Štai keletas mitų: gyventi ekologiškai – brangu, atrasti sveikų produktų, kosmetikos ar valymo priemonių – sudėtinga, o gal net neįmanoma. Kuo, jei ne šampūnu, plauti plaukus? O kaip išvalyti riebalais aptaškytą orkaitę? Kasdien naudojame tas pačias priemones net nesusimąstydami, kad jos gali kelti realų pavojų mums ir mūsų vaikams.
Rokas Šulnius – VšĮ „Saugūs namai“ steigėjas. Neseniai ši įstaiga organizavo tarptautinę specializuotą ekologiškų produktų ir aplinkosaugos parodą „Greenshow 2011“. Čia buvo galima ne tik pamatyti ar net paragauti sveikų maisto produktų, išbandyti ekologiškų kosmetikos priemonių, bet ir išgirsti, kaip su visai mažomis sąnaudomis gyventi gerokai sveikiau ir saugiau.
Prisikalbinome R. Šulnių savo patirtimi pasidalyti ir su mumis.
Manipuliatorių rankose
R. Šulniaus susidomėjimą saugia ir sveika aplinka sukėlė smalsumas.
„Panašios paskirties produktų – gausu, tačiau vis tiek nuolat atsiranda naujų. Man tapo įdomu, kodėl vienas prekes žmonės perka, o kitos, nors ir panašios, kartais net geresnės, lieka dulkėti lentynose. Pradėjau domėtis produktų sudėtimis bei gamintojais: kam priklauso vienas ar kitas prekių ženklas ir kas parašyta ant etikečių. Nustebsite, kiek visko įdomaus galima perskaityti. Be to, perskaitęs Edvardo Berneiso, vadinamo propagandos tėvu, darbus, supratau, kad gamintojai, pasitelkę viešųjų ryšių agentūras, vartotojais tiesiog manipuliuoja, priskirdami savo gaminiams „negaliu be to gyventi“ aureolę“, – dėsto pašnekovas.
E. Berneisas sugalvojo, kaip įtikinti žmones pirkti daiktus, kurių jiems nereikia. „Tai jo dėka moterų rūkymas tapo madingas ir taip padidino „Philip Morris“ pardavimus, tai jo dėka specialiai įkurtų fondų, asociacijų, nevyriausybinių organizacijų ir tyrimo institutų buvo „įrodyta“, kad įkvėptas su išmetamosiomis dujomis švinas nėra pavojingas, ir tai „General Motors“ leido dar labiau padidinti variklių galią, – teigia R. Šulnius. – Todėl, mano įsitikinimu, sveikas, ekologiškas ir saugus gyvenimo būdas – tai pirmiausia atsakingas vartojimas.“
Besaikis vienų ar kitų produktų vartojimas tėra protingų prekybininkų manipuliavimo pirkėjais padarinys.
Gyventi sveikiau – brangu?
Be reklamos peršamų produktų, vis dažniau kalbama ir apie ekologišką gyvenimo būdą. Deja, ir čia prekybininkai nepraleido galimybės sužaisti pirkėjų emocijomis – ant pakuočių atsirado užrašai „Be E“, „Be konservantų“, „Vaikams“. Tokios formuluotės, be abejo, skatina pirkti, tačiau akylesnis pirkėjas išsistudijuoja etiketę. Ką joje randame? Tie patys dažikliai, skonio stiprikliai ir konservantai, tik kitaip įvardyti, arba naujos sudedamosios dalys, kurios geriausiu atveju yra menkavertės.
Kai kalbame apie iš tikrųjų ekologiškus produktus, atsiranda dar vienas argumentas „prieš“ – suprask, jie labai brangūs.
„Tai tik išsigalvojimas tų, kurie gamina niekinės vertės produktus. Pateiksiu kelis pavyzdžius, iš kurių suprasite, kad tai nėra visiškai taip, – sako R. Šulnius. – Jeigu žiūrėsite tik į produktų kainas, gali susidaryti įspūdis, kad ekologiški produktai – brangesni. Tačiau siūlau apskaičiuoti energinės vertės kainą. Pavyzdžiui, 350 g vieno žinomo gamintojo „Daktariškos“ dešros parduotuvėje kainuoja 6,09 Lt. 100 g šios dešros yra 224 kcal. Tuomet 1 kg dešros kainuoja 17,42 Lt ir turi 2 240 kcal. Kilogramo natūralios neriebios kiaulienos nugarinės turguje ar parduotuvėje kaina siekia apie 15 Lt ir turi 4 500 kcal. Akivaizdu, kad žalia mėsa kainuoja pigiau. Oponentai gali pasakyti: „Bet ją dar reikia paruošti.“
Gerai, skaičiuojame toliau. Minėtoji dešra, pagaminta iš atliekų (odelių, sojų, plazmos, riebalų ir dar nežinia ko), pagal savo energinę vertę yra dvigubai prastesnė. Tačiau 100 dešros kilokalorijų mums kainuoja 0,78 Lt, o mėsos – tik 0,33 Lt, t. y. 2,36 karto pigiau! Net ir pridėjus energinius išteklius mėsai paruošti ir kainai susilyginus, pagalvokime, kas geriau – ryte sumuštiniui atsipjauti griežinėlį gražiai apkeptos natūralios kiaulienos ar neaišku iš ko pagamintos dešros?“
Kitas pavyzdys – kūdikių maistas.
„125 ar 190 g indelis paruošto maistelio kainuoja 3,59–4,70 Lt. O kilogramas šviežių ekologiškų obuolių? 5 Lt. Kilograme yra 5–6 obuoliai, vadinasi, vienas obuolys sveria apie 200 g (kainuoja apie 1 Lt). Sutarkuokite savo mažyliui du obuolius ir sutaupysite daugiau nei 3 kartus. Be to, žinosite, kuo jį maitinate“, – sako R. Šulnius.
Kur dingo pomidorai?
Mūsų pašnekovas atliko nedidelį tyrimą bandydamas išsiaiškinti, kiek pomidorų yra pomidorų padaže. Jo išvada gerokai šokiruoja: pomidorų padažas gali būti gaminamas beveik be pomidorų. Ar taip gali būti? Pasirodo, gali.
„Pomidorų padažas. Vien pats pavadinimas lyg ir pasako, kad padažas turėtų būti pagaminamas iš pomidorų. Tačiau dviejų rūšių populiariame pomidorų padaže pomidorų pastos pavyko aptikti tik 5 proc. Visa kita – vanduo, krakmolas, prieskoniai ir skonio stipriklis, kuris tuos 5 proc. pomidorų paverčia mūsų smegenyse visu 100 proc., – tvirtina R. Šulnius. – Tad užrašas „Pomidorų padažas“ dažnai būna tik pavadinimas, neturintis nieko bendra su pakuotės turiniu.“
Mūsų pašnekovas patikrino 16 pavadinimų pomidorų padažų. Tik dviejuose iš jų pomidorų pastos kiekis viršijo 50 proc.
„Paverskite į litus pomidorų pastos kiekį litre pomidorų padažo ir pabandykite, nusipirkę ekologiškos pomidorų pastos, pasigaminti pomidorų padažą patys. Kodėl turėtumėte mokėti už krakmolą ir vandenį? – klausia R. Šulnius. – Mes labai pykstame, jei sukčiai mums įbruka blogą gaminį, tačiau sava valia tokią pat apgaulę perkame parduotuvėje.“
Dar vienas puikus pavyzdys, kaip galima leisti pinigus tam, ko galbūt visai nereikia, – šunų ir kačių ėdalas.
„Dažnai pagalvoju, kuo mums prasikalto augintiniai, kad tingime jiems kaulą numesti ir perkame visokį „šlapią“ ėdalą, – svarsto pašnekovas. – Penkių populiariausių ėdalų sudėtis – visiškai identiška (kaina – 3–5 Lt): mėsa ir gyvulinės kilmės produktai – 4 proc., drėkinamosios medžiagos – 80,5–85,0 proc. Visa kita – 10 proc. – jau nebesvarbu. Taigi kuo mes šeriame savo mėsėdžius augintinius? Drėgme ir oru? Juk 400 g skardinėje – tik 16 g mėsos ir net 320 g drėgmės, kitaip sakant, vandens!“
1 kg vištų ar kalakutų širdelių kainuoja apie 9 Lt. „Apvirkite jas bent 5 min. ir duokite augintiniui, – pataria pašnekovas. – Sumokėsite tiek pat, kiek už ėdalą, tačiau grynos mėsos jūsų augintiniui reikės mažiau, nes kilokalorijų gaus daugiau.“
Skalbikliai, plovikliai, minkštikliai...
Labai smagu atlikti namuose „inventorizaciją“ ir pabandyti išsiaiškinti, kokių prekių įsigyjame daugiausia, bei pagalvoti kodėl.
„Skalbiamųjų miltelių asortimentas – didžiulis, ir jų sunaudojame labai daug, – teigia R. Šulnius. – Kažkodėl reklamose moterys juos net nešasi į paplūdimį ar koncertų sales, tačiau ar kada pagalvojote, kaip jie veikia ir ar mums jų kiekvieną kartą reikia? Maža to, turėkime omenyje skalbiklius juodiems, spalvotiems, gležniems ir kitokiems audiniams: kiek išleidžiame pinigų, kaip teršiame vandenį?“
Pašnekovas siūlo palyginti skalbimo priemonių sudėtis. Pasirodo, pagrindinės medžiagos – identiškos.
„Kodėl taip aklai pasitikime reklama? „Audinio spalva nubluko?“ – klausia gražuolė iš ekrano. Mes lekiame į parduotuvę pirkti spalvą atkursiančios priemonės. O kodėl spalva nubluko? Jeigu mokykloje lankėte pamokas, turėtumėte žinoti, kad spalva – tam tikro šviesos spektro atspindys. Dažai – tokia medžiaga, kuri sugeria visą šviesos spektrą, o atspindi, tarkime, mėlyną, kurią ir mato mūsų akys. Kodėl su laiku spalva blunka? Tiesiog skalbiant kietame vandenyje muilas ar kitos skalbimo priemonės gerai nenusiplauna, tad audinys pasidengia plėvele, iškraipančia atspindimą šviesos bangos ilgį. Ką daryti? Suminkštinkite vandenį – tam puikiai tinka šaukštas paprastos sodos“, – pataria pašnekovas.
R. Šulnius siūlo paskaityti spalvos „gaiviklių“ etiketes.
„Neabejotinai aptiksite natrio karbonatą. Niekada nepagalvotumėte: o kam jis? Juk už mus galvoja tie, kas mus įtikino, kad viskas, kas sakoma per televiziją ar rašoma spaudoje, yra gryna tiesa. Tačiau ar tikrai? Reikėtų suprasti vieną paprastą dalyką: gamintojas pagamino prekę, kurią būtinai turi parduoti, nes kitaip neišgyvens. Stebina tik prekybininkų godumas ir noras bet kokia kaina parduoti net ir niekinius daiktus“, – dėsto pašnekovas.
Stebuklų nebūna
Moterys visais laikais norėjo būti gražios. Reklamos kūrėjai šį norą puikiai išnaudoja, žinoma, savo naudai.
„Cheminė kosmetika nuolat reklamuojama visais įmanomais būdais, tačiau nepamirškime, kad už tą reklamą sumokame mes, vartotojai. Jeigu reklamos nebūtų, tokios kosmetikos kaina būtų tris kartus mažesnė, – pabrėžia pašnekovas. – Be to, ar tikrai naudoti ekologišką kosmetiką yra brangiau? Būtų brangiau, jei pirktume jos tiek, kiek perkame neekologiškos. Tačiau ekologiškos kosmetikos tiek nereikia, nes, tarkime, ekologiškas kremas nesausina odos, kitaip nei dimetikono ar parafino pagrindu pagaminta kosmetika, todėl nebereikia nei pienelių, nei kitokių drėkiklių, nei specialių kremų nakčiai, dienai ar metų laikams. Nors cheminės kosmetikos gamintojai labai stengiasi įtikinti, kad mums būtinai reikia skirtingų kremų ir kairiam, ir dešiniam akies vokui, ir nosiai, ir vos ne kiekvienam pirštui...“
Pasak R. Šulniaus, vartotojai tuo tiki, nes viskas pateikiama taip, lyg būtų pagrįsta mokslininkų tyrimais. „Apie stebuklingą kosmetikos poveikį mums pasakoja įvairios mistinės asociacijos, draugijos ar nežinia kur esančių „tyrimų“ institutų atstovai. Bandėte paieškoti internete, kokia tai draugija ar asociacija? Ne? Pabandykite – labai linksmas užsiėmimas“, – tvirtina ekspertas.
Juokingiausia, kai gamintojai savo kosmetikai suteikia stebuklingų gydomųjų ar jauninamųjų galių. Skaitant ar klausant tokias reklamas susidaro įspūdis, kad nėra nieko neįmanomo.
„Tačiau niekas net nepagalvojo, kodėl viso pasaulio įžymybės, karališkųjų šeimų nariai, žvaigždės, norėdami pajaunėti, gulasi po chirurgo skalpeliu, o čia – še tau, paprastam mirtingajam, jauninamasis serumas ar kremas už 120 Lt, ir jaunystė – garantuota, – sako R. Šulnius. – Dar baisiau, kai moterys apgaudinėjamos pasinaudojant jautriausia jų tema – celiulitu. Nė viena nenori jo turėti, bet vien kremai ar aliejai išvengti jo nepadės. Tik sportas gali padėti. Negalima gerti ir blaivėti, valgyti be saiko ir lieknėti, taigi negalima drybsant ant sofos teptis aliejumi ir tikėtis stebuklo. Stebuklų, deja, nebūna.“
Taigi vienintelis patarimas – domėtis. Skaitykite etiketes ir sužinosite daug įdomių dalykų, o paskui netikėtai suvoksite, kad daugelis produktų jums nė nereikalingi, gal netgi kenksmingi.
Apgauti jusles – paprasta
Kosmetiką naudoja tiek vyrai, tiek moterys, įvairiais kremais tepami net vaikai. Kažkodėl esame tikri, kad vieni produktai yra geri, o kiti – blogi.
„Kas lemia mūsų pasirinkimą? Kaina? Rekomendacijos? Reklama? Gamintojo patikimumas? Nė vienas iš šių veiksnių nėra patikimas, – akcentuoja R. Šulnius. – Apibrėžti būsimo rezultato ir kainos santykį – neįmanoma, rekomendacijos – subjektyvus dalykas, pasitikėti reklama – neverta. Lieka tik mūsų juslės, tačiau ir jas paprasta apgauti.“
„Pasitepėte kremu, ir oda pasidarė lygi, švelni, maloniai vėsi? Perskaitykite sudėtį, – pataria pašnekovas. – Dimetikonas – silikono polimeras, pigi mineralinė alyva – suteikia staiga atsirandantį švelnumo, lygumo ir vėsumo pojūtį, bet sausina odą. Be to, bandymais su gyvūnais įrodyta, kad jis kenkia patinų reprodukcijos organams.“
Malonus lauko gėlių aromatas – tai tik benzilsalicilatas – sintetinis aromatizatorius, emulsiklis, apgaunantis mūsų uoslę. Nepamirškime ir vėžines ligas skatinančių parabenų.
Išbandykite patys
Šiandien yra ganėtinai daug informacijos, kaip kosmetiką, higienos priemones ar buitinę chemiją pakeisti natūralesnėmis priemonėmis. Keletą pavyzdžių R. Šulnius pateikia iš Debros Lyn Dad knygos „Saugi aplinka“.
Riebios odos valiklį galima pasigaminti iš 1/4 puodelio citrinų sulčių, 1/4 puodelio žaliųjų citrinų sulčių, 1/4 puodelio vandens ir 1/8 puodelio degtinės. Viską nukoškite, kad pašalintumėte citrinų minkštimą. Laikykite šaldytuve.
Normaliai odai tiks valiklis iš 1 dalies degtinės, sumaišytos su 9 dalimis stiprios ramunėlių arba mėtų arbatos.
Beje, pasigaminti patiems galima ne tik kosmetikos. Daugybę saugių produktų galima pasidaryti iš namuose esančių medžiagų. Pavyzdžiui, indaplovių milteliuose ir tabletėse gausu chloro. Kaip žinoma, jis yra nuodingas, tačiau nusiplauna nuo indų tikrai ne taip lengvai. Taigi skalbimo priemonių likučius suvartojame su maistu... Alternatyva – vietoj įprastų tablečių ar miltelių į jiems skirtą talpyklą įdėkite du šaukštus sodos, sumaišytos su dviem šaukštais borakso.
„Daugelis stiklo valiklių – žmogui kenksmingas amoniakas, sumaišytas su vandeniu ir šiek tiek nudažytas, – atskleidžia R. Šulnius. – Toks stiklo valiklis, veikiamas saulės spindulių, nuolat garuoja ir skleidžia amoniako likučių garus. O mes juos įkvepiame...“
Taigi ir stiklo valiklį pasigaminkite patys: buteliuke su purškiamuoju mechanizmu lygiomis dalimis sumaišykite acto ir vandens.