Šiukšlių įkaitai
„Mūsų šiukšliavežis buvo Jacekas. Vardą pamenu puikiai, nes taupiosios namo kaimynės rinkdavo pono Jaceko kiaulėms ar kaži kokiems jo ūkelyje auginamiems gyvūnams sužiedėjusią duoną ir pasenusias kruopas. Štai kada prasidėjo pogrindinis šiukšlių rūšiavimas!
Retą profesiją turintis dėdė prakilniu mostu paspausdavo kaži kokią rankenėlę su bumbuliuku ir šiukšles sustumdavo į tos „supermašinos“ gelmes. Tada pergalingai atsisveikindamas dar sykį pyptelėdavo ir, palikęs aliejuotą bulvių lupenų pribyrėjusią balą, išdidžiai išvairuodavo į gretimus kiemus“, - savo vaikystę prisimena vilnietė Ieva.
Ši idilė – jau sena atgyvena. Tačiau vyresnės kartos vilniečiai, ypač po didesnių švenčių, kai nuo vėluojamų išvežti šiukšlių kalnų kiemuose sklindantys kvapai riečia nosį, tokius ponus jacekus prisimena su nostalgija. Žmonės pavargo gyventi tarp šiukšlių, pavargo kovoti su šleikščiu kvapu ir pavargusiais menkai pagelbėjančiais komunalininkais. Šie juk irgi nėra visagaliai dievai. Kažkas ir juos skriaudžia, laiku nesumoka.
Parazitai – tylūs ir nematomi
Šiandien bene daugiausiai nerimo visuomenės sveikatos specialistams kelia daugiabučių laiptinėse esančios šiukšlių šachtos. Tuo, atlikę tyrimą, įsitikino ir Lietuvos televizijos sveikatos laidos „Pulsas“ žurnalistai.
Higienos specialistai nerimauja, kad tai gali būti gyventojų, kurie nesilaiko asmens higienos, sergamumo užkrečiamosiomis ligomis didėjimo priežastis. Logiška būtų manyti, kad serga ne tik nevalyvieji, bet ir jų kaimynai bei jautriausios ir pažeidžiamiausios šios bėdos aukos – vaikai.
Pavyzdžiui, Vilniuje kasmet gaunama šimtai skundų dėl sklindančių kvapų, kylančių gaisrų konteineriuose ir puolančių parazitų. Žmonės skundžiasi, kad tai tikros tarakonų veisyklos. Neva ten, kur dar tebėra neužvirintos ir nepanaikintos šiukšlių šachtos, daugiabučių gyventojai dešimtmečiais neatsikrato įvairiausių gyvių. Beje, Vilniaus savivaldybės Sveikatos apsaugos skyriaus specialistai sako, kad šachtas galima užvirinti, jei su tuo sutinka dauguma gyventojų.
Paskutiniai šiukšlių šachtų tyrimai dėl užterštumo patogeniniais sukėlėjais Vilniaus mieste buvo daryti tik 2001-2002 m. Tuomet buvo ištirti 294 mėginiai ir nustatytas užterštumas askaridžių, spalinių ir mažojo kaspinuočio kiaušiniais.
Specialistų nuomone, jei tokie generaliniai šachtų valymai būtų atliekami bent kas keletą mėnesių, jokiu patogeninių sukėlėjų ten nė kvapo nebūtų. Deja, šiuo metu jiems tenka apsiriboti paprastesniais patarimais: tinkamai valyti ir dezinfekuoti prieigas prie šachtų, kontroliuoti ir įvertinti atliekamų priemonių efektyvumą, o gyventojams nepamiršti apie pačią paprasčiausią užkrečiamųjų ligų profilaktiką – rankų higieną ir vaikų mokymą higieninių įgūdžių. Tačiau „profilaktika“ – labai įgrisęs terminas ir, tiesą sakant, nelabai paveikus.
„Pulso“ žurnalistų kalbinti Vilniaus Lazdynų ir Karoliniškių mikrorajonų gyventojai sakė neprisimenantys, kada paskutinį kartą yra matę darbuotojus, vaikštančius ir dezinfekuojančius šiukšlių metimo angų „epicentrus“. Rytais pro savo butų langus žmonės mato tik kiemsargius, iš rakinamos patalpos vežančius byrančius, perpildytus šiukšlių konteinerius.
Šiukšlių įkaitai
Ponia Jūratė, gyvenanti pirmame vieno iš tokių namų aukšte, save vadina tiesiogine šiukšlių įkaite, pavargusia rašyti skundus dėl netvarkos. Neberašo. Ir ne todėl, kad ji, pensininkė, pavargo. Tiesiog niekas nebereaguoja. Eilinį jos skundą, matyt, įklijuoja tarp šimtų kitų ir mandagiai praneša, kad „imsis priemonių“.
Beveik visi pasakoja, kad ta šiukšlių paruošimo išvežimui procedūra ne visada vyksta sklandžiai. Buitinės šiukšlės byra, o stovintis konteineris palieka šleikštų viso namo atliekų kvapo šleifą. Moteris skundėsi, kad būtent dėl šios priežasties dar prieš septynetą metų susiruošusi parduoti butą ir keltis gyventi arčiau dukters, jį būtų tekę parduoti tiesiog pusvelčiui. Pirmas aukštas ir taip nepopuliarus, o dar šiukšlių šachtos kaimynystė. Tai pamatę potencialūs pirkėjai mandagiai atsisveikindavo.
„Taip, matyt, mes ir nugyvensim”, – dūsavo pensininkų šeima, kadaise iš darbovietės gavusi vienintelį gyvenime savo būstą baisios smarvės ir musių kaimynystėje. Vien Vilniaus miesto Šeškinės mikrorajone – tokių šachtų beveik 80 proc. namų, Karoliniškėse – 58 proc, Lazdynuose belikę 19 proc.
Švara turi savo kainą
Nekilnojamojo turto specialistai sako, kad atliekų surinkimo ir išvežimo būdas, be abejo, turi įtakos gyvenamosios aplinkos kokybei. Namai senuosiuose Vilniaus gyvenamuosiuose rajonuose, kur įrengtos šachtos atliekoms rinkti, kažin ar visada atitinka higienos reikalavimus, tačiau tiesioginės įtakos pirkėjui renkantis būstą (namą ar rajoną) tai nedaro.
Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad tvarkingas šiukšlių utilizavimas, kitaip tariant, paruošta vieta šiukšlėms – aptverti, rakinami ar požeminiai konteineriai – projektą tikrai padaro patrauklesnį.
Beje, nostalgiją keliančių pono Jaceko laikų sistema iki šiol sėkmingai naudojasi švariausiomis laikomos Europos šalys. Olandija, Šveicarija ar Vokietija šiukšlių išvežimo tvarkos nekeitė dešimtmečius. Kito tik pats principas – žmonės buvo raginami rūšiuoti, iki šiol egzistuoja negailestingai didelės baudos už netvarkingą šiukšlių metimą ar palikimą netinkamose vietose.
Visi žmonės mėgsta aiškią tvarką – svarbu tik, kad Lietuvoje ta tvarka būtų kuo aiškesnė.
