Į tokią situaciją dabar yra patekusi ne viena panevėžiečių šeima. Tokią patirtį turi Česlovas ir Danutė Staškūnai bei jų nuo gimimo neįgali dukra.
Šiemet gegužės mėnesį merginai sukako 21 metai. Ji buvo priversta palikti Panevėžio specialiojo ugdymo centrą (buvusį abilitacinį) Algirdo gatvėje, kurį lankė nuo penkerių.
Įstaigos vadovai būtų mielai leidę jai pasilikti. Centre vietų daugiau nei yra vaikų. Igne ir toliau būtų rūpinęsi jai per 16 metų savais tapę šios įstaigos darbuotojai. Tačiau pagal miesto Tarybos patvirtintus Specialiojo ugdymo centro įstatus, jis skirtas tik neįgaliesiems iki 21 metų.
Tokio amžiaus sulaukusieji gali lankyti Jaunuolių dienos centrą Kranto gatvėje, tačiau jame trūksta vietų, neįgaliesiems reikia laukti eilėje. Be to, ši įstaiga labiau pritaikyta turintiesiems lengvesnę proto negalią.
Skirtingai nei Specialiojo ugdymo centre, čia nėra medikų, kurių pagalbos dažnai prireikia turintiems sunkią negalią.
Šį rugsėjį Č. ir D.Staškūnai susidūrė su problema, kur dėti dukrą darbo dienomis. Jie abu dirba vienoje privačioje bendrovėje. Jaunuolių dienos centre merginai vietos dar nebuvo, o Specialusis ugdymo centras jos priimti nebegalėjo.
Laimei, sutuoktinių darbdavys pasitaikė labai geranoriškas ir leido jiems pakaitomis prižiūrėti dukrą, kol jai atsiras vieta Jaunuolių dienos centre.
Spalio mėnesį Ignė jau pradėjo lankyti šią įstaigą, bet taip atsitiko dėl motinos apdairumo. D.Staškūnienė pareiškimą buvo parašiusi dar prieš trejus metus, tad Ignė buvo pirmoji eilėje.
Pasak moters, šiemet rudenį šioje įstaigoje vieta atsirado dar vienam jaunuoliui. Kiti 21 metų sulaukę Specialiojo ugdymo centro auklėtiniai liko už borto.
Nors D.Staškūnienės dukrai vieta atsirado, moteris įsitikinusi, kad tokiais jaunuoliais, kaip jos vaikas, geriau pasirūpintų Specialiojo ugdymo centras.
Pernai D.Staškūnienė ir dar 9 tėvai, kurių sunkią negalią turintiems vaikams netrukus turėjo sueiti 21 metai, kreipėsi į miesto Savivaldybę su prašymu leisti jų atžaloms šiame centre pasilikti ir po 21-jo gimtadienio. Tačiau į jų prašymą nebuvo atsižvelgta. Klausimas net nebuvo pateiktas svarstyti Tarybai.
D.Staškūnienė šiemet spalį kreipėsi pagalbos į Panevėžyje išrinktus Seimo narius. Moteris mano, kad tokia Panevėžio savivaldybės nustatyta tvarka diskriminuoja visiškai neįgalius jaunuolius ir jų tėvus.
Labai skiriasi sąlygos
Kaip pasakojo D.Staškūnienė, lankant Ignei Specialųjį ugdymo centrą, ji su vyru galėjo gyventi visavertį gyvenimą: dirbti, išeiti į koncertą ar teatrą. Ji neabejoja, kad ten gerai buvo ir dukrai, nes įstaigos darbuotojai nuoširdžiai ja rūpinosi ir prižiūrėjo. Per 16 metų Ignė prisirišo prie personalo ir likimo draugų.
D.Staškūnienės teigimu, Jaunuolių dienos centre jos dukrai kur kas blogesnės sąlygos ir ji prasčiau jaučiasi.
„Ten graži aplinka ir puikūs darbuotojai. Tačiau pati įstaiga skirta ne tokios sunkios negalios, kaip mano dukra, jaunuoliams. Turiu galvoje protinius gebėjimus. Jaunuolių dienos centras puiki vieta tiems, kurie, nors ir sėdi vežimėliuose, tačiau protauja. Jie gali dalyvauti įvairiuose užsiėmimuose. O Ignės dvasinė būklė neleidžia to daryti“, – aiškino moteris.
Panevėžietė lygino, kad Specialiojo ugdymo centre jos nevaikštanti dukra galėjo judėti – šliaužioti, žaisti. Jaunuolių dienos centre mergaitei visą dieną tenka leisti invalido vežimėlyje, nėra tokių sąlygų poilsiui, kokias ji turėjo ankstesnėje įstaigoje.
Motinai buvo labai svarbu, kad Specialiojo ugdymo centre dirbo medikai, kurie prireikus galėjo bet kada ateiti į pagalbą jos dukrai. Ignę kartais ištinka epilepsijos priepuoliai.
Jaunuolių dienos centre medikų nėra. Pasak D.Staškūnienės, šioje įstaigoje gerokai skiriasi ir maitinimas.
„Aš, žinoma, džiaugiuosi, kad apskritai mano dukrai atsirado vieta šioje įstaigoje ir galiu toliau dirbti. Tačiau nesuprantu, kodėl tokie vaikai kaip Ignė negali pasilikti Specialiojo ugdymo centre.
Kodėl Panevėžyje smarkiai likimo nuskriaustais vaikais rūpinamasi tik iki 21 metų, o paskui – žinokitės, tėvai, patys“, – kalbėjo ji.
Moters teigimu, neįgalūs vaikai, daug metų augę kolektyve, o paskui staiga atsidūrę tarp keturių sienų, jaučiasi labai prastai. Jų tėvai netenka galimybės dirbti. Teoriškai jie gali pasisamdyti auklę, tačiau praktiškai rasti patikimą žmogų, norintį ir gebantį prižiūrėti sunkią negalią turintį jaunuolį, labai sunku.
„Kai mes, grupė tėvų, pernai tai išdėstėme Panevėžio socialinės paramos skyriaus vedėjui Viktorui Michailovui, jis patarė vaikus atiduoti į prieglaudą, t. y. pensionus“, – stebėjosi pašnekovė.
D.Staškūnienei susidarė įspūdis, kad Savivaldybė tiesiog nenori įsigilinti į tėvų problemas.
Sunkiausi ligoniai nekainuoja
Specialiojo ugdymo centre yra 40 vietų vaikams nuo 3 iki 21 metų. Dabar yra užimtos 35 vietos. Ilgametė įstaigos vadovė Daina Šilienė sakė, kad anksčiau laisvų vietų nebūdavo, vaikai netgi laukdavo eilėje.
Pastaraisiais metais neįgaliųjų nesumažėjo, tačiau lopšeliuose-darželiuose atsirado daugiau grupių specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Be to, nuo 2008-ųjų įvedus mokestį – 20 procentų vaiko gaunamų išmokų, dalis tėvų juos nusprendė auginti namuose.
Dabar Specialiojo ugdymo centrą lankančių vaikų tėvai vidutiniškai moka po 300 litų per mėnesį.
Prieš porą metų centrui gavus švietimo įstaigos statusą, kiekvienas auklėtinis atsineša vadinamąjį mokinio krepšelį – 12 tūkstančių 800 litų per metus.
Krepšelis skiriamas tik iki vaikui sueina 21 metai. Šie pinigai naudojami ugdymo reikmėms – pedagogų atlyginimams ir kt.
Vieno vaiko išlaikymas Specialiojo ugdymo centre kainuoja 1830 litų. Savivaldybei tenka dotuoti dalį išlaidų tik tų vaikų, kurie turi vidutinio sunkumo negalią.
Turintieji sunkią negalią yra išlaikomi valstybės. Iš šiuo metu įstaigą lankančių vaikų tokie yra 23.
D.Šilienė patikino, kad įstaigoje atsirastų vietos penkiems šešiems jaunuoliams nuo 21 metų, turintiems sunkią negalią, jei tik Savivaldybė pritartų steigti tokią grupę.
Jaunuolių dienos centro direktorės pavaduotoja Inga Čemerienė taip pat mano, kad turintiems labai sunkią negalią jaunuoliams geriau būtų Specialiojo ugdymo centre.
Pasak jos, įstaiga orientuojasi į neįgaliųjų užimtumą: moko juos šokti, dainuoti, piešti, lipdyti, organizuoja įvairius užsiėmimus. Turintiesiems sunkią protinę negalią, o ypač tiems, kurie dar ir paralyžiuoti, nevaikšto, čia nėra sudarytos pačios geriausios sąlygos.
Jaunuolių dienos centre vieno auklėtinio išlaikymas kainuoja 1084 litus – beveik 800 litų mažiau nei Specialiojo ugdymo centre. Tačiau turinčiųjų sunkią negalią jaunuolių išlaikymas Savivaldybei nieko nekainuoja, kaip ir Specialiojo ugdymo centre.
Galvas pradės sukti kitą savaitę
Vakar „Sekundei“ nepavyko pasikalbėti su miesto Socialinės paramos skyriaus vedėju V.Michailovu. Socialines įstaigas kuruojanti mero pavaduotoja Rimantė Ratinskaitė sakė žinanti, kad tėvai pageidauja steigti grupę Specialiojo ugdymo centre jaunuoliams nuo 21 metų. Tačiau ji teigė negalinti nieko komentuoti, nes nėra susipažinusi su esama situacija, neįsigilinusi į teisinius ir finansinius niuansus.
Tai pradėti daryti vicemerė žadėjo kitą savaitę. Paklausta, kodėl tėvų prašymas taip ilgai gulėjo valdininkų stalčiuose, ji atsakė, kad pernai dar nebuvo valdžioje ir nežino, kodėl taip atsitiko.
