Nekokybiška keramika nuodija sunkiaisiais metalais
Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VVSPT) Leidimų ir licencijavimo skyriaus vyriausioji specialistė Audronė Kriaučiūnaitė pasakoja, kad glazūruotai keramikai spalva suteikiama naudojant įvairius metalus. Mėlyna išgaunama įmaišant kobalto, žalia – chromo, raudona – geležies, juoda – kobalto, chromo ir mangano, geltona – švino ir chromo oksido.
Jei keraminis indas pagamintas laikantis nustatytų gamybos technologijų, išdegtas ne žemesnėje nei 1170 laipsnių temperatūroje, paviršius nėra pažeistas – jį naudoti saugu. Tačiau jei gaminys nekokybiškas, netinkamai apdirbtas – sunkieji metalai patenka į maistą, o per jį – į žmogaus organizmą.
„Nenoriu pernelyg gąsdinti – tie kiekiai nėra dideli ir nesukelia ūminio apsinuodijimo. Tačiau metalai per ilgą laiką kaupiasi organizme ir gali lemti įvairius negalavimus ar tiesiog prastą savijautą. Ypač apgalvotai reikia pirkti keramiką, iš kurios valgys vaikai. Jų organizmas itin jautrus neigiamam metalų poveikiui. Tad verčiau mažyliams pirkite baltus, kuo mažiau dekoruotus keraminius indus, o dar geriau – stiklinius“, – sako A. Kriaučiūnaitė.
Nuo galvos skausmų iki vėžio
Pasak Apsinuodijimų kontrolės ir informacijos biuro vedėjos Ramunės Rutkauskaitės, bene kenksmingiausias sunkusis metalas, kurį išskiria keramikos glazūra – švinas.
„Apsinuodijus švinu pažeidžiamos beveik visos organų sistemos. Žmonės pradeda skųstis apetito stoka, jaučia metalo skonį burnoje, susidaro tamsios burnos gleivinės apnašos, kamuoja pilvo diegliai. Sutrinka dėmesio koncentracija, jaučiami galvos skausmai. Kartais net netenkama sąmonės ar kyla psichikos sutrikimų. Sunkių lėtinių apsinuodijimų švinu atvejais gali atsirasti inkstų kanalėlių pažeidimų, lytinės funkcijos sutrikimų“, – vardija R. Rutkauskaitė.
Kiti sunkieji metalai taip pat gali ženkliai pakenkti sveikatai. Kadmis sukelia galvos skausmą, virškinamojo kanalo ir inkstų funkcijos veiklos sutrikimus, obstrukcines plaučių ligas, dantų emalio spalvos pakitimus, lemia kaulų trapumą. Net gali būti vėžinių susirgimų priežastimi.
Lėtinis apsinuodijimas kobaltu gali pasireikšti Bazedovo liga, policitemija (eritrocitų kiekio padidėjimu kraujo tūrio vienete), kardiomiopatija (širdies raumens liga, sukeliančia širdies veiklos sutrikimus) ir kt. Ilgalaikis kontaktas su chromu gali sukelti akies ragenos ir junginės uždegimus, dantų emalio eroziją ir net plaučių vėžį. Manganas sukelia Parkinsono ligą, raumenų silpnumą, judėjimo ir kalbos, elgesio, lytinės funkcijos sutrikimus.
Pasak Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės gydytojos toksikologės Sigitos Goštautaitės, jai paprastai tenka susidurti su ūminiais apsinuodijimais, kuriuos sukelia kontaktas su didelės koncentracijos metalų ir jų junginių šaltiniais.
„Bet teko kartą gydyti ir nuo keramikos „nukentėjusią“ moterį, – prisimena gydytoja. – Kamuojama pilvo dieglių ji kreipėsi į nedidelio miestelio polikliniką. Kurį laiką nepavyko nustatyti skausmų priežasties, kol viena gydytoja atkreipė dėmesį į melsvą juostelę ant pacientės dantenų krašto – apsinuodijimo švinu požymį. Pasirodė, kad moteris dirbo keramike, glazūruodavo indus ir taip apsinuodijo švinu.“ Medikė aiškina, kad išdegtoje glazūruotoje keramikoje gali būti tik labai nedidelė sunkiųjų metalų koncentracija, tad tokių greitų apsinuodijimo požymių paprastai nebūna. Tačiau nuolat naudojant nekokybiškus indus po kurio laiko galima sulaukti negalavimų.
Prekybininkai ne visada sąžiningi
VVSPT atstovė pasakojo, kad Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, keramikai, skirtai liestis su maistu, keliami griežti kokybės reikalavimai, yra nustatytos leidžiamos sunkiųjų metalų normos. Jas atitinkantiems gaminiams kilmės šalyje yra išduodami ne maisto prekės higieniniai pažymėjimai, kurie galioja visoje ES. Iš trečiųjų šalių įvežami indai tik VVSPT išdavus higieninį pažymėjimą gali patekti į Lietuvos rinką. Taisyklė, atrodo, paprasta, tačiau vis dėlto prekybininkais aklai pasikliauti negalima.
Vyriausioji valstybinė inspektorė Elena Rinkevičienė pasakoja, kad Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos, atliekančios rinkos priežiūrą, darbuotojai nustato nemažai pažeidimų, susijusių su gaminiais, skirtais liestis su maistu. Beveik 30 proc. patikrinimų metu randama įvairių nusižengimų. Didžioji dalis kenksmingos, turinčios netvarkingus dokumentus ar ne visai jų neturinčios produkcijos būna atvežta iš trečiųjų šalių. Kaip tvirtina inspektorė, nemažai pažeidimų padaro rinkos naujokai dėl žinių trūkumo. Jiems atrodo, kad viskas čia paprasta – atsivežei ir prekiauji. Žinoma, yra ir tokių, kurie sąmoningai stengiasi apeiti verslo kliūtis – higienos normas. „Bene dažniausiai pasitaikanti problema, kad platintojas leidžia sau „išplėsti“ gaminio paskirtį, taip siekdamas pritraukti daugiau pirkėjų. Pavyzdžiui, gamintojas nenumatė, kad indas bus naudojamas laikyti maistui, todėl jį gamindamas nesilaikė standartų, keliamų gaminiams, skirtiems liestis su maistu. Tarkime, lėkštes gamino kaip dekoratyvines. O pardavėjas jas parduoda kaip tinkamas maistui, nes, be abejo, tokių indų paklausa didesnė nei dekoratyvinių“, – aiškina E. Rinkevičienė.
Prekyvietes tikrinantys inspektoriai tikrina, ar visi indai, parduodami kaip tinkami liestis su maistu, turi higieninius pažymėjimus. Jei gaunamas vartotojų skundas ar kyla įtarimų dėl gaminio saugumo, inicijuoja cheminius tyrimus. Nesaugią produkciją parduodantys prekybininkai baudžiami, o prekės sunaikinamos.
Gaminiai, skirti liestis su maistu ES pripažinti netinkamais, registruojami Skubiųjų pranešimų apie nesaugius maisto produktus ir pašarus sistemoje (RASFF). Ji padeda ir Lietuvos inspektoriams kontroliuoti, kad Lietuvoje nebūtų prekiaujama gaminiais, kurie uždrausti kitose ES šalyse. „Štai kad ir neseniai garsiai nuskambėjusi raudonų keraminių lėkščių istorija, – prisimena p. Rinkevičienė. – Per šią sistemą susekėme, kad Europoje paskelbtos kenksmingomis lėkštės atsidūrė Panevėžio regione. Apsukrūs verslininkai tikėjosi, kad pas mus jų niekas nepastebės, bet atvykę inspektoriai pareikalavo, kad indai būtų sunaikinti, o jau prekes įsigyti spėjusiems pirkėjams būtų grąžinti pinigai.“
Saugotis reikia ir patiems
Gauti ne maisto prekės higieninį pažymėjimą reikia laiko ir pastangų. Tad kartais verslininkai, norėdami greičiau atgauti į prekes investuotas lėšas ar turėdami įtarimų dėl jų kokybės, stengiasi kuo greičiau parduoti, kol jų neaptiko inspektoriai.
„Atsargiai reikėtų žiūrėti į indų išpardavimus, – pataria E. Rinkevičienė – Ypač kai už žemą kainą siūlomi iš pažiūros gražūs, ryškiomis spalvomis patraukiantys keramikos gaminiai. Nepatingėkite perskaityti etiketės. Jei nėra akivaizdu, ar tikrai indas tinkamas laikyti maistui, reikia atkreipti dėmesį į ženklinimą ir gamintoją. Indo etiketėje turi būtu parašyta, kad jis skirtas liestis su maistu. Tai rodo ir taurės bei šakutės ženklelis. Taip pat atidžiai apžiūrėkite patį indą. Ar lygi glazūra, ar nesutrūkinėjusi, ne gruoblėta? Tai gali būti ženklas, kad indas nekokybiškas.“ Deja, inspektoriaus kiekviename prekybos centre, turgavietėje nepastatysi. Tad pirkėjai patys turėtų būti budrūs ir nepasiduoti gražių spalvų ar mažų kainų vilionėms.
Pasak visuomenės sveikatos specialistės, kenksminga gali būti ne tik pigi nekokybiška iš trečiųjų šalių atvežta keramika, bet ir tokie estetiški glazūruoti mūsų liaudies meistrų dirbiniai. „Ne visi keramikai turi galimybę savo gaminius išdegti pakankamai aukštoje temperatūroje, ne visi laikosi ir technologinių reikalavimų, – sako A. Kriaučiūnaitė. – Tad dažniausiai jų darbai gali būti tik namų puošmena. Arbatos iš jų gerti nepatarčiau.“
