsienio šalių kiekviena mokykla turi vadinamąjį krizių įveikimo planą, kuriame numatyta, kaip elgtis, kas už ką atsakingas mokykloje įvykus teroro aktui, gaisrui ar kitai nelaimei. Lietuvoje tuo turbūt pradėsime rūpintis, kai, neduok Dieve, sugrius kokia mokykla ar ją užgrobs teroristai".
Per amžių glūdumą iki mūsų
Knygoje pamėginta kuo plačiau pateikti galimas narkotikų vartojimo priežastis. Svaiginimąsi praktikavo jau akmens amžiaus žmogus, jis žinojo opijų, hašišą, kokainą. Amerikos indėnai laidojimo olose piešė kokos lapus kramtančias figūras, įvairios narkotinės medžiagos buvo vartojamos per religines apeigas, siekiant pakylėti karių kovingumą, gydant ligas ir... norint atsipalaiduoti.
Šumerai (5000 metai prieš Kristų) opijui paskyrė specialią ideogramą. Ji reiškia... džiaugsmą. Kinijos imperatorius 2700 metais prieš Kristų savo pavaldinius versdavo gerti kanapių arbatą - kad nebūtų pernelyg išsiblaškę. Antikos laikais opijus buvo laikomas vienu veiksmingiausių tuo metu žinomų vaistų. Kadangi islamas draudžia alkoholį, svaiginimosi poreikio problemą išsprendė opijus, įvairūs haliucinogeniniai narkotikai - neatskiriami įvairių tautų žynių, šamanų ir burtininkų atributai.
Kad prie kvaišalų liguistai priprantama, vienas pirmųjų prabilo Avicena. „Yra išlikęs jo rašytas receptas vaistams, kurių sudėtyje buvo opijaus, o šalia - įspėjimas, kad ilgalaikis šių vaistų vartojimas gali sukelti pripratimą prie jų", -rašo Bulotaitė.
XIX amžiaus pradžioje Napoleono kariai, grįždami iš Egipto, atvežė į Prancūziją kanapių (hašišą, marihuaną). O to amžiaus viduryje jau veikė garsių menininkų pamėgti „hašišininkų klubai". Sigmundas Freudas pats gydėsi kokainu, aprašė savo pojūčius ir mintis apie galimą šio narkotiko panaudojimą gydymui.
1898 metais Vokietijoje buvo susintetintas heroinas, 1938 metais Šveicarijoje - LSD. XIX amžiuje visuomenė jau pajuto alkoholio ir narkotikų pavojus, įdomus faktas, kad 1903 metais buvo pakeista kokakolos gėrimo sudėtis - vietoj kokaino imtas naudoti kofeinas.
Sąmonės išplėtimo eksperimentai
Narkotikais susižavėdavo nemažai žymių žmonių. Jų knygos sukeldavo kvaišalų vartojimo protrūkius ir tam tikros žmonių dalies pasipiktinimą. Narkomanų teoretikais vadinami Thomas de Quincey, Aldousas Huxley, Carlosas Castaneda. „Hašišininkų klubą" lankė prancūzų literatūros didieji: Charles'is Baudelaire'as, Victoras Hugo, Honore de Balzacas, Theophile'is Gautier, žymūs dailininkai, teatralai, visuomenės veikėjai.
Narkotikų poveikiu bandoma paaiškinti kūrybingumą, gebėjimą pamatyti, išgirsti ir suvokti aplinkinį pasaulį kitaip, o tada sukurti didingus, netikėtus, nemirtingus kūrinius. 1943 metais šveicarų chemikas Hoffmanas atsitiktinai atskleidė LSD savybę pakeisti mąstymo procesą. Kvaišalo poveikį jis smulkiai aprašė eksperimentuodamas su savimi. Tai paskatino ir kitus mokslininkus.
Didžiausio populiarumo haliucinogeniniai preparatai sulaukė atskleidus jų galią „praplėsti sąmonės ribas" - pakeisti suvokimą, nuotaiką, mąstymo pobūdį. Pasak Castanedos, haliucinogenai padeda įprastoje aplinkoje, kasdieniuose daiktuose, reiškiniuose įžvelgti visai kitą prasmę, atsiriboti nuo įprastų santykių, taisyklių, dėsnių, jie leidžia ne tik „žiūrėti", bet ir „matyti".
Kai kurie autoriai sąmonės tipą, atsiradusį veikiant LSD, prilygina jogos, meditacijos ar religinių patyrimų metu pakitusiai sąmonės būsenai. Tačiau daug tyrėjų, kurie domėjosi, kaip LSD gali palengvinti kūrybos kančias, laukiamų teigiamų rezultatų negavo.
Ir pats „hašišininkas" Baidelaire'as pripažino, kad haliucinogenai supančioja valią: „Žmogus nebesugeba veikti, jis gali tik svajoti". Nors kai kurių eksperimentų išvados skamba labai patraukliai, nemažai jų baigėsi tragiškai. Trumpalaikiai malonumai ir kūrybingumo proveržiai tapo ne vieno asmens ilgalaikių kančių ir net mirties priežastimi, įsitikinta, kad haliucinogeninių preparatų vartojimas sukelia ir psichikos, ir somatinių sutrikimų.
Dievo dovana?
Gyventi šiuolaikiniame pasaulyje vis sudėtingiau - daugėja stresų, įtampos, nerimo. Didėja ir poreikis atsipalaiduoti, atgauti jėgas, užsimiršti. Žmogus galvoja -kaip? „Vienas būdų - narkotikai", - daro išvadą knygos „Narkotikai ir narkomanija. Iliuzijos ir realybė" autorė.
Senovės legenda byloja, kad žmonės į žemę nusileidusiam Dievui skundėsi begalinėmis kančiomis, nuolatiniais kiekviename žingsnyje patiriamais išgyvenimais. „Pamąstęs Dievas davė mažų juodų grūdelių ir liepė juos išbarstyti visur, kur gyvena žmonės. Iš jų išaugo aguonos. Jų žiedai kaip ryškios ugnelės išsiskiria laukuose, pakelėse ir kviečia žmones nuskinti juos, išspausti sultis ir pasinaudoti jų gydomosiomis, skausmą malšinančiomis savybėmis. Taip aguonomis Dievas suteikė žmonėms galimybę bent laikinai užsimiršti, atsipalaiduoti, pamiršti savo kančias, skausmus, negandas..."
„Tačiau tai - tik iliuzija, - įsitikinusi Bulotaitė. - Aišku, kad visos problemos, kurios buvo iki narkotikų vartojimo, išlieka ir toliau. Narkotikai tik trumpam padeda jas pamiršti. O juos vartojant, deja, problemos tampa ne tik opesnės, bet jų ir daugėja".
Narkotikų vartojimo priežasčių ieškantys medikai, psichologai, antropologai kuria teorijas, atlieka tyrimus, stebi.
Savo kvaišalą turi kiekvienas žemynas. Tai medžiaga, kuria vietos gyventojai svaiginasi dėl įvairių priežasčių - siekdami atsipalaiduoti, užsimiršti, atšvęsti ir pan. Europoje tai - alkoholis, Azijos šalyse - opijus arba hašišas, Lotynų Amerikoje - medžiagos, gaunamos iš kaktusų ir grybų fungi. Tuose žemynuose susiklostė būtent šių narkotikų vartojimo tradicijos.
Didžiulių problemų atsiranda tada, kai imama vartoti medžiaga, kuri tradiciškai tame krašte nebuvo vartojama. „Kaip tai paaiškinti? Ar svarbu biologiniai tautų ypatumai, o gal tautos psichologinė charakteristika ar krašto klimatas, tradicijos? Deja, atsakymo dar nėra", - rašo psichologė Bulotaitė.
Tiriant narkotikų vartojimą aiškinančias priežastis ir priklausomybės nuo jų atsiradimą sukurta biologinių, psichologinių ir socialinių teorijų. Kas rinktis kvaišalą paskatina jaunimą? Bulotaitės duomenimis, priežasčių yra ne viena. Pirma - narkotinės medžiagos vartojamos siekiant euforinės būsenos, norint pamiršti problemas, sumažinti įtampą, nemalonias emocijas. Antra - smalsaujama, norima išbandyti jų poveikį ir sužinoti, kas gi yra pakitusi sąmonės būsena. Trečia - pasiduodama bendraamžių įtakai, norima kartu praleisti laiką, neatsilikti nuo draugų.
Psichologė cituoja ir Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų sielovados tarybos nerimastingas mintis: „Turime konstatuoti pasyvumą visuomenės, kuri leidžia savo vaikams žudytis nuodais". Taryba teigia, kad vaikas labai anksti įpranta savo nuotaikas ir emocijas valdyti vaistais, užuot sprendęs tikrąją problemą - mokęsis pats jas kontroliuoti, padedamas tėvų, šeimos, visuomenės.
