Paskutinės valios išreiškimas
Pasak Kubilienės, Lietuvoje vis dar bijoma dovanoti mirusiojo organus ar audinius tam, kurio gyvybę su jų pagalba dar būtų galima išgelbėti. Žmonių požiūris šiek tiek keičiasi, kai pirštu parodoma į jį patį ar jo artimuosius. "Jei žmogus bijo dovanoti savo ar artimojo organus, man visuomet norisi pasakyti: "Pagalvokite, jei pateksite į tokią situaciją, kai transplantacija bus neišvengiama, - kitaip neišgyvensite. Taip gali nutikti ir jūsų vaikams, giminaičiams".
Nors prieš tai žmogus būna griežtai nusiteikęs neaukoti organų, atsigręžus į save mąstymas dažnai kardinaliai keičiasi. "Visi turime pagalvoti, ar kada patys nebūsime recipientai", - sakė pašnekovė. Tačiau Kubilienė tvirtino, jog kai kurie žmonės apie tokias galimybes mąsto dar būdami sveiki.
Nacionalinio organų transplantacijos biuro duomenimis, 2001 metais net 61 procentas potencialių donorų artimųjų pasipriešino donorystei, 2002 ir 2003 metais šis skaičius šiek tiek sumažėjo, atitinkamai 47 ir 33 procentai, o per pirmuosius šių metų mėnesius artimųjų priešinimasis siekia 42 procentus. Sunkiausia būna, kai žmogus, iškeliavęs Anapilin, nėra išreiškęs savo valios nei žodžiu, nei raštu. "Dažnai artimųjų atsisakymą lemia tai, kad jie nežino, ko mirusysis būtų norėjęs.
Bijodami blogai pasielgti mirusiojo atžvilgiu jie sako "ne", - tikino Nacionalinio organų transplantacijos biuro direktorė. Anot jos, žmonės turėtų apie tai kalbėti, būtų nauda ne tik visuomenei, bet ir palengvinimas artimiesiems. Pastariesiems nereikėtų ir taip be galo jiems sunkiu metu dėl to sukti galvos, blaškytis, jie tikrai žinotų, ko pageidavo mirusysis. "Dažniausiai artimiesiems gera išpildyti paskutinį mirusiojo norą", - įsitikinusi Kubilienė.
Liūdnoka statistika
Pirmosios transplantacijos Lietuvoje atliktos 1970 metais, - tuomet buvo transplantuojami inkstai. Būtent šio organo persodinimo operacijų iki šiol atliekama daugiausia, donorų inkstų laukia ir daugiausia pacientų. Pasak Kubilienės, pastaruoju metu labiausiai pasigendama inkstų ir akių ragenų. Nežinia, ar todėl, jog inkstai pirmiausia pradėti transplantuoti, ar dėl kitų priežasčių šiuos organus žmonės labiausiai linkę aukoti.
Inkstus įstatymų numatyta tvarka pacientui gali padovanoti ir jo artimasis. Visiškai kitaip žmonės reaguoja į ragenos transplantaciją: šiandien net 8 procentai Donorų kortelės turėtojų nesutinka dovanoti šio regos audinio (pavyzdžiui, atsisakančiųjų dovanoti širdį - 3 procentai). "Žmonės sutinka dovanoti viską, išskyrus rageną, tam jie labai priešinasi. Tikslių priežasčių nežinau, gal žmonės įsivaizduoja liksiant kosmetologinį defektą? O iš tiesų jokio kosmetologinio defekto visai nelieka, nebūna nė žymės", - sakė Kubilienė.
Nacionalinio organų transplantacijos biuro duomenimis, iki šių metų balandžio 1 dienos ragenos transplantacijų laukė 225 recipientai, inksto - 226, širdies - 17, kepenų - 9, širdies plaučių komplekso - 4 ir plaučių - 3 recipientai.
Indikacijų sąrašas donorams išplėstas
Nors ir kaip būtų apmaudu, išsvajoto išsigelbėjimo sulaukia nedaugelis žmonių. "Apie 600 pacientų kasdien laukia vieno ar kito organo persodinimo, o per praėjusius metus buvo atlikta tik 95 įvairių organų, audinių transplantacijų", - sakė Kubilienė.
Pagrindinė transplantacijos būtinumo priežastis - organo nepakankamumas. Dažniausiai organas pradeda blogai funkcionuoti ar net išvis neveikti dėl lėtinių ligų. Labai retas atvejis, kai prireikia organų persodinimo po nelaimingų atsitikimų.
Donorų šiek tiek daugėja
Pasak Kubilienės, praėjusiais metais efektyvių donorų, iš kurių buvo paimtas organas, keli organai ar audinys, padaugėjo 40 procentų. Tačiau transplantacijų atliekama mažiau, negu norėtųsi. "Priežastys dažniausiai medicininės. Populiacija, žiūrint į potencialius donorus, yra pakankamai infekuota, turi visokių ligų, tokių organų negalime persodinti. Reikia pripažinti tai, jog kartais nepavyksta ir organo išlaikyti", - sakė pašnekovė.
Medikai išskiria keletą donorų rūšių. Vienai jų priklauso gyvieji donorai, kurie savo organus dovanoja artimiesiems. "Tai daroma iš nevilties, kai trūksta organų. Norėtųsi, kad ateityje netektų to daryti", - apgailestavo Kubilienė. Kita kategorija - donorai po smegenų mirties. Jei žmogus žodžiu arba raštu yra išreiškęs savo valią, jei tai padarė jo artimieji, ir jam konstatuojama smegenų mirtis, jo organai gali būti transplantuojami. Tokiu atveju dirbtinai palaikoma kitų organų veika: širdies plakimas, kvėpavimas, jei organai mirę, jie transplantacijai netinka.
Kitose šalyse naudojami neplakančios širdies donorai Lietuvoje neruošiami - nėra sukurta įstatymų bei donorystės organizacinio modelio. "Kai sustoja žmogaus širdis, transplantologų darbas turi būti labai greitas. Tarkime, Ispanijoje, gavus pranešimą, kad žmogų ištiko infarktas, į įvykio vietą vyksta ne tik kardiologų komanda, bet ir transplantologų brigada. Jei žmogaus nepavyksta reanimuoti, darbą tuoj pat pradeda transplantologų brigada", - pasakojo Kubilienė.
Išskiriama ir dar viena "biologinių" donorų kategorija. Tai donorai, kur visiškai akivaizdūs tradiciniai mirties požymiai: lavondėmės, nėra kvėpavimo, širdis sustojusi ir po mirties praėjęs pusvalandis ar daugiau.
Kalbant apie mirusio žmogaus tinkamumą donorystei, išskiriami asmenys, priklausiantys rizikos grupei ir dėl to netinkantys donorystei (homoseksualistai, tatuiruoti žmonės, asmenys, pragyventi užsidirbantys pardavinėdami savo kūną), nes gresia pavojus užkrėsti pacientą infekcinėmis ligomis. Kubilienė pažymi, kad labai dažnai tenka išgirsti ir tokių nuomonių, jog kasdien gatvėse įvyksta daug avarijų ir žūva žmonės, o Nacionalinis organų transplantacijos biuras vis kalba apie organų transplantacijai trūkumą.
"Po avarijų žmogaus organai dažnai būna sudaužyti, jie transplantuoti netinkami. Be to, daugelį į avarijas patekusių žmonių ištinka staigi mirtis, sustoja širdis, organai netenka kraujotakos, deguonies ir galiausiai miršta. Tokie organai transplantacijai nebetinka.
Donorystė prasideda nuo mirties. Negalime kalbėti apie jokias komas, vegetacinę būklę. Kai kalbame apie transplantaciją, kalbame apie visišką kraujotakos nutrūkimą galvos smegenyse. Žmogus yra miręs. Jei pradedame kalbėti apie transplantaciją, turėtumėme suprasti, jog kalbame tik apie mirusį žmogų", - tikino Kubilienė.
Visa informacija apie atliktus organų persodinimus yra konfidenciali, net donorų artimieji nežino, kam atiteks transplantuojamas organas, o apie tai, iš kur gautas organas, informacijos neturi ir recipientai.
Mažiausia galimybė išsigelbėti - vaikams
Ligos nepaiso amžiaus, jos gali pasiglemžti tiek mažą, tiek didelį. Pasak Nacionalinio organų transplantacijos biuro direktorės, didesnę tikimybę sulaukti tinkamo organo turi suaugę žmonės, o vaikai iki 15 metų tokios tikimybės praktiškai neturi. Šiuo metu Nacionalinis organų transplantacijos biuras yra užregistravęs 4 pacientus iki 2 metų, kurie laukia širdelių. "Tokie atvejai be galo skaudūs, nes rasti širdelę tokiam mažam žmogučiui itin sunku", - įsitikinusi Kubilienė. Anot jos, vaikams iki 15 metų negalima įsodinti suaugusio žmogaus organų. Nacionalinis organų transplantacijos biuras per 2003 metus sulaukė vos trijų donorų iki 15 metų.
Paprastesnis donoro kortelės įsigijimas
Iki šiol kiekvienas norintysis gydymo įstaigose gali išreikšti sutikimą arba nesutikimą, kad jo audiniai ir (ar) organai po jo mirties būtų panaudoti transplantacijai. Sutikimo atveju asmuo gauna plastikinę donoro kortelę. Sutikimo formoje galima paminėti organus, kurių medikai jūsų mirties atveju neturėtų liesti. Kartą užpildyta donoro kortelės anketa nėra jūsų paties nuosprendis sau visam gyvenimui. Savo valią galite pakeisti kada panorėsite.
Nesvarbu, ar turite donoro kortelę, ar ne, nelaimės atveju Nacionalinio organų transplantacijos biuro koordinatorius tikrins jūsų duomenis Žmogaus audinių ir organų donorų bei recipientų registre. "Gali būti, kad jūs apsigalvojote ir vėliau atsisakėte donoro kortelės, bet jos neišmetėte. Taip pat būtina žinoti, ar davėte sutikimą transplantuoti visus organus. Žodžiu, visą informaciją būtina patikrinti registre", - tvirtino Kubilienė.
Artimiausiu metu galvojama, ar nereikėtų keisti donoro kortelės užpildymo būdo, kad specialiai dėl to žmonėms netektų eiti į polikliniką. Pasak Kubilienės, Nacionalinis organų transplantacijos biuras sulaukia vis daugiau skambučių, žmonės teiraujasi apie galimybę išreikšti savo valią internetu ar net telefonu. Todėl ateityje donoro kortelės įsigijimo tvarka turėtų paprastėti.
Nacionalinio organų transplantacijos biuro duomenimis, šiuo metu užpildyta per 4 tūkstančius sutikimų paaukoti organus po savo mirties. Kubilienė sako net neįsivaizduojanti artimųjų, kuriems, parodžius raštišką mirusiojo valią, tai būtų bandoma užprotestuoti. Įprasta, kad artimieji stengiasi išpildyti paskutinę mirusiojo valią.
