Arvydas Juozaitis iš sąjūdiečių kasos skyrė 500 rublių ir 1988 m. rugsėjo 1d. vėl pasirodė trečias Sąjūdžio laikų laikraštis - atgimusi „Aušrinė”. Antras numeris išėjo su priedu - dainynu, kurio įkvėpėjas buvo Tomas Juzeliūnas su draugais, konservatorijos studentais. Bene pirmą kartą dar sovietiniais laikais buvo išspausdinti Lietuvos himno žodžiai su gaidomis. Antrame „Aušrinės” numeryje buvo straipsnis „Dainuojanti revoliucija” – mano reportažas apie tai, ką patyriau Estijoje tų metų birželio mėnesį. Malonu, kad vėliau Lietuvos Atgimimas iki nepriklausomybės atkūrimo buvo vadinamas „Dainuojančia revoliucija”.
Prabėgus daugiau nei dviem dešimtim metų, vėl griebiuosi plunksnos. Matyt, ne viskas tvarkoje mūsų karalystėje. Neseniai konferencijoje klausiau prof. Alvydo Navicko objektyvią, Eurostato duomenimis grįstą medžiagą, kur lyginamos visos Europos šalys. Lietuva dažnai „pirmauja“ pagal įvairius rodiklius kartais arba keleriopai, o kartais net šimtus kartų (savižudybės, nužudymai, neišaiškinti nužudymai, ypač vyrų gyvenimo trukmė ir t.t.).
Šį kartą apie šventes ir dainavimo naudą sveikatai. Mėgstantys dainuoti yra sveikesni ir gyvena ilgiau. Juk kas moka švęsti, tas geriau dirba. Straipsnio „Pachmielas“, arba kuo susirgai, tuo ir gydykis?“ (originaliai jis vadinosi „Pachmielas“ be kabučių“) pagrindinis tikslas buvo nuimti kabutes nuo žodžio pachmielas. Tai, kas yra pachmielas, vadinti pagiriomis - yra nedovanotina klaida. Pagirios ir pachmielas (gal pagirčios) ne tik kalbiniu požiūriu yra antonimai, bet ir fiziologiškai yra priešingos būsenos, lemiančios skirtingą elgesį. Tokia žmogaus, kuris kitą dieną po baliaus jaučia pagirias, būsena mediciniškai vadinama asteniniu sindromu (gr. astheneia - silpnumas) ir (gr. syndrome - sankaupa, t.y. savijautos simptomų visuma). Šio sindromo būdingiausi simptomai - nusilpimas ir troškulys, todėl žmogus pagiriojasi, gerdamas skysčius (vandenį, arbatėlę su citrina ir medumi, kopūstų sunką ir t.t.).
Žmogaus, kuris linkęs daryti pachmielą, būsena mediciniškai nusakoma kaip abstinentinis (lot.susilaikymas) sindromas (dar vadinamas nutraukimo sindromu). Jo pagrindinis simptomas yra įvairaus lygio nerimas (svyruoja nuo beveik nejuntamo nerimuko iki panikos ir mirties baimės), o svarbiausia - tų, kurie jau įgudo kitą dieną po išgertuvių daryti pachmielą, nekankina troškulys - jiems gamta neprimena, kad grąžintų prarastus skysčius.
Esant nerimui, jie pagal principą „nuo kuo susirgai, tuo ir gydykis“ geria alkoholį ir tam kartui nerimas atslūgsta, sveikata pasitaiso (kodėl pasitaiso sveikata – kitame straipsnyje). Palaipsniui, nežinant ir nejaučiant, pachmielo patirtis įauga į kraują, tampa savastimi. Bausmė ateina vėliau. Daugelis pachmielo ideologijos išpažinėjų ilgainiui tampa priklausomi. Žmonės dažnai mano, kad pachmielas yra tik tada, jei tik iš ryto, jei drebančiomis rankomis...
Svarbu suvokti, kad tol, kol iš organizmo visiškai nepašalinamas vakarykštis alkoholis, kitą dieną vartojimas - tai pachmielas. Kai kurie jaunuoliai įtvirtina pachmielo darymą, kol kepenys alkoholį dar skaldo, vadinkime, beprobleminiu režimu. Vieną gražią dieną vyksta virsmas - alkoholio skaldymas jų kepenyse pasikeičia į maratoninį ar alkoholiko režimą, o patirtis lieka vakarykštė. Toji patirtis ir apgauna.
Dalis šiandieninio jaunimo, atsainiai vartojančio alkoholį, o ypač tie, kurie įgunda ar jau įgudo daryti pachmielą, rizikuoja dėl šiandieninio nežinojimo ateityje neišvengti atsakomybės. Vyresni, jau turintys problemų dėl alkoholio, t.y. maratonininkai (daugiadienininkai) ar sergantys alkoholizmu, būdami jauni išmoko daryti pachmielą - tada problemų nebuvo. Šiandien savo vargo ir priešui nelinkėtų. Anot Ernesto Hemingvėjaus jie - prarastoji karta.
Man rūpi auganti karta. Visiems verta žinoti, kad plaučių kvėpuojamasis paviršius (plaučių išklotinė) sudaro 70 – 90 kv. metrų! Daugeliui tą sunku suvokti. Buvau tarp pirmųjų oreivių Lietuvoje. Įsivaizduokite karšto oro balioną, kompaktiškai sudėtą maiše, kuris telpa į gondolą. Kai pripučiame balioną, jis pavirsta sulig penkiaaukščiu namu. Gamta yra nuostabiai protinga. Į mažą tūrį, t.y. krūtinės ląstą, sukišo milžinišką plotą. Plaučius sudaro apie 700 milijonų alveolių, t.y. mikroskopinių pūslelių. Lotyniškai „perspiratio insensibilis“ reiškia stebuklingą prakaitavimą.
Matome, kaip prakaituojame per odą, ypač pirtyje. Bet retas suvokia, kad plaučių kvėpuojamasis paviršius yra dešimteriopai didesnis už odos paviršių. Suaugęs žmogus per parą iškvėpuoja (išgarina) vidutiniškai apie pusę litro vandens. Vartojant alkoholį, kvėpuojant išgarinama gerokai daugiau. Alkoholis, įsisiurbęs per virškinimo traktą, atplaukęs į kepenis, skaldomas, virsta nuodu (alkoholio skilimo produktai), kuris, pakliuvęs į bendrą kraujotaką, plaukdamas per plaučius, kvėpuojant šalinamas. Todėl, jei švęsdami dainuosime ir šoksime, kitą dieną bus didesnė tikimybė lengvoms pagirioms, negu lengvam pachmielui.
Pamenu giminės šventes vaikystėje, kai užstalės dainos viena sekė kitą. Tada vaikai sau žaisdami, dainas savaime išmokome. Dabar kitaip. Dažniausia dainuoja ir šoka televizorius. Net neturint balso ir klausos, naudingiau dainuoti ar pritarti negu tik klausyti. Esame dainuojanti tauta, turinti balsingą kalbą, neišsemiamą dainų aruodą. Save gerbiantys šeimininkai, rengdami šventę, pirmiau tepasiruošia mėgstamų dainų spausdintus tekstus ir išdalina svečiams, o tik po to tegalvoja apie pokylio stalo gausą.
Mano geras draugas Viktoras Hugo (visus protingus žmones laikau savo draugais) sakė: „Poelgis gimdo įprotį, įprotis gimdo charakterį”. Kai toks šventimas taps visuotine norma, pajusime tikrą sueigos džiaugsmą - bendrumą, pakilią nuotaiką ir, svarbiausia, būsime sveikesni.
Pasielkime, įtvirtinkime tinkamą įprotį. Atsikratę ydingų maloniai nustebsime, kaip pasikeis tautos charakteris. Padarykime naują dainuojančią revoliuciją. Švęsdami alkoholį vartokime saikingai ir būtinai dainuokime. Bendras artimų žmonių dainavimas sukuria ypatingą šventės dvasią, dainavimas kartu geriausiai sutaiko. Ginčuose retai, o sutartinių dainavime visada gimsta tiesa.
