Atsakymo, kur sunkiai sergąs ligonis turėtų praleisti paskutiniąsias gyvenimo dienas, kad geriau būtų ir jam, ir jo artimajam, ieškome Kauno slaugos ligoninėje kalbindami medikus, pacientus ir jų artimuosius.
Nebendrausi - negysi
Kalbamės su Kauno slaugos ligoninės direktore, vyriausiąja gydytoja Rita KABAŠINSKIENE.
– Su kokiu visuomenės požiūriu į sunkių ligonių slaugymą specialiose įstaigose, kaip antai jūsiškėje, tenka susidurti?
– Kai šalyje atsirado tokios įstaigos ( tarybiniais metais jų nebuvo), visuomenė labai neigiamai į jas žiūrėjo. Daugeliui atrodė, kad, atiduodamas sunkų ligonį į slaugos ligoninę ar globos namus, atiduodi jį į prieglaudą – „bagadelnę“. Dabar nuomonė šiek tiek sušvelnėjusi.
Teisėjais dažnai tampa nesusidūrusieji su sunkaus ligonio slaugymu. Tarkim, dukra, slaugiusi sunkiai sergantį tėvą, pervargo ir atidavė jį į slaugos ligoninę. Jo sūnus, gyvenantis užsienyje ir nė piršto prie slaugymo nepridėjęs, baimindamasis opinijos, ką žmonės pasakys, kad tėvas tokioje ligoninėje, smerkia seserį: „Kaip drįsai atiduoti?!“
Slaugos ligoninėje pacientas ne tik slaugomas – čia vykdomi ir palaikomasis gydymas bei paliatyvioji priežiūra. Ar jo artimieji gali visa tai suteikti namie? Juk sergantysis paprastoje ligoninėje gali būti iki 7-10 dienų. Po to jam reikia palaikomojo gydymo. Kaip namie jį suteikti, jei nėra ambulatorinės namų slaugos sistemos – šeimos gydytojas ir slaugytojas naktį neatbėgs situacijai pablogėjus, o slaugąs artimasis bus pavargęs po dienos darbų?!.
Svarbiausia slaugos ligoninės pacientui – kad būtų lankomas artimųjų. Mūsų ligoninėje – 50 ligonių, ir nė vienas nėra namiškų numestas. Net nestinga gražių atvirkštinių pavyzdžių. Štai tėvas dukrų neaugino, jomis nesirūpino, o kai senatvėje sunegalavo, jos jį prižiūri – ir į mūsų ligoninę paguldė, ir maisto atneša, bendrauja su juo.
– Užsimenate apie bendravimo su ligoniu būtinybę...
– Dažnai sergąs žmogus namuose lieka vienas uždarytas, nes vaikai išeina į darbą, anūkai – mokytis. Ne vienas pacientas yra prisipažinęs: „Man reikia ne tik procedūrų – noriu bendrauti.“
Ligonį čia ir slaugome, ir tęsiame jo gydymą, ir stengiamės, kad nenutrūktų jo bendravimas.
– Kaip tai darote?
Ligoninės gydytoja Marija Inesa PONIŠKAITIENĖ:
– Kaip svarbu, kad ligonio artimieji jam padėtų savo buvimu, rodo toks atvejis. Plaučių vėžiu sirgusi moteris labai išgyveno – didžios desperacijos buvo, kad jos keturi vaikai susipyko, kadangi ji namą dovanojo vienam iš jų, nes kiti būstus turėjo. Viena dukra net nustojo mamą lankyti. Sūnus skyrėsi su žmona ir dvejojo, ar pranešti apie tai mamai. Pakalbėjau su juo – sakiau, jog nereikia visko pasakoti, pakalbėjau ir su dukra... Kaip švytėjo moteris, kitądien sulaukusi žvalių vaikų!
Žmogaus gyvenime sunkiausi du momentai: gimimas ir mirtis. Tiktai kai gimsta, jis sveikinamas, nors dar nieko nesupranta. Bet kai arti mirties, nelabai kas eina jo lankyti, o jei ateina, nežino, ką sakyti.
– Ligonio artimiesiems patariate blogų naujienų jam nepranešti. Kas dar žinotina su juo bendraujant – gal kalbėti tik tai, kas gera?
– Nesistengti vien gera – normaliai reikia bendrauti, kaip ir jam sveikam buvus: pranešti kokią šeimos ar ne šeimos naujieną – gal anūkas kur važiavo ir pan. Jei naujienos nėra, sugalvokite – kad ligonis nesijaustų atitrauktas nuo šeimos, pasaulio. Klaidinga manyti, kad senas žmogus neturi interesų.
Komandoje - ligonis, jo artimieji, medikai, socialiniai darbuotojai
R. KABAŠINSKIENĖ rodo nuotrauką, joje – palatoje gulinti senolė, šalia artimieji, medikai, kiti ligoninės darbuotojai:
– Tai – vieninga komanda: visi stengiamės sukurti ligoniui namų aplinką. Nusifotografavome švęsdami šios senolės 97 metų gimtadienį. Ją, nevaikštančią, sutinusią, dūstančią, dukra paguldė į mūsų ligoninę būdama ant išsekimo ribos – sunku jai buvo mamą ir kilnoti, pavargo ir neišmanydama daugelio slaugos dalykų. Per keturis mėnesius, kai senolė buvo pas mus, pažvalėjo, tinimai atslūgo ir jos dukra atsigavo, namus pasitvarkė. Visada savo ligonius sveikiname su gimtadieniu, vardadieniu, įteikdami dovanėlę: skarelę, šiltas kojines, ką kita.
Kito ligonio sūnus paprašė: „Ar galiu išpildyti tėvo valią – iš namų atnešti ir šalia lovos pakabinti jūrą vaizduojantį paveikslą?“ Leidome. Kiti pacientai savo vaikų, anūkų nuotraukas šalia pasideda. Vienas slaugytas kunigas komodą buvo atsitempęs. Visaip stengiamės, kad ligoniui būtų smagiau, kad jo šeimos santykiai gerėtų.
Kai namie miršta tavo artimasis, ilgai būna sunku peržengti namų slenkstį. Kai pas mus gyvenimą baigia, dažnai jo artimieji po mėnesio, metų apsilanko su gėlėmis – dėkoja, kad padėjome, kai jiems, prispaustiems gyvenimo tempo, nebuvo kada ilgėliau pabendrauti su ligoniu. Dėkodamas už tai bei slaugą, gydymą vieno ligonio sūnus, medžio skulptorius dovanojo paties sukurtą Rūpintojėlį, jis ligoninės kieme, pastato laiptus puošia dovanotų angelų kolekcija.
Tai ir yra paliatyviosos pagalbos esmė – kai žmogų ištinka gyvybei pavojinga liga ir kai visos radikalaus gydymo priemonės išnaudotos, į jį žiūrėti kaip į asmenybę, kai būtina ne tik jo fizinę būklę gerinti – svarbu išsiaiškinti, kokie jo socialiniai ryšiai, o jei yra su tuo susijusių problemų, jas spręsti padedant atstatyti santykius su artimaisiais ir pan. Paliatyviosios pagalbos simbolis – saulėgrąža: į ligonį nuotraukoje matoma komanda turime gręžtis kaip į saulę, jam viskuo padėdami.
– Kaip dar padedama jūsų ligoninėje?
Rūta ANDRIUKAITYTĖ, ligoninės socialinė darbuotoja:
– Pacientą ir jo artimuosius informuojame apie įstatymų, susijusių su socialinėmis išmokomis, pasikeitimus. Kai ligonis palieka mūsų įstaigą, pasakome, kur galima įsigyti specialiąsias slaugos priemones: jį pakeliamąsias lovas, vaikštynes.
Ligoninės koplyčioje trečiadieniais vyksta Mišios. Jose gali dalyvauti ir negalintieji iš patalo pasikelti – palatos radiofonizuotos, taigi Mišios transliuojamos, o kunigas ateina pas norinčiuosius priimti Švenčiausiąjį.
Pas mus vyksta ir koncertai, minimos Motinos, Tėvo dienos.
R. KABAŠINSKIENĖ:
– Visame pasaulyje vykdyti paliatyviąją priežiūrą labai padeda savanoriai. Kai pas mus buvo atvykęs Didžiosios Britanijos nedidukės ligoninės direktorius, nustebome sužinoję, jog labai sunkius ligonius joje padeda prižiūrėti 500 savanorių. Kai paklausiau, kaip atsilyginama jiems, svečias sakė: „Po penkerių savanorystės metų įteikiamas kraujo lašelio formos ženkliukas.“
Lietuvoje stengiamasi atgaivinti savanorystės principus.Šalies žmonės įpratę galvoti, kad už darbą visada reikia mokėti. Savanorystė – tai darbas už ačiū.
– Kaip stengiamasi, kad į šalies slaugos ligonines ateitų savanoriai?
Jūratė MATIKOVIENĖ, Lietuvos Caritas Slaugos ir globos namuose skyriaus koordinatorė:
– Caritas rengia savanoriams seminarus, kuriuose mokoma slaugyti sunkius ligonius. Kaune, Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios patalpose, kiekvieno mėnesio antrąjį antradienį mokome ir kitus žmones, kuriems aktualu išmokti slaugyti sunkų ligonį, dirbti komandoje. Juk paprastai sunkų ligonį, ypač stambesnio sudėjimo, turi aptarnauti daugiau nei vienas žmogus, nes vienam sunku jį kilnoti, apiprausti.
Caritas Slaugos ir ir globos namuose skyriai yra ir kituose miestuose: Druskininkuose, Marijampolėje, Kaišiadoryse, kitur. Bendrasis telefonas (8-683) 18181. Juo paskambinus galima taip pat sužinoti, kur gauti specialių lovų, čiužinių, kitų sunkių ligonių slaugai reikalingų priemonių. Jų ir Caritas duoda, jei turi.
Perimi kentėjimų naštą
– Namie ar ligoninėje pigiau atsieina sunkų ligonį slaugyti, gydyti?
R. KABAŠINSKIENĖ:
– Namie atsieina pigiau. Slaugos ligoninėje žmogus gali būti laikomas ne ilgiau kaip keturis mėnesius – tada valstybė finansuoja iš ligonių kasų, tačiau skiriamos tik vienerios sauskelnės per dieną, o reikia 4-5. Ligonio artimiesiems dažnai tenka primokėti ir už vaistus. Jei ligonis ar jo artimieji pageidauja ilgesnės nei keturi mėnesiai slaugos, už tai patys turi mokėti. Lovadienis – nuo 69,5 Lt iki 118,5 Lt.
Nuo šių metų sausio 1 d. sumažintos išmokos tiems, kas sunkų ligonį slaugo namuose: dabar už slaugą – 765 Lt (buvo 900 Lt), už priežiūrą – 153 Lt (buvo 180 Lt).
– Jei namie slaugyti ligonį atsieina pigiau nei ligoninėje, o turbūt dažnas tokio likimo žmogus nori juose likti, gal kas nors darytina, kad ši valia būtų pildoma ir visuomenė nebaksnotų pirštu į tuos, kurie atiduoda savo artimąjį į slaugos ligoninę? Gal didintinos išmokos už slaugymą namuose?
– Idealu, kai ligonis prižiūrimas ten, kur jis nori.
Lietuvoje nesukurta sistema, kad sunkiam ligoniui namuose pagalbą dieną naktį teiktų profesionalūs darbuotojai. Kitų šalių gyventojai turi už ką nusamdyti slaugytojus. Ir mūsų tautiečiai važiuoja slaugyti...
Labai pasikeitė Lietuvos žmonių gyvenimo stilius: anksčiau vienuose namuose gyveno kelios kartos, jaunesnioji ligino vyresniąją. Dabar sveikieji negali pragyventi ligonį prižiūrėdami – jie turi dirbti, todėl kuriasi slaugos ligoninės. Jos ligonio artimąjį gelbėja ir nuo išsekimo sindromo – fizinio, dvasinio, psichinio pervargimo. Juk prižiūrėdamas sunkiai sergantįjį su juo suartėji – persismelki jo problemomis. Jo kentėjimų dalį užsidedi ant savo pečių…
Nepagydoma liga, senatvė – šeimos krizė. Žmonės turėtų būti labai pakantūs tiems, kurie sunkiai sergantį savo artimąjį atiduoda į slaugos ligoninę. Užuot baksnoję pirštu, tegu ateina ir paklausia, ar nereikia padėti.
Palatoje ir namuose
– Ar patinka ligoninėje – neskriaudžia darbuotojai? Gal geriau, kad namuose prižiūrėtų artimieji?
Emilija PETRAITIENĖ iš Giedrių kaimo, Vilkaviškio r.:
– Kaip gali nepatikti?! Nenoriu namo grįžti! Vyras numirė, sūnus daug dirba, turi šeimą. Sunegalavau palaidojusi vyrą, su juo gyvenau 52 metus: atsikeliu vieną rytą – nekalbu, nevaikštau. Smegenų kraujotakos sutrikimas...
Petras LINGEVIČIUS iš Vaškonių kaimo, Kauno r.:
– Tokios daktarės, kaip Ritos Kabašinskienės, reikia paieškoti. Vien savo švelnumu gydo.
Paciento žmona Ona LINGEVIČIENĖ:
– Ši daktarė, ligoninė – nuostabūs: pastatė vyrą ant kojų. Namie slaugomas būtų numiręs. Kai susirgo, kiek vargau...… Atvežiau kaip lavoną, o jau pakilęs! Jau vedžiojamas vaikšto!
Kai namie penkias savaites slaugiau, tik tris naktis miegojau. Teko ir neprivalgyti – abu pensininkai, po 700-800 Lt gauname. Kiek vaistai kainavo! Užauginome 4 vaikaus, bet jie turi savo šeimas, mažai uždirba, vienas bedarbis.
Sveikatos ne kažin kiek turiu, kad namie slaugyčiau. Dirbau kiaulių šėrike, prie veršelių, jis – statybininku.
Kaunietė Dominyka, namie slaugomos ligonės dukra:
– Su seserimi aukojamės slaugydamos mamą namie. Vienam per sunku ją tvarkyti – guli kaip maišas, neveikia žarnynas, bet proto šviesiausio – kontroliuoja slaugą, net su lupa vaistų instrukcijas skaito. Sesuo iš darbo išėjo, kad galėtų slaugyti. Aš po darbo, savaitgaliais padedu. Sesė pernai gavo infarktą, jai operavo širdį, nes labai pervargo. Jai gelbsti kaimynė, kai negalime padėti kiti šeimos nariai – aš, mano dukra bei anūkė. Gerai, kad draugiška mūsų šeima… „Dieve mano, kodėl ji nemiršta?!“ – iš apmaudo kartais pagalvoju. Ir man rankas skauda kilnojant, ir sesuo be sveikatos liko,… Dėkui Dievui, kad trim valandoms ateina darbuotojai iš socialinių paslaugų centro, tada sesuo gali išeiti pasivaikščioti. Jie pabendrauja su mama, padeda jai. Girdėti, už šią paslaugą nuo liepos 1 d. reikės mokėti.
Žmogus artimąjį savo į slaugos ligoninę atiduoda, kai slaugyti neturi jėgų. Dėl to nematau jokios tragedijos. Teko vieną sunkų ligonį atiduoti. O ką daryti? Mes taip gerai, kaip ligoninėje, nebūtume jo prižiūrėję. Tik bėda, kad nelengva patekti į slaugos ligoninę. Slauga privačioje slaugos įstaigoje per mėnesį atsieina 2 tūkst. 200 Lt.“
– Kaip vertinate tai, kad vykdant sveikatos reformą mažėja slaugos ligoninių?
R. KABAŠINSKIENĖ:
– Reikia pripažinti, kad ši paslauga tolsta nuo žmogaus. Vis dėlto, kai uždaromos slaugos ligoninės mažose vietovėse, tokie skyriai steigiami rajoninėse ligoninėse.
Kad išliktų mūsų ligoninė, teko mažinti darbuotojų skaičių.
