Šis klausimas ministerijoje buvo svarstytas Seimo kontrolieriaus Romo Valentukevičiaus iniciatyva. Seimo kontrolierius vasario viduryje kreipėsi į ministerijos vadovybę, prašydamas pateikti visą turimą informaciją apie tai, kodėl nevaisingoms poroms nėra užtikrinama teisė gauti tinkamas ir kvalifikuotas sveikatos apsaugos paslaugas.
Anot Seimo kontrolieriaus, dirbtinio apvaisinimo problema Lietuvoje nėra sprendžiama jau beveik dešimtmetį, nors tokią teisę numatanti nuostata Civiliniame kodekse buvo įtvirtinta dar 2001 m. Iki šiol nėra priimti dirbtinį apvaisinimą reguliuojantys, dirbtiniu būdu apvaisinus gimusių vaikų ir jų tėvų teisės užtikrinantys teisės aktai.
Anot Vaisingumo asociacijos, į kurią susibūrė kūdikių negalinčios susilaukti šeimos, Lietuvoje per metus vidutiniškai atliekama 400 dirbtinio apvaisinimo procedūrų. Jeigu būtų kompensuojama nors dalis gydymo ir procedūrų kainos, jų skaičius išaugtų iki 2 tūkst.
Pasaulinė sveikatos organizacija vyro ar moters nevaisingumą apibrėžia kaip poros negalėjimą pastoti per vienerius metus, reguliariai lytiškai santykiaujant ir nenaudojant kontracepcijos priemonių. Šios organizacijos duomenimis, nuo 2 iki 10 proc. porų pasaulyje negali turėti vaikų, o dar 10–25 proc. patiria antrinį nevaisingumą, t. y. negali pastoti pakartotinai.
Remiantis Statistikos departamento Namų ūkio tyrimo duomenimis, Lietuvoje yra daugiau nei 55 tūkst. vaisingo amžiaus sutuoktinių porų, kurios neturi vaikų. Remiantis epidemiologiniais tyrimais, Lietuvoje gali būti apie 50 tūkst. nevaisingų šeimų. Kasmet jų padaugėja apie 2 tūkst., tačiau tik apie 43 proc. nevaisingų šeimų tiriasi, 24 proc. ieško specializuotos pagalbos ir tik apie 2 proc. siekia dirbtinio apvaisinimo. Oficialaus nevaisingumo registro Lietuvoje nėra.
Nevaisingumas tarptautinėje ligų klasifikacijoje įvardytas kaip liga, kurią būtina gydyti. Tačiau Lietuvoje nevaisingumas, kitaip nei kitos ligos, yra reglamentuojamas ne įstatymais, o Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. įsakymu, leidžiančiu dirbtinį apvaisinimą tik savo vyro sperma.
Nevaisingumo problemas sprendžia ir procedūras atlieka tik privačios klinikos. Nemokamas konsultacijas nevaisingoms šeimoms teikia tik dvi gydymo įstaigos – Šeimos planavimo centras bei Kauno medicinos universiteto klinikos, tačiau tyrimų ir procedūrų jos nedaro.
Anot Vaisingumo asociacijos, tik apie 10 proc. šeimų, kurioms reikia pagalbos, gali sumokėti už gydymą. Vienas bandymas pastoti kainuoja apie 10-14 tūkst. litų. Tikimybė, kas jis bus sėkmingas, tėra tik apie 30 proc. Tad vienos procedūros dažniausiai neužtenka. Atitolinus nevaisingumo gydymo ar pagalbinio apvaisinimo procedūras keleriems metams, dažnai prasideda natūralus biologinis moters vaisingumo mažėjimas.
Vyrauja konservatyvus požiūris
Vaisingumo asociacijos pateiktais duomenimis, daugelyje šalių dirbtinio apvaisinimo procedūros bent iš dalies kompensuojamos. Pavyzdžiui, Čekijoje vaistai, reikalingi ruošiantis dirbtiniam apvaisinimui, kompensuojami 80 proc., apmokamos 3 dirbtinio apvaisinimo procedūros porai. Slovakijoje vaistai kompensuojami 70 proc., apmokama 1 apvaisinimo procedūra.
Estijoje kompensuojama iki 3 procedūrų, tačiau čia egzistuoja tam tikros kvotos. Lenkijoje 100 proc. kompensuojami vaistai tam tikromis draudimo rūšimis apsidraudusioms moterims, tačiau apvaisinimo procedūra nekompensuojama.
Nuo pirmojo vaiko iš mėgintuvėlio gimimo 1978 m. pasaulį jau išvydo per milijoną tokių vaikų. Kai kuriais duomenimis, Skandinavijos šalyse dirbtinio apvaisinimo pagalba gimę 1 proc. kūdikių, Nyderlanduose – 4 proc., Danijoje – 5 proc. Kai kurie iš jų jau gimdo savo vaikus.
Nors jau seniai kalbama apie tai, kad būtina priimti šią sritį reglamentuojantį įstatymą, kuris leistų įteisinti ir šios ligos gydymo kompensavimą, sprendimas kaskart atidedamas. Mat ši tema Lietuvoje vertinama nevienareikšmiai. Tokį būdą pastoti labai kritikuoja bažnyčia. Konservatyvaus požiūrio šiuo klausimu laikosi ir politikai, bijantys neigiamos visuomenės reakcijos.
Kai šis klausimas Seime buvo svarstytas paskutinį kartą, dauguma politikų pasisakė prieš dirbtinį apvaisinimą svetimo vyro sperma bei spermos banką. Bene pagrindinis argumentas – kraujomaišos baimė. Mat donorai būtų įslaptinti, o Lietuva – nedidelė šalis.
