Daugelis žino, kad priklausomybė nuo alkoholio yra įtraukta į Pasaulio sveikatos organizacijos sudarytą Tarptautinę ligų klasifikaciją. Teoriškai su šia informacija tarytum ir sutinkame, tačiau kai reikia tai pripažinti gyvenime (terorizuoja piktnaudžiaujantis svaigiaisiais gėrimais kaimynas, sutuoktinis, nerimą kelia draugas), galvoje kažkaip savaime kyla mintis, kad tas asmuo – nenaudėlis, kuriam, vaizdingai kalbant, labiau padėtų gera rykštė, o ne vaistai ir medikų dėmesys.
Šią ligą panašiai vertina ir daugelis medikų, su pasipiktinimu nusisukdami nuo kiekvieno, kuris skleidžia bent menkiausią alkoholio kvapą, nors jis būtų ir padoriausias, švariausias, dirbantis ir mokesčius mokantis Lietuvos pilietis. Tai žino kiekvienas, kuriam, nelaimei, teko susižaloti einant iš kokio nors vakarėlio. Jau nekalbant apie tikrus ligonius, sergančius šia visuomenės pripažinimo vis dar nesulaukiančia liga.
Nemažai yra prirašyta literatūros apie psichologinę pagalbą kenčiantiesiems nuo priklausomybės ligų – nuo savitarpio pagalbos grupių, tokių kaip anoniminių alkoholikų, iki patarimų, kada dėl alkoholio sukeltų problemų reikia kreiptis į vietinį psichikos sveikatos centrą. Tačiau retas toks ligonis skuba pas šeimos gydytoją pasakyti, kad serga priklausomybės liga (jei būtume visiškai atviri, apskritai retas iš mūsų kreipiasi į medikus anksčiau, nei liga visiškai suriečia). Retas ieško psichologinių šio reiškinio priežasčių, kol... vieną gražią dieną ar naktį atgula ant sofos, graibstydamasis paeiliui už širdies ir galvos bei tvirtindamas namiškiams, kad miršta. Namiškiai griebia telefono ragelį, tačiau pagalba neskuba...
Liga ar ne liga?
Nors su medikais ginčytis dažniausiai neverta, vis dėlto nutarėme patyrinėti Tarptautinę ligų klasifikaciją ir įsitikinti, ar ten įregistruota tokia liga kaip alkoholizmas. Paieškos laukelyje įvedus šį žodį, joks kodas nepasirodė, tačiau įvedus tik žodžio šaknį, prieš akis iškilo įspūdingas 91 skirsnio sąrašas.
Didžiąją dalį šio sąrašo sudaro „tikromis“ laikomos ligos: pseudo Kušingo sindromas (alkoholio sukeltas kortizolio pagausėjimas organizme), alkoholinės neuropatijos, cirozės, gastritai, pankreatitai, alkoholio nulemti psichikos sutrikimai. Tačiau klasifikacijoje užfiksuotas ir ūmus apsinuodijimas alkoholiu, abstinencijos būklės, atskirai – intoksikacijos alkoholiu (4 laipsnių), dar viena grupė – atsitiktiniai apsinuodijimai alkoholiu.
Vis dėlto ieškant skubios pagalbos ūmios „alkoholinės“ ligos atveju šios žinios vargiai padės, nors situacija – iš tikrųjų dviprasmiška. Padauginęs alkoholio, ligonis praranda sąmonę, ir tai iš pažiūros panašu į gilų miegą, vis dėlto iš tikrųjų tai – alkoholinė koma: oda pamėlynuoja, išpila lipnus prakaitas, kūno temperatūra nukrinta žemiau normos, susilpnėja širdies veikla ir kvėpavimas. Apsinuodijęs žmogus atgauna sąmonę po 8–12 valandų. Kai komos būsena trunka ilgiau negu parą, ligonis gali nebeatsigauti – pažeidžiami pailgųjų smegenų centrai, blokuojamas kvėpavimas, ir žmogus miršta.
Nacionalinės alkoholio ir tabako kontrolės koalicijos prezidentas, psichiatras Aurelijus Veryga sako, kad ir alkoholinė psichozė – labai rimtas psichikos sutrikimas, gresiantis mirtimi. Dėl to privačios klinikos nesiima jų gydyti – šių medikų pagalbos galima sulaukti lengvesniais atvejais, bet apie tai – vėliau.
Alkoholis ypač pavojingas vaikams, sergantiesiems kepenų, skrandžio ir vidaus sekrecijos liaukų ligomis. Nuo alkoholio pertekliaus galima mirti ir ištikus traukuliams.
Sakytum, ligoniui, kad ir kuo jis kvepėtų, yra būtina skubi pagalba. Tačiau abstrakčios grėsmės gyvybei nepakanka – atskirai yra išdėstytos būklės, kurioms esant turi būti teikiama skubi pagalba, be to, tai reglamentuojantis sveikatos ministro įsakymas yra gana ilgas, ir susidaro įspūdis, jog skirtingos ligoninės savo tinklalapiuose cituoja skirtingas dalis...
Pavyzdžiui, vienos įrašo „Intraveninis medikamentų arba narkotikų perdozavimas su hipoventiliacija ir hemodinamikos sutrikimu“, kitos – ne. Beje, intoksikacijos ar alkoholinės komos nepavyko rasti – yra tik psichozės ir sunkios abstinencijos būklės. Tad ne tik girtuokliams, bet ir kitiems žmonėms prieš susergant derėtų pasidomėti, kokiais atvejais jiems turi būti suteikta skubi būtinoji pagalba, neprašant važiuoti namo pasiimti socialinio draudimo pažymėjimo ar pan.
Aišku, šios žinios – tai ne priežastis diskusijoms su medicinos darbuotojais: jeigu jie pasakė, kad nesuteiks pagalbos, vadinasi, nesuteiks, o jei primygtinai ką nors įrodinėsi, tik dar labiau susinervins...
Išgelbės tik pinigai
Teoriškai išeitų, kad skubi pagalba apsinuodijusiesiems alkoholiu vis dėlto turėtų būti suteikta, sakykim, jei sutriko širdies veikla ar temperatūra nukrito žemiau normos, nes tai pavojinga gyvybei. Juk niekur aiškiai nepasakyta, kad kenčiančius nuo alkoholizmo asmenis reikia numarinti pagal scenarijų „nusikaltimas ir bausmė“, esą reikėjo pagalvoti prieš pradedant gerti.
Paskambinę į greitąją medicinos pagalbą, mes paprašėme pagalbos mediko, su kuriuo būtų galima pasitarti. Medikė nesileido į kalbas – į „alkoholinius iškvietimus“ nevažiuoja, tad pasiūlė kreiptis į Priklausomybės ligų centrą ar važiuoti į Greitosios pagalbos universitetinę ligoninę. Pokalbis vyko gana nemaloniu tonu, bet tai nėra jokia išimtis, ir asmeniška nepakanta piktnaudžiaujantiesiems alkoholiu čia gali būti ir niekuo dėta.
Paskambinome į Priklausomybės ligų centrą. Čia pagalba gali būti suteikta, jeigu ligonis bus atgabentas į priėmimo skyrių, kitaip sakant, jei krizė įvyko darbo metu, jei ligonis – transportabilus ir jei jo artimieji turės pinigų – juk priklausomybės ligų centrai yra tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir apskričių centruose. Čia galima gauti ir stacionarią pagalbą, jeigu pavyks nelaimėlį atitempti į centrą kokią 7–8 valandą ryto, nes ligoniai priimami pagal „gyvą eilę“, ir jeigu alkoholio matuoklis nerodys girtumo, kas sunkiai tikėtina.
Tokia štai padėtis – prieš gydantis nuo alkoholizmo reikia išsiblaivyti... Panašiai privačios klinikos siūlo išvaduoti nuo priklausomybės nuo nikotino – prieš tai nerūkyti savaitę...
Taip pat skambinome į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės Ūmių apsinuodijimų skyrių, kur teikiama pagalba sunkios abstinencijos būklės, psichikos ir elgesio sutrikimų turintiems – mėginusiems nusižudyti ar linkusiems į tokį poelgį, agresiją ar smurtą, apimtiems ūmių psichozių, sunkios depresijos, patyrusiems sunkią, dezorganizuojančią elgesį, psichologinę traumą, kamuojamiems ryškaus psichomotorinio sujaudinimo, keliantiems grėsmę sau ir aplinkiniams – asmenims (bent jau taip teigiama oficialiai).
Akivaizdu, kad mūsų atveju tai nelabai tinka, tačiau šįkart mums gana maloniai paaiškino, kad pagalba teikiama tik „vienkartinio apsinuodijimo atveju“. Kitaip sakant, išgėrei per vakarėlį per daug „sugedusios degtinės“ – kitą rytą gali kreiptis į šią gydymo įstaigą. Tačiau dėl ilgalaikio alkoholio vartojimo – kitaip. „Imkit 700 litų ir važiuokit“, – telefonu pusiau juokaudamas sakė ligoninės darbuotojas. (Kaip vėliau įsitikinome, ši suma – mažesnė nei privačiose detoksikacijos įstaigose.) „O kaip jūs atskiriate, kuris ligonis yra apsinuodijęs ūmiai, o kuris – ne?“ – paklausiau, norėdama įsitikinti, kiek yra galimybių gauti nemokamą pagalbą. „Surenkame anamnezę“, – atsakė šioje medicinos įstaigoje telefono ragelį pakėlęs asmuo. Kitaip sakant, ligonis pats „išsiduoda“? Ar medikai turi savo metodų tiesai atskleisti?
Paskambinome į Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę, kur gydomi pacientai, sergantys alkoholio ar narkotikų sukeltomis sunkiomis abstinencijomis ir psichozėmis. Tačiau mus patikino, kad prieš tai reikia apsilankyti vietos psichikos sveikatos centre ir gauti gydytojo siuntimą. O jei persigėręs ligonis staiga ima klejoti ir tvirtina pasidarysiąs sau galą? Tuomet reikia kviesti greitąją medicinos pagalbą, kuri galbūt nustatys, kad ligonį verta vežti į ligoninę... Tačiau jau žinome, kad jei ligonis nebus pakankamai pamišęs, jam patars eiti miegoti arba pasiūlys iškviesti... policiją. Vis dėlto mūsų alkoholio problemų kamuojamame krašte yra smarkiai įsišaknijęs suvokimas, kad priklausomybė nuo alkoholio – tik prasto išsiauklėjimo problema. Geriausia būtų, kad toks ligonis eitų miegoti ir netrukdytų medikų.
Galiausiai kreipėmės į vieną iš Vilniuje esančių toksikologijos klinikų, kurios kiaurą parą laukia ligonių išskėstomis rankomis. Žinoma, juos čia taip pat reikia atvežti. Be to, para gydymo tokioje įstaigoje kainuoja 500–600 litų (skubiai detoksikacijai paprastai prireikia bent poros parų). Tačiau čia ligonių laukia švarios paklodės, medikamentai ir medikų dėmesys. Vis dėlto tokia pagalba – ne kiekvienam...
Ligoniai – apsišaukėliai?
Neseniai Vilniaus teritorinėje ligonių kasoje vyko diskusija (beje, ne pirmoji) apie tai, kad nuo priklausomybės ligų kenčiantys ligoniai turėtų patys mokėti už savo gydymą, esą jei buteliui užtenka pinigų, turėtų užtekti ir gydymui. Kalbėta, kad tokios priemonės jau kelerius metus taikomos Lenkijoje – įstatymas reglamentuoja mokamų gydymo paslaugų teikimą nuo alkoholio apsvaigusiems ligoniams. Gal tai nebūtų blogiausia išeitis, nes įkainiai iš valstybės biudžeto išlaikomose gydymo įstaigoje, ko gero, nebūtų tokie didžiuliai ir sudarytų konkurenciją šioje nišoje veikiančioms privačioms gydykloms.
Nacionalinės alkoholio ir tabako kontrolės koalicijos prezidentas A. Veryga pabrėžė, kad svarbus ne tik lėšų taupymas, bet ir elgseną keičiantis, auklėjamasis naujovės poveikis. Įvedus mokestį už gydymą tektų pagalvoti apie atsakomybę dėl to, kad išgėrus gali sutrikti sveikata: ištikti infarktas, lūžti kojos ar kt. „Daugelis piktnaudžiautojų svaigalais neprisipažins, kad yra alkoholikai, tačiau, tarkim, šeštą kartą susimokėję už gydymą suvoks, jog tai jau problema“, – kalbėjo medikas.
Tačiau Pasaulio sveikatos organizacijos atstovas Lietuvoje Robertas Petkevičius teigia, kad mūsų Konstitucija garantuoja medicinos pagalbą susirgus – išlygų dėl alkoholio nėra. Be to, įvedus šią naujovę didelė atsakomybė užgultų medikus, kurie skirstytų ligų kodus. Mat nustačius vienokią diagnozę tektų mokėti, kitokią – ne.
Pasak R. Petkevičiaus, daugiau nei pusę lėtinių ligų sukelia elgsena. Sakykim, piktnaudžiaujantys maistu, nesilaikantys dienos režimo, profilaktiškai nesitikrinantys sveikatos, rūkantys žmonės juk gydomi nemokamai.
Pasaulio sveikatos organizacija taip pat pabrėžia, kad bet koks mokestis užkerta kelią paslaugos prieinamumui. Įvedus minėtą naujovę žmogus vietoj pagalbos sulauktų baudos. R. Petkevičiaus manymu, daugiau objektyvumo būtų taikant sveikatos draudimą: jei rūkai, tavo kraujyje esama daug cholesterolio, turi žalingų įpročių – moki didesnę įmoką.
Subjektyvios išvados
Gauti pagalbą apsinuodijus alkoholiu – gana sunku, ypač nepasiturintiems ir mažiau informuotiems žmonėms. Panašu, kad laiku nesuteikta pagalba jiems iš tikrųjų vieną gražią dieną gali baigtis tragiškai, maža to, ko gero, niekas dėl to per daug nesielvartaus... Nors alkoholio vartojimas mūsų šalyje yra toleruojamas, vis dėlto tiems, kuriems jis – ne pagal jėgas, pasigailėjimo ir pagalbos nelabai verta laukti.
Net medikai, kalbėdami apie šią ligų grupę, laikosi tokios pozicijos, tarytum žmogus galėtų pats apsispręsti – gerti jam ar ne, nors tokie asmenys to kontroliuoti negali būtent dėl ligos, kuria serga. Esą jei ligonis sumokės už gydymą, jis „susimąstys“ – neva turėtume suprasti, jog jis yra toks kvailas, kad jo neveikia nei artimųjų skausmas, nei visuomenės pasmerkimas, nei patiriamos fizinės bei moralinės kančios, ir jam leis „susiprotėti“ tik sumokėti keli šimtai litų.
Akivaizdu, kad būtinybė mokėti už gydymą tik pagausintų apleistų atvejų, galbūt ir mirčių skaičių. Beje, 10 proc. visų Lietuvoje užregistruotų mirčių yra susijusios su alkoholio vartojimu. Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regioninio komiteto duomenimis, Europos valstybėse šis rodiklis siekia 6–9 proc. Nepaisant to, alkoholizmui gydyti Lietuvoje išleidžiama apie 10 mln. litų (ketvirtis procento Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto).