Vilniaus universiteto šešto kurso medicinos studentė Donata jau pavasarį turės rinktis, ką studijuoti rezidentūroje. Apie seksopatologės duoną galvojanti mergina sužinojo, kad Lietuvoje atskiros seksopatologijos programos nėra. Norint tapti seksopatologu, patariama studijuoti urologiją arba psichiatriją ir tik paskui pačiam jau dirbant gilintis į seksopatologijos paslaptis.
„Manau, kad seksualinio gyvenimo problemos kamuoja daugelį žmonių, tik retas išdrįsta kreiptis pagalbos. Manau, ateityje žmonės laisvės, dar dažniau kreipsis į gydytojus, tad mūsų šalyje reikėtų seksopatologijos specialistų ruošimo bazės“, - kalbėjo Donata.
Pirma – bazinis išsilavinimas
Pasak Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto podiplominių studijų prodekano doc. Algirdo Utkaus, atskirai seksopatologijos specialybės rezidentūroje tikrai nėra. Anksčiau panašios specialybės buvo vadinamos subspecialybėmis.
„Žmogus, įgijęs bazinį išsilavinimą, tam tikrą profesinę kvalifikaciją, tapęs gydytoju urologu arba gydytoju psichiatru, toliau gali gilintis jau siauresnėje srityje – seksopatologijoje. Kaip bebūtų, norint būti seksopatologu, neabejotinai reikia daug žinių tiek iš urologijos, tiek iš psichiatrijos“, - sakė A. Utkus.
Prodekanas nemano, kad žmogui užkertamas kelias tapti seksualinių sutrikimų specialistu net jei Lietuvoje šiuo metu kol kas nėra rengiama seksopatologijos atstovų.
Pasak A. Utkaus, jeigu suinteresuoti asmenys, pavyzdžiui, studentai, kreiptųsi, motyvuotų, kad ši specialybė Lietuvai reikalinga, šis klausimas turbūt būtų svarstomas ir į pasiūlymus būtų atsižvelgta. Pašnekovo teigimu, reikėtų diskutuoti, kalbėtis, ar tikrai Lietuvai reikia tokių specialistų ir kiek jų reikia.
„Žvelgiant į ateitį galime pažiūrėti, ką kalba Didžiosios Britanijos specialistai – jie sako, kad po keleto metų vienais perspektyviausių specialistų galėtų būti molekulinės medicinos specialistai, specialistai, kurie kuria, gamina naujus organus. Žvelgiant į ateitį, gal ir dabar laikas pradėti galvoti, kas Europoje yra kalbama ir tą pradėti Lietuvoje daryti“, - kalbėjo A. Utkus.
Vienur veržiasi, kitur nekelia kojos
Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Sveikatos priežiūros išteklių valdymo skyriaus vedėjas Jonas Bartlingas aiškina, kad kokių specialybių rezidentus ir kiek jų ruošti nustatoma ministro įsakymu.
Lietuvoje daugiausia rengiama vadinamųjų pirmo pasirinkimo – pagrindinių – specialybių atstovų.
„Turime keletą tradicinių specialybių – tai terapija, chirurgija, vaikų ligos, akušerija, ginekologija, oftalmologija ir panašiai. Tai visoje Europoje tradicinės specialybės, suderinti jų rengimo standartai“, - teigė J. Bartlingas.
Pasak J. Bartlingo, planuojant rezidentų kiekius atsižvelgiama į specialybių poreikį, amžiaus struktūrą, numatoma, kiek specialistų išeis į pensiją, kokios paslaugos dominuos šalyje.
„Turime daug specialybių, kurių mums reikia, bet į jas nelabai kas nori stoti – pavyzdžiui, darbo medicina, teismo medicina, patologija, laboratorinė medicina, geriatrija – šios specialybės mažai populiarios, bet mums tokių specialistų reikia“, - kalbėjo SAM atstovas.
J.Bartlingo teigimu, seksopatologija – siauresnė veiklos sritis, specializacija, kuri daugiau turėtų vystytis po bazinių rezidentūrų. Tai – tolimesnė profesinės veiklos sritis, apimanti daugelį kitų rengimo šalių – chirurgiją, terapiją.
„Žodžiu, pirma įgyji bazinę specialybę, o paskui specializuojiesi toliau. Vieni į seksologiją ateina iš terapijos, kiti baigę psichiatriją, urologiją. Tai priklauso nuo to, kurią seksologijos dalį nagrinėsi“, - sakė pašnekovas.
J.Bartlingas tikino, kad specialistų, galinčių padėti tapti seksopatologais, Lietuvoje yra. Tačiau į seksopatologiją giliniesi, ją nagrinėji jau dirbdamas, o ne studijuodamas.
Iš viso rezidentūroje studentams siūlomos 52 specialybės. Kasmet daugiausia specialistų priimama į šeimos mediciną. Į rezidentūrą medicinos studentai stoja universitete baigę šešis kursus, rezidentūros studijos trunka 3-6 metus.
