Taigi Seimas, svarstęs Jungtinės (Liberalų ir centro sąjungos ir Tautos prisikėlimo partijos) frakcijos seniūno Algio Čapliko pateiktą Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą, leidžia lytinių ląstelių donorystę ir embrionų laikymą, darbiečių Dangutės Mikutienės ir Vytauto Gapšio pateikto Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą, kad lytinės ląstelės gali būti naudojamos tik tarp sutuoktinių, t.y. donorystė draudžiama, dar turės padirbėti.
"Pagalbinis apvaisinimas Lietuvoje jau daug metų vykdomas pusiau legaliai, taigi parengti įstatymą, kuris reglamentuotų nevaisingoms šeimoms atliekamas procedūras ir numatytų kontrolės mechanizmą, buvo privalu. Šį įstatymą padėti į stalčių dar dešimtmečiui būtų nusikaltimas, todėl tikiuosi Seimo narių palaikymo balsuojant už siūlomą projektą", - sakė A. Čaplikas.
Lietuvoje pagalbinio apvaisinimo procedūras teikia tik privačios medicinos įstaigos, kurios vadovaujasi 1999 metų sveikatos apsaugos ministro įsakymu "Dėl dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo". Šiame teisės akte aprašyti tik dirbtinio apvaisinimo būdai ir sąlygos, taigi toks minimalus reglamentavimas sudaro sąlygas privačioms medicinos įstaigoms pagalbinio apvaisinimo procedūras teikti nekontroliuojamai.
Be to, kol pagalbinis apvaisinimas, pasak A. Čapliko, nėra įtvirtintas įstatymu, dėl vaisingumo sutrikimų kenčiančios šeimos negali iš valstybės tikėtis gydymo išlaidų kompensavimo.
"Šis įstatymas suteiktų viltį šeimoms, kurios šiandien neturi gydymui reikalingų tūkstantinių lėšų", - sakė projekto rengėjas A. Čaplikas.
Pagal šį įstatymo projektą, pagalbinis apvaisinimas galėtų būti atliekamas tarp partnerių - moters ir vyro, kurie yra sudarę santuoką arba teisės aktų nustatyta tvarka kartu gyvena neįregistravę santuokos (partnerystės) ir yra pateikę prašymą pagalbiniam apvaisinimui. Projekte numatyta, kad pagalbinis apvaisinimas atliekamas tik tuo atveju, kai moteris ir (ar) jos partneris yra nevaisingi ir kai to negalima išgydyti jokiais kitais gydymo metodais arba juos taikant nėra jokios realios sėkmės galimybės.
Įvertinus, kad lytinių ląstelių ir embriono donorystė Lietuvoje iki šiol nebuvo vykdoma bei tai, kad jos legalizavimas turėtų sunkiai prognozuojamų pasekmių vaiko psichosocialinės brandos raidai, tapatybės formavimuisi bei jo interesų ir teisių apsaugai, alternatyvus Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas, parlamentarės D. Mikutienės teigimu, išlaiko galiojantį lytinių ląstelių bei embriono donorystės draudimo tęstinumą.
"Norėtųsi pažymėti, kad kartu toks draudimas užkirstų kelią neteisėtai lytinių ląstelių ir embrionų prekybai bei moterų išnaudojimo pavojui, būdingam ypač tose šalyse, kur yra sunki ekonominė padėtis, ir į ką jau atkreipė dėmesį Europos Parlamentas savo rezoliucijoje dėl prekybos žmogaus kiaušialąstėmis", - sako D. Mikutienė.
Pasak jos, alternatyviame projekte įtvirtinama bendroji norma, kad sukurtų embrionų skaičius negali viršyti trijų. Tačiau sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka, įvertinus didesnio embrionų kiekio perkėlimo į moters gimdą saugumą, išimtiniu atveju būtų leidžiama sukurti ir daugiau embrionų, bet jie visi turėtų būti perkeliami į moters gimdą.
Lietuvoje oficialaus nevaisingumo registro nėra. Statistikos departamento Namų ūkio tyrimo duomenimis, vaikų neturi daugiau nei 55 tūkst. vaisingo amžiaus (18-49 metų) šeimų, tuo tarpu epidemiologiniais skaičiavimais, Lietuvoje yra apie 50 tūkst. nevaisingų šeimų ir kasmet jų padaugėja dviem tūkstančiais. Ši statistika rodo, kad apie 15-20 proc. visų Lietuvos šeimų (kas penkta ar šešta pora) yra nevaisinga ir negali susilaukti vaikų.
Tik mažiau nei pusė šių porų tiriasi, ketvirtadalis jų ieško specializuotos pagalbos ir tik maždaug 2 proc. nevaisingų porų įveikia finansinius bei kitus apribojimus ir siekia pagalbinio apvaisinimo.
Tarptautinėje ligų klasifikacijoje nevaisingumas įvardytas kaip liga, kurią būtina gydyti.
2001 metais įsigaliojęs Civilinis kodeksas nustato, kad dirbtinio apvaisinimo sąlygas, būdus ir tvarką bei vaiko, gimusio dirbtinio apvaisinimo būdu, motinystės bei tėvystės klausimus turi reglamentuoti specialusis įstatymas.
Tačiau, pažymi D. Mikutienė, praėjus daugiau kaip dešimčiai metų toks teisės aktas nėra priimtas, o dirbtinio apvaisinimo atlikimas reglamentuojamas sveikatos apsaugos ministro 1999 m. įsakymu, kuris, reprodukcinei medicinai sparčiai žengiant į priekį ir keliant vis aukštesnius kokybės bei saugos reikalavimus, jau atsilieka nuo dabarties medicinos mokslo ir praktikos.
