Pasaulinė kovos su AIDS diena pradėta minėti 1988 m., Lietuvoje – nuo 1991 m. Jos simboliu tapo raudonasis kaspinas, primenantis apie prevencijos svarbą bei išreiškiantis solidarumą su užsikrėtusiais ŽIV ir sergančiais AIDS žmonėmis.
Viruso išplitimo istorija
Vyraujanti ŽIV atsiradimo teorija aiškina, kad į ŽIV panašus virusas, cirkuliavęs tarp primatų, mutavo ir Afrikoje pateko į žmonių organizmą. Manoma, kad tai atsitiko XIX ir XX amžiaus sandūroje.
Virusas ilgą laiką galėjo egzistuoti ribotose vietose neišplisdamas, kol jo plitimui nesusidarė palankios demografinės ir socialinės sąlygos: masinė migracija iš kaimo į miestą, susijusi su darbo paieška, pradėjusios irti šeimos, atsitiktiniai lytiniai partneriai, komercinio sekso darbuotojų gausėjimas, kraujo perpylimai.
Pirmieji įgyto imuniteto nepakankamumo sindromo (AIDS) atvejai buvo atskleisti 1981 metais, kai 6 jauniems, iki tol sveikiems žmonėms buvo diagnozuota plaučių uždegimo forma, būdinga tik esant nusilpusiai imuninei sistemai. Beveik tuo pačiu metu prasidėjo ir vėžio atvejų protrūkiai. Šiuos susirgimus siejo vienintelis veiksnys – užsikrėsdavo jauni vyrai, turintys lytinius santykius su vyrais.
Iš pradžių buvo manoma, kad AIDS sukelia virusas, plintantis lytiniu keliu, tačiau kurį laiką buvo laikomasi nuostatos, jog šia liga gali užsikrėsti tik vyrai, turintys lytinių santykių su vyrais, todėl visuomenė nekreipė tinkamo dėmesio į šią problemą.
Epidemijai plintant, buvo išsiaiškintos ir kitos rizikos grupės bei plitimo būdai. ŽIV užsikrėtė daug intraveninių narkomanų, todėl konstatuota, jog virusas plinta per kraują. 1982 metais JAV ligų kontrolės centras pranešė apie pirmąjį AIDS atvejį po kraujo perpylimo. Per keletą metų ŽIV užsikrėtė tūkstančiai žmonių, kuriems buvo perpiltas užkrėstas kraujas.
Infekcijos mastai Afrikoje įrodė, kad virusas lytiniu keliu gali efektyviai plisti ir tarp heteroseksualių žmonių.
Mokslininkai intensyviai ieškojo ligos sukėlėjo. 1984 m. skirtingos tyrėjų grupės išskyrė AIDS sukeliantį virusą. 1986 metais jis pavadinamas žmogaus imunodeficito virusu.
Situacija Lietuvoje
Naujausiais Lietuvos AIDS centro duomenimis, per visą ŽIV registracijos laikotarpį (nuo 1988 iki 2008 m.) Lietuvoje iš viso diagnozuoti 1376 ŽIV užsikrėtę asmenys. ŽIV infekuotų vyrų 5 kartus daugiau nei moterų, tačiau kasmet santykis tarp ŽIV užsikrėtusių vyrų ir moterų mažėja. Tarp diagnozuotų 2002 metais jis buvo 12:1, 2003 m. – 7:1, 2004 m. – 5:1, 2006 m. – 3,5:1.
Pagal galimą ŽIV užsikrėtimo būdą, 73,7 proc. (1014) asmenų užsikrėtė vartodami injekcinius narkotikus, 19 proc. – lytinių santykių metu (181 asmenys užsikrėtė heteroseksualių lytinių santykių metu, 90 – homoseksualių), 90 asmenų – užsikrėtimo būdas nenustatytas.
2007 m. Lietuvoje registruotas pirmas atvejis, kai virusą kūdikiui perdavė motina. Iš viso infekuotos moterys Lietuvoje pagimdė 30 kūdikių.
ŽIV užsikrėtusiųjų amžiaus vidurkis infekcijos nustatymo metu Lietuvoje yra 32 metai. Tuo tarpu ES šalyse – 35 metai, o Latvijoje – 28.
Pagal miestus 2008 m. pradžioje aukščiausias ŽIV paplitimo rodiklis 100 tūkst. gyventojų Klaipėdoje buvo 184,13, Mažeikiuose – 66,04, Šiauliuose – 36,20, Druskininkuose – 32,87, Vilniuje – 30,95, Šilutės r. – 30,21.
Bendras ŽIV infekcijos paplitimo rodiklis Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų 2007 metais siekė 34,87 atvejo. Kaimyninėse šalyse - Latvijoje tas pats rodiklis 2007 metais buvo kur kas aukštesnis ir siekė 173, Estijoje – 482.
Nuo 1988 iki 2008 m. AIDS Lietuvoje diagnozuotas 180 žmonių, 63 iš jų mirė. Teisės aktai Lietuvoje reglamentuoja, jog ŽIV ligos gydymą valstybė užtikrina visiems ŽIV užsikrėtusiems, kuriems tokio gydymo reikia. Valstybinės ligonių kasos duomenimis, vieno paciento metų trukmės gydymas valstybei kainuoja 26,5 tūkst. litų.
