Nereikėdavo taupyti
Dažnas miestietis prisimena iš čiaupo bėgantį rudą vandenį. Slogūs prisiminimai turbūt lemia tai, kad dar ne visi ryžtasi gerti vandenį tiesiai iš čiaupo.
„Vanduo mūsų šalies miestuose yra tikrai geras, tinkamas naudoti. Geležis ir manganas – elementai, esantys iš artezinių gręžinių išgaunamame vandenyje, sveikatai tikrai nekenksmingi. Iš gelmių išgaunamame vandenyje nėra nitratų, nitritų ir kitų medžiagų, kurių pasitaiko paviršiniame vandenyje ir kurios gali būti žalingos žmogaus organizmui“, – tvirtino Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas Bronius Miežutavičius.
Vandenyje esanti geležis, sureagavusi su deguonimi, jį nudažo rudai. Sovietmečiu dėl to mažai kas sukdavo galvą ir netinkamos kokybės vandeniu nesiskųsdavo. Paprasčiausiai būdavo atsukami visi bute esantys čiaupai ir laukiama, kol į kanalizaciją nubėgs netinkamos spalvos vanduo. Tuo metu vanduo beveik nekainuodavo, todėl taupyti jo netekdavo.
B. Miežutavičius prisiminė, kad maždaug 1980 metais Vilniuje netgi buvo jaučiamas vandens stygius. Mat per parą buvo sunaudojama apie 270 tūkst. kubinių metrų vandens. Bet tai nereiškia, kad jis visas būdavo prasmingai panaudojamas. Gyventojai jo netausodavo, pramonės įmonės – juo labiau, jos švaistydavo vandenį nė nepagalvodamos, kad jį būtų galima panaudoti kelis kartus.
„Tuo metu valstybės politika būdavo žalinga. Investicijos būdavo nukreipiamos tik į naujų vandenviečių statybą, o išsivysčiusios šalys investuodavo į vandens kokybės gerinimo įrangą, taupią santechniką, gerus vamzdynus“, – pasakojo B. Miežutavičius.
Šiuo metu beveik visos vandens tiekimo įmonės Lietuvoje turi įrangą, šalinančią geležį iš vandens. Sovietmečiu turbūt ir ji nebūtų gelbėjusi – vamzdynai buvo per didelio diametro, tad vandens sąlytis su deguonimi būdavo neišvengiamas. Tačiau renovuoti tokius vamzdynus buvo savotiškai paprasta – į juos tiesiog buvo įstumti nauji plastikiniai vamzdžiai.
Dar galioja stereotipai
Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos vadovas patikino, kad šiuo metu šalies miestuose vandentvarka tikrai yra sutvarkyta. Jeigu ir yra nusiskundimų – tai dėl vandens kietumo. Vadinamasis kietas vanduo būna dėl jame esančių kalcio junginių.
Tokį vandenį gyventojai minkština įsirengdami filtrus. Šie kalcio junginius keičia natrio junginiais. Buitiniams prietaisams tokie mainai naudingi, tačiau kyla klausimas, ar jie naudingi žmonių organizmui.
„Iš čiaupo bėgančiame vandenyje, išgaunamame iš giluminių gręžinių, kalcio junginiai tikrai neviršija leistinų normų. Be to, kalcis žmogaus organizmui yra reikalingas, o to negalima pasakyti apie natrį. Medikai nuolat primena apie neigiamą druskos poveikį kraujagyslėms. Tad jau geriau į skalbykles ar indų plovimo mašinas įdėti rekomenduojamų chemikalų vandeniui minkštinti, negu naudoti organizmui žalingą vandenį“, – kalbėjo Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos vadovas B. Miežutavičius ir pabrėžė, kad suminkštinto vandens gerti nerekomenduotų.
Vienas stereotipų – iš čiaupo bėgantį vandenį filtruoti buitiniais filtrais. Galioja įsitikinimas, kad pratekėjusio buitiniame filtre vandens kokybė bus geresnė. Vandentvarkos specialistai buitinius filtrus vadina bakterijų fermomis. Gal taip nebūtų, jeigu buitiniai vandens filtrai būtų laikomi šaldytuve, kur sąlygos bakterijoms veistis nėra palankios.
Kitas stereotipas – pirkti gėlą vandenį plastikine tara. Geriamojo vandens pilstymo ir pardavinėjimo prekybos centruose mada atkeliavo iš Vakarų valstybių, negalinčių džiaugtis požeminio vandens lobiais. Antai Varšuvos gyventojams tiekiamas Vyslos upės vanduo, Berlyno gyventojai vandenį gauna iš Šprė upės. Net ir kaimyninės Latvijos sostinės Rygos gyventojams tiekiamas ne požeminis vanduo, bet iš Dauguvos upės. Nors upių vanduo atitinkamai apdorojamas, maistui ruošti jis nerekomenduojamas. Dėl to verslininkai rado nišą parduoti gėlą vandenį, tinkamą maistui ruošti ir gerti.
„Pirkti vandenį plastikine tara ar naudoti bėgantį iš čiaupo – kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Tačiau galiu patikinti, kad ir vilniečiams, ir kitų šalies miestų gyventojams nėra būtinybės pirkti vandenį prekybos centruose – bėgančio iš čiaupo kokybė tikrai nėra prastesnė. Žinoma, jeigu devintame ar dvyliktame aukšte gyvenantis žmogus rytą pats pirmas visame name atsuks čiaupą, vanduo bėgs šiltesnis, gali būti ir kiek su kvapu. Bet tik dėl to, kad bus kurį laiką pastovėjęs vamzdžiuose“, – tvirtino
B. Miežutavičius.
Tuo kiek abejoti gali pajūrio gyventojai, nes kartais iš centralizuoto vandentiekio tiekiamas vanduo turi specifinį skonį, kvapą, netgi atspalvį. Specialistai aiškina, kad pajūryje gėlo vandens horizontai aukšti ir čia vandens sudėtis yra kiek kitokia. Tačiau ji nėra kenksminga žmonių sveikatai.
Plėtra – visiškai nesubalansuota
Dar vienas stereotipas – žmonės mano, kad didžiausias pavojus užteršti gręžinių vandenį kyla iš netoliese esančių kanalizacijos šulinių. Specialistai tvirtina – anaiptol. Didžiausias pavojus užteršti požeminius vandenis kyla neeksploatuojamuose, apleistuose gręžiniuose. Sovietmečiu net mažose gyvenvietėse buvo gręžiami vandens gręžiniai, statomi vandentiekio bokštai. Šiandien jau retas kuris jų veikia.
Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos direktorius Vaidotas Ramonas tvirtino, kad kiekvienas neeksploatuojamas ir neprižiūrimas gręžinys turi būti uždaromas, turi būti likviduojama bet kokia galimybė užteršti požeminius vandenis.
„Požeminius vandenis gali užteršti ir netinkamai eksploatuojami gręžiniai. Šiandien juos įsirengti gali bet kuris gyventojas. Dažnai net nesusimąstoma, kaip turėtų būti prižiūrimi gręžiniai, svarbiausia, kad būtų tiekiamas vanduo“, – kalbėjo V. Ramonas.
Vandens tiekėjų asociacijos vadovams nerimą kelia chaotiška miestų plėtra, kai pirmiausia pastatomi namai, o paskui galvojama apie inžinerinius tinklus: vandentiekį, kanalizaciją. Iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų skiriamos lėšos centralizuotiems tinklams plėsti į priemiesčius, tačiau gyvenviečių plėtra per pastarąjį dešimtmetį buvo tokia sparti, kad visur nutiesti centralizuotus tinklus nėra galimybių.
„Teritorijos turėtų būti planuojamos tikrai ne taip. Žinoma, yra priemiesčių gyvenviečių, kurių bendruomenės supranta būtinybę įsirengti vieningą vandentiekį bei nuotekų valymo sistemas. Tačiau yra tokių, kur kiekvienas gyventojas elgiasi kaip išmanydamas. Čia ir kyla grėsmė, kad vanduo gali būti užterštas visiems. O juk tai didelis turtas, kurį reikia branginti“, – sakė Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas B. Miežutavičius.
Skaičiai ir faktai
Gėlo požeminio vandens atliekos Lietuvoje – didelės. Vien Vilniaus regione per parą galima išgauti iki 500 tūkst. kubinių metrų vandens nepadarant žalos. Šiuo metu sostinės gyventojai per parą sunaudoja apie 100 tūkst. kubinių metrų vandens.
Pats saugiausias – požeminis vanduo. Paviršiniame vandenyje būna nitratų ir nitritų, kenkiančių sveikatai. Pats nesaugiausias vanduo – šachtiniuose šuliniuose, į kuriuos patenka gruntinio vandens. Požeminiais laikomi tie gręžiniai, kurių gylis – ne mažiau 40 metrų. Mažesni nei 40 metrų gylio gręžiniai yra paviršinio vandens. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo vietovės.
Pagrindinės vandenvietės Vilniaus regione yra Neries upės baseine. Hidrologai nustatė, kad vanduo iš upės infiltruojasi į požeminius vandenis. Šiuo metu Neris yra švari, ir jokio pavojaus požeminiam vandeniui negresia. Tačiau jeigu bus pastatyta atominė elektrinė Baltarusijoje ir reaktoriams aušinti, kaip užsimenama, bus naudojamas Neries vanduo, be abejo, iškyla grėsmė, kad į požeminius vandenis pateks radioaktyviųjų medžiagų.
