Bauginantys laiškai
Elektroninėje erdvėje plinta gąsdinantys laiškai, kuriuose kalbama apie pavojų užsikrėsti ŽIV. Skandalingi faktai, šiurpinančios detalės, autoritetingas adresantas – visa tai tik dar labiau kelia šiurpą. Vėliau pasirodo, kad laiško „autorius“ net nežino apie jo vardu pasirašytą pranešimą, o visa skelbta informacija neturi nė mažiausio racionalaus pagrindo.
Vienas iš pavyzdžių – pastaruoju metu platinamas laiškas apie kruvinas prekybos centrų citrinas. Jame teigiama, kad neatidūs pirkėjai parduotuvėse gali įsigyti ne tik vaisių, bet ir pavojingą ligą, mat citrinomis narkomanai nepastebimai dezinfekuoja švirkštų adatas.
Sveikatos specialistai įsitikinę, kad visa tai – tik blefas. Per citriną, adatą viešajame transporte, kino teatre ar bet kur kitur užsikrėsti ŽIV neįmanoma. Vis dėlto tokio pobūdžio laiškai įbaugino ne retą mūsų visuomenės atstovą, be to, taip į visuomenės užribį dar labiau stumiami ŽIV infekuotieji.
Sklaidome nerimą
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) specialistai rekomenduoja nebijoti ir netikėti pranešimais apie kruvinas citrinas bei kitus maisto produktus, ŽIV užkrėstas narkomanų adatas. Pasak jų, perspėjimai apie galimus baksėjimus kino teatre ar turguje, užkrėstas citrinas parduotuvėse yra skirti žmonių baimei kelti.
„Kviesčiau gyventojus nesibaiminti, nes ŽIV plitimo būdai yra žinomi. Rizikos užsikrėsti ŽIV pranešimuose minimu būdu iš esmės nėra. Aprašytų užsikrėtimo tokiu būdu atvejų nėra žinoma. Asmenys, siųsdami elektroninio pašto žinutes, nepagrįstai gąsdina visuomenę ir kelia sąmyšį“, – sako ULAC direktorius, doc. dr. Saulius Čaplinskas.
Pasak pašnekovo, ŽIV per maisto produktus neplinta. Be to, tam, kad ŽIV išliktų gyvybingas ir daugintųsi, reikia žmogaus leukocitų, o jų citrinose nėra.
Realų pavojų gali kelti nebent švirkštu ginkluotas narkomanas. Pasitaiko atvejų, kai taip grasinama reikalaujant pinigų narkotikų dozei.
„Tokioje situacijoje bet kokiais būdais reikėtų save apsaugoti. Net ne dėl to, kad gąsdinama užkrėsti per kraują plintančia infekcija, o dėl galimų sunkių kūno sužalojimų. Akivaizdu, kad šiuo atveju švirkštas naudojamas kaip grasinimo įrankis, – teigia S. Čaplinskas. – Grasintojas gali būti apsvaigęs nuo narkotikų ar abstinencijos būklės, todėl jo elgesys – neprognozuojamas. Jeigu jus sužalojo, apiplėšė, būtina kreiptis į artimiausią policijos komisariatą. Jei buvote per užpuolimą sužalotas švirkštu ir matosi dūrio žymės, nedelsdami kreipkitės į šeimos gydytoją.“
Realus pavojus
Kad žinotumėte, kas iš tiesų kelia pavojų ir ko bijoti visai neverta, mes priminsime, kokiais būdais plinta ŽIV.
Pirmiausia ŽIV plinta per lytinius (vaginalinius, analinius ir oralinius) santykius. Tikimybė užsikrėsti per lytinius santykius didėja, jei vienas iš partnerių yra užsikrėtęs kita lytiškai plintančia infekcija (chlamidioze, lytinių organų pūsleline, sifiliu, gonorėja ir kt.); jei santykiaujama menstruacijų metu; jei santykiai buvo prievartiniai, mechaniškai žalojantys gleivinę (išprievartavimo atveju); pirmųjų lytinių santykių metu; jei vieno iš partnerių yra pirminė ar vėlyva ŽIV ligos stadija (AIDS), nes tada užsikrėtusiojo organizmo biologiniuose skysčiuose (spermoje, makšties išskyrose) ypač didelė ŽIV koncentracija.
„ŽIV taip pat plinta perpilant užkrėstą ŽIV kraują ar vartojant narkotikus švirkščiamuoju būdu per nesterilias švirkštimosi priemones, – pasakoja S. Čaplinskas. – Užsikrėtusi motina ŽIV gali perduoti vaikui nėštumo, gimdymo metu ar maitindama krūtimi, t. y. per pieną.“
Per orą, vandenį, maistą jūs tikrai neužsikrėsite. Rizika užsikrėsti negresia ir kosint, čiaudint, bučiuojantis. ŽIV neplatina uodai, erkės ar kiti vabzdžiai.
„Nėra pavojaus užsikrėsti ir buitinėmis sąlygomis, – pabrėžia pašnekovas. – Neužsikrečiama per prakaitą ar ašaras, naudojantis bendru tualetu, vonia, sauna, baseinu, indais, sporto įrankiais, liečiantis, žaidžiant, gyvenant šalia užsikrėtusio asmens, valgant užsikrėtusiojo ŽIV paruoštą maistą.“
Rizikos grupės
ULAC duomenimis, iki 2010 m. spalio 1 d. Lietuvoje buvo nustatyti 1 708 ŽIV atvejai (1 417 vyrų ir 291 moteris). Dauguma – 72,2 proc. – ŽIV infekuotųjų Lietuvoje užsikrėtė ŽIV per injekcinius narkotikus, apie 14 proc. – heteroseksualių, apie 6 proc. – homoseksualių santykių metu, 7,5 proc. infekuotųjų užsikrėtimo būdas nėra žinomas. Šalyje yra registruotas vienas vaikas, kuris ŽIV užsikrėtė nuo motinos (perinatalinis perdavimas).
Asociacijos „Pozityvus gyvenimas“ vadovas Jurgis Andriuška įsitikinęs, jog ŽIV infekuotųjų yra kur kas daugiau, nei skelbia oficiali statistika. „Kai kurie infekuotieji patys apie tai nežino, kiti – vaikomi iš kabineto į kabinetą, iš įstaigos į įstaigą, jeigu nori išsiaiškinti, ar yra užsikrėtę, – sako jis. – Medikai, užuot padėję, tokių žmonių kratosi, o valdininkai apsimeta, kad problemos nėra. Mano nuomone, sąmoningai daroma viskas, kad būtų išaiškinama kuo mažiau naujų užsikrėtusiųjų: neva pažiūrėkite, kaip mes gerai dirbame – darome viską, kad pas mus nebūtų ŽIV.“
ŽIV infekuotuosius ir jų artimuosius subūrusios nevyriausybinės organizacijos vadovas teigia, kad iš tiesų šiuo metu pernelyg mažai kalbama apie galimybę užsikrėsti ir būdus gyventi toliau, kai jau žinai, kad esi infekuotas. „Viena iš labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių – jaunimas. Jie – lytiškai aktyvūs, bet finansiškai nestabilūs ir socialiai neatsakingi. Dažnai neturi pinigų prezervatyvui nusipirkti – jie mylisi be apsaugos. Po gero pusmečio sužino, kad užsikrėtė ŽIV. O kiek partnerių buvo pakeista per tą laiką?..“ – problemas atskleidžia J. Andriuška.
Pasak pašnekovo, užsikrėsti ŽIV galima, pavyzdžiui, naktiniame klube. „Žinau konkretų atvejį, kai žmogus buvo užkrėstas per muštynes naktiniame klube, – pasakoja jis. – Mano nuomone, būtina apie tai kalbėti – pakabinkime įspėjančius plakatus klubuose, baruose, švieskime jaunimą. To tikrai trūksta.“
Švietimo spragos
J. Andriuškos teigimu, ŽIV ir AIDS gąsdinama, tačiau niekas nekalba, kaip su tuo reikia gyventi. „Kai žmogus sužino savo diagnozę, jam iškyla tūkstančiai klausimų, į kuriuos niekas negali atsakyti, – pabrėžia pašnekovas. – Kaip gyventi toliau? Ar pasakyti artimiesiems? Kaip pasirinkti lytinį partnerį ir kaip jį apsaugoti? Visi šie klausimai lieka be atsakymų. Kas gali į juos atsakyti?“
Šiuo metu pasaulyje ŽIV infekcija vadinama nebe mirtina, o lėtine ir valdoma liga. Vadinasi, požiūris į ŽIV per beveik trejus dešimtmečius kardinaliai pasikeitė.
„Kiekvieno infekcine liga užsikrėtusio ir sąmoningo asmens pareiga yra elgtis taip, kad neužkrėstų kito žmogaus“, – akcentuoja ULAC direktorius.
Deja, darbo su ŽIV infekuotaisiais patirties trūksta. Lietuvoje nėra nė vieno dienos centro, kur galėtų rinktis, dalytis informacija ir šviestis su šia bėda susidūrę žmonės. „Pinigai, skirti gydymui ir visuomenės švietimui, niekada neduos 100 procentų rezultato, – neabejoja J. Andriuška. – Būtina šviesti pačius ŽIV infekuotuosius, ugdyti jų asmeninę atsakomybę.“
ŽIV nesirenka
J. Andriuška pabrėžia, kad ŽIV, kaip ir vėžys, pažeidžia pačius įvairiausius visuomenės sluoksnius – nesirenka nei pagal amžių, nei pagal specialybę, nei pagal finansinę padėtį. „Yra labai turtingų ir išsilavinusių žmonių, užsikrėtusių ŽIV, – sako pašnekovas. – Tad nedera sakyti, kad ŽIV – narkomanų ir prostitučių infekcija. Mes esame tokie patys kaip ir visi kiti: dirbame, mokame mokesčius valstybei, kai ištinka nelaimė, tikimės medicinos pagalbos.“
Pasak J. Andriuškos, visuomenė į ŽIV infekuotuosius jau žiūri gana tolerantiškai, vis dėlto retas užsikrėtęs žmogus drįsta garsiai apie tai kalbėti.
„Pasakyti ar nepasakyti – kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas, – įsitikinęs S. Čaplinskas. – Apie tai turi spręsti kiekvienas individualiai. Niekas negali įpareigoti žmogaus pasakoti apie savo sveikatą – ligas, kuriomis serga, jų prognozę, kaip gydosi ir pan., – jeigu jis to nenori. Informacija apie žmogaus sveikatos būklę – privatus reikalas.“
Dažnai ŽIV infekuotieji atsiriboja nuo draugų ir pažįstamų vien tam, kad netektų atvirauti. Jų gyvenime prasideda naujas etapas, kur drąsiau galima kalbėti tik tarp tokių pačių žmonių. Pasak J. Andriuškos, ŽIV infekuotieji ir sergantieji AIDS, dirbantys ar bandantys susirasti darbą, vis dar yra priversti nuo darbdavių slėpti ligą, kuria serga. Deja, būna atvejų, kai dėl diagnozės paprašoma išeiti iš darbo. Kaip rodo patirtis, darbdaviai vis dar laikosi tos nuomonės, kad ŽIV ir AIDS serga tik žmonės, kuriais negalima pasitikėti, – narkomanai ir degraduojantys asmenys.
Kol nevėlu
J. Andriuška tvirtina, kad ŽIV nereikia bijoti – reikia bijoti apie diagnozę sužinoti pernelyg vėlai. Tad kaip įtarti, kad gali būti infekuotas šiuo klastingu žmogaus imunodeficito virusu?
S. Čaplinsko teigimu, specifinių ŽIV infekcijos simptomų nėra. Pirmiausia reikėtų pagalvoti apie savo elgseną: ar buvo rizikingų lytinių santykių, ar vartota narkotikų, perpiltas kraujas ir kt.
„ŽIV infekcijos eiga skirstoma į kelias klinikines stadijas, kurias nustatyti gali tik gydytojai, – sako ULAC direktorius. – Užsikrėtus ŽIV, pradiniai infekcijos simptomai nebūna itin ryškūs.
Dažniausiai po 2–4 savaičių gali pasireikšti požymiai, panašūs į gripo simptomus. Jie trunka apie 1–2 savaites. Simptomus lemia žmogaus organizmo imuninė atsakomoji reakcija į ŽIV. Dažniausi požymiai – karščiavimas, padidėję limfmazgiai, gerklės, galvos, raumenų, sąnarių skausmai, odos bėrimas, viduriavimas, pykinimas ir vėmimas.“
Jeigu abejojate dėl sveikatos, būtinai kreipkitės į šeimos gydytoją – jis paskirs tyrimą dėl ŽIV.
Pasaulinės tendencijos
Pasaulyje ŽIV sukeltas įgyto imunodeficito sindromas (AIDS) pirmą kartą buvo aprašytas JAV gydytojų 1981 metais. Įvairiose pasaulio šalyse ŽIV plito skirtingais tempais, todėl ŽIV ir AIDS sergamumo ir paplitimo lygis – labai skirtingas. Per daugiau nei 28 metų ŽIV ir AIDS epidemijos plitimo laikotarpį mokslininkai iš viso pasaulio pateikė daugybę rekomendacijų, kaip kovoti su šios ligos plitimu. Tačiau, remiantis Jungtinių Tautų AIDS programos (angl. UNAIDS) 2009 m.
ataskaita, kovos su ŽIV ir AIDS iniciatyva, atsakas ir rezultatai įvairiose šalyse yra labai skirtingi.
Tiesa yra ta, kad ŽIV epidemija stabilizavosi daugelyje pasaulio regionų. Naujų užsikrėtimo atvejų skaičius pasaulyje mažėja, tačiau vis dar yra sąlyginai didelis. 2009 m. ŽIV užsikrėtė apie 2,6 mln. žmonių, ir tai maždaug 19 proc. mažiau nei 1999 m. (3,1 mln.) ir apie 21 proc. mažiau nei epidemijos piko metu – 1997-aisiais.
2009 m. pasaulyje gyveno 33,3 mln. užsikrėtusių ŽIV ir sergančių AIDS žmonių, t. y. 27 proc. daugiau nei 1999-aisiais.
Ilgą laiką buvo ieškoma veiksmingų kovos būdų, kaip įveikti ŽIV ir AIDS. Šiuo metu jau yra sukurti vaistai, kurie nesunaikina organizme ŽIV, tačiau sumažina jo koncentraciją, kas leidžia valdyti infekciją, stabilizuoti imunitetą ir pagerinti infekuotųjų gyvenimo kokybę, pailginti gyvenimo trukmę.
Vaistai ilgą laiką leidžia neprogresuoti ŽIV infekcijai ir padeda užtikrinti gana stabilią sveikatą. Tokie žmonės aktyviai dalyvauja darbo rinkoje, kuria šeimas, augina vaikus.
Dėl veiksmingų vaistų ŽIV ligai gydyti atsiradimo ir didėjančio prieinamumo mirčių, susijusių su AIDS, pasaulyje mažėja. Pavyzdžiui, 2009 m. nuo AIDS mirė akivaizdžiai mažiau žmonių nei 2004-aisiais (atitinkamai 1,8 mln. ir 2,1 mln. žmonių).