Prieš penkerius metus ligonių bendrijos „Kraujas“ pradėta šviečiamoji akcija „Būk geras!“ jau duoda vaisių – vis daugiau žmonių Lietuvoje tampa potencialiais kraujo vėžiu sergančių ligonių kaulų čiulpų donorais. Šiuo metu Lietuvos kaulų čiulpų donorų registre užregistruota daugiau nei 5 000 žmonių.
Per dieną – 331 žmogus
Savotiškas šalies rekordas pasiektas praėjusią savaitę Vilniuje, Mokytojų namų kiemelyje, vykusio renginio GYVENTI NEGALIMA MIRTI metu, kai per vieną dieną potencialiais kaulų čiulpų donorais tapo 331 žmogus. Kiekvienas jų prisidėjo, kad kablelis šiame lemtingame sakinyje atsidurtų reikiamoje vietoje.
Kraujo vėžys per metus užklumpa daugiau nei tūkstantį Lietuvos gyventojų. Kai kuriems ligoniams išgyventi padeda tik kaulų čiulpų persodinimas, kurio šiuo metu laukia apie du šimtus sergančiųjų. Kaulų čiulpų donorystė – labai paprasta ir neskausminga procedūra, galinti išgelbėti ligonio gyvybę. Tačiau dėl visuomenėje įsigalėjusių stereotipų daugelis žmonių nedrįsta registruotis į negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą.
Daugeliui kaulų čiulpų donorystė asocijuojasi su sunkia operacija, dideliu skausmu, sveikatos sutrikimais. Tačiau tai tėra mitai, nieko bendra neturintys su tikrove. Tuos mitus ir bandoma griauti akcijos „Būk geras!“ renginiuose, kuriuose žmonės sužino, kas yra kaulų čiulpai ir kaip, visiškai nepakenkiant sau, neskausmingai paaukojant atsinaujinantį organą – kaulų čiulpus – galima išgelbėti kito žmogaus gyvybę.
Diagnozė – kaip iš giedro dangaus
Lietuvių donorais dažnai tampa vokiečiai, turintys vieną didžiausių kaulų čiulpų donorų registrą, kuriame jau yra daugiau nei 3 mln. žmonių. Nepažįstamoji iš Vokietijos tapo ir vilnietės Loretos Zdanavičienės, septynerius metus kovojusios su kraujo vėžiu, donore.
„Kai esi jauna, energinga, aktyvi trisdešimt vienų metų moteris, baigusi teisės studijas Vilniaus universitete ir laimingai ištekėjusi, visas gyvenimas – tarsi „jūra iki kelių“. Todėl kažkoks nereikšmingas skausmas širdies srityje didelio nerimo nekėlė, tiesiog erzino. Kreipiausi dėl jo į šeimos gydytoją ir pirmą kartą gyvenime patekau į ligoninę. Ten išgirdau diagnozę – lėtinė mieloleukemija (kraujo vėžys)“, – pasakojo tikrą siaubą išgyvenusi moteris.
Ne vienus metus kasdiene L.Zdanavičienės rutina tapo saujos tablečių ir injekcijos. Tačiau organizmas priprato prie jų ir moteris jautėsi vis prasčiau: buvo silpna, pykino, kraujavo dantenos, kibo infekcijos. Vėliau pradėjo slinkti plaukai, krito svoris, kamavo nuovargis.
Gydytojai L.Zdanavičienei pasiūlė pamąstyti apie kaulų čiulpų transplantaciją, kuri suteiktų galimybę išgyventi, tačiau greitai paaiškėjo, kad nei jos mama, nei sesuo donorėmis tapti negali, nes jų kaulų čiulpai netinka. Prasidėjo negiminingo donoro paieškos.
Gyvenimo šansas – nepažįstamoji iš Vokietijos
„Žinią apie atsiradusį donorą prisimenu taip, lyg tai būtų įvykę šiandien. Gydantysis daktaras pranešė apie Vokietijoje surastą man tinkantį donorą. Tai buvo jaudinanti, bet kartu ir bauginanti žinia, nes apsisprendimas kaulų čiulpų transplantacijai, kai tebesi gyvybingas ir žinai apie galimas mirtinas pasekmes, buvo nelengvas“, – pasakojo L.Zdanavičienė.
Vadinamoji operacija, anot jos, tik skamba bauginančiai, iš tikrųjų tai lašinė, per kurią sulašinami donoro kaulų čiulpai. Tačiau pasirengimas transplantacijai ir gyvenimas iš karto po jos buvo sudėtingas tiek fiziškai, tiek emociškai: teko išgyventi chemoterapiją, tam, kad prigytų donoro kaulų čiulpai, buvo slopinama imuninė sistema, krito svoris, kamavo nerimas ir baimė.
Dabar, praėjus ketveriems metams po transplantacijos, L.Zdanavičienė jau dirba ir gyvena normalų gyvenimą. Jei reikėtų dar kartą apsispręsti, transplantacijai ryžtųsi nedvejodama. „Tokia galimybė yra viena iš nedaugelio. Daugybė ligonių metų metus laukia to vienintelio tinkamo donoro ir užgęsta jo taip ir nesulaukę“, – sakė moteris. Transplantacijos dieną ji vadina antruoju savo gimtadieniu ir už padovanotą gyvenimą yra dėkinga nepažįstamajai iš Vokietijos.
„Jeigu paklaustume kiekvieno žmogaus, ar jis norėtų, kad jo gyvenimas būtų prasmingas, dauguma atsakytų – taip. Tačiau tik nedaugelis žino, kad tą pasiekti labai paprasta. Žmonėms, kurie susiduria su sergančiaisiais, neiškyla klausimas dėl pasirinkimo – būti donorais ar ne. Kiekvienas savo apsisprendimu tapti donoru gali išgelbėti gyvybę kitam“, – sakė L.Zdanavičienė.
