Ne taip seniai alkoholizmas buvo laikomas moraline degradacija, šiandien jis traktuojamas kaip liga. Tai skausminga mūsų visuomenės problema, ne vieną paveikusi asmeniškai. Liguistas potraukis vartoti alkoholinius gėrimus sutrikdo žmogaus normalų asmeninį, šeimyninį, darbinį bei socialinį gyvenimą, o blogiausia turbūt tai, kad alkoholikas paprastai per vėlai suvokia, jog serga, mat priklausomybei nuo alkoholio yra būdingas vadinamasis „neigimo mechanizmas“ – kai mintis, jog gali būti ar jau esi priklausomas, vejama šalin.
„Aš ir dauguma mano pažįstamų alkoholikų neprieštaraujame tam, kad žmogus išgertų. Jeigu žinote, kad neturite problemos – prašom. Tik noriu pasakyti šį tą svarbaus – jeigu nors kiek vartojate alkoholinių gėrimų, nuolat save stebėkite, semkitės žinių ir būkite sąžiningas pats sau“, – kalbėjo Raimundas, jau visą dešimtmetį nevartojantis alkoholio.
Prisimindamas gyvenimą iki įklimpimo į alkoholizmo liūną, Raimundas pasakoja, kad užaugo tvarkingoje šeimoje, kurioje tėvai buvę labai griežti, o jis pats vaikystėje tiesiog šlykštėjęsis girtais žmonėmis ir sakęs, jog toks tikrai niekada nebus. „Mokykloje alkoholio praktiškai nevartojau, o jį gerti pradėjau įstojęs studijuoti – kai pajutau didesnę laisvę ir prieš nieką nereikėjo atsiskaitinėti, kam ir kiek išleidau pinigų“, – tvirtino jurbarkietis, kuriam teko savo kailiu išbandyti beveik visus įmanomus alkoholizmo gydymo būdus.
Tai, kad serga alkoholizmu, Raimundas, žinoma, suprato ne iš karto. Baigęs studijas ir įgijęs aukštąjį išsilavinimą, vyras turėjo gerą darbą, mylinčią žmoną ir mielus vaikus. Tačiau kokie Naujieji metai be šampano, šv. Kalėdos – be vyno, krepšinio žiūrėjimas – be alaus?
„Visa tai yra stereotipai, įžūliai formuojami per reklamos priemones ir skatinantys tam tikrą mąstymą“, – sakė Raimundas, įspėdamas, jog pomėgis truputėlį išgerti greitai gali tapti tikslu prisigerti visiškai. „Iš pradžių tik truputėlį išgerti galėdavau ir aš, tačiau vėliau jau užtekdavo vienintelės taurelės, kad nebegalėčiau sustoti“, – tvirtino jis.
Anot jo, silpnesnis ar brangiau kainuojantis alkoholinis gėrimas nėra mažiau pavojingas. Dažnas alkoholikas pradeda nuo alaus „apšilimui“ arba nuo brangiausių gėrimų viršutinėse kavinių lentynose, o baigia langų plovimo skysčiu.
Melas, apgavystės, baimė
Pasak Raimundo, alkoholizmas – tai jausmų ir emocijų liga, kuria suserga žmonės, nesugebantys savęs realizuoti kitaip, besijaučiantys nesuprasti ir vieniši. „Dažnai 16–18 metų jaunuoliai iš socialiai sėkmingomis laikomų šeimų klimpsta į alkoholį. Viena iš pagrindinių to priežasčių – nesugebėjimas bendrauti šeimoje, dėmesio ir supratimo stoka. Tėvai vaikus skatina būti savarankiškais ir palieka patiems spręsti savo problemas, tačiau šie ne visuomet žino, kaip tą padaryti. Todėl pasirenkamas paprasčiausias būdas – nuėjai į parduotuvę ir nusipirkai problemos „sprendimą“, – aiškina vyras.
Raimundas prisimena: „Negaliu sakyti, kad gyvenimas vartojant alkoholį buvo vien tik blogas. Buvo visko – net ir laimės nemažai. Tačiau jaučiau diskomfortą, kurį pašalinti galėdavo tik alkoholis. Išsivysčius alkoholizmui, atsiranda nervingumas, irzlumas, visų kaltinimas, negebėjimas atsipalaiduoti be alkoholio. Imi jausti nerimą, nuolatinę baimę – bijai telefono skambučio ir skambučio į duris, nes prasiblaivęs neatsimeni, ar iš vakaro nieko „neprisidirbai“.
Pradedi save kaltinti: „Kodėl pragėriau pinigus?“, „Kodėl tiek daug prisiskolinau?“, „Kodėl nepadariau būtinų darbų?“ Kai imdavau apie tai galvoti, pradėdavo graužti sąžinė, todėl... ją „užpildavau“ alkoholiu. Tada mano tikslas jau nebūdavo išgerti – reikėdavo gerti iki visiško užsimiršimo. Ir niekada nepagalvodavau, kad 99,9 proc. mano problemų iš tikrųjų yra susijusios su alkoholizmu“.
Vyras gerai prisimena, kaip liga vertė sukčiauti bei meluoti: „Būdavo, kad vaišių metu prie stalo su visais išgeriu po dvi taureles, o išėjęs į lauką parūkyti su turinčiais tą pačią problemą – dar penkias. Arba išgeriu penkis butelius alaus, o grįžęs namo žmonai pasakau, kad išgėriau tik vieną, ir toji niekaip nesupranta, kodėl esu toks apkvaitęs“.
Kaip pajusti, kad jau galbūt esi alkoholikas? „Vienas iš pirmųjų rimtų signalų yra alkoholio poreikis „atsipagiriojimui“. Sąmonės netekimas – taip pat labai rimtas požymis. Aš, pavyzdžiui, dirbdavau, dirbdamas sugebėdavau netgi nepadaryti nė vienos klaidos, tačiau grįžęs namo neprisimindavau, kaip dirbau apskritai“, – sako Raimundas.
Kaltina kitus, ne save
Paprastai kiekvienas alkoholikas labai sureikšmina sąvąjį „aš“. Jis mano, kad visi jį supantys žmonės yra blogi, ir tik jis vienas – geras. Alkoholikas dėl savo problemos visuomet ieško ką apkaltinti, taip tarsi pateisindamas alkoholio vartojimą. „Išsivysto toks mąstymas: „Manęs žmona nemyli, uošvienė nesupranta, darbdaviai neįvertina“ ir t. t. – „Todėl aš gėriau ir gersiu! Bet kaip jie be manęs gyvens?!“, – teigė Raimundas.
Prisimindamas savo graudžią patirtį, vyras sakė: „Iš pradžių gėriau su partijos komiteto sekretoriumi, vėliau – su darbovietės direktoriumi, dar vėliau – su jo pavaduotoju, tada – su cecho viršininku, meistru, darbininkais. Galiausiai gėriau su bet kuo ir tuo didžiavausi: „Štai koks aš, ne biurokratas, – geriu su visais!“
Visų alkoholikų „ritimosi žemyn“ etapai yra panašūs, tad geriausiai suprasti alkoholiką, anot vyriškio, gali turbūt tik toks pat alkoholikas. „Artimieji dažnai nesuvokia, kodėl įpratęs svaigintis jų šeimos narys geba prisigerti pačiais svarbiausiais, atsakingiausiais momentais. Tai laikoma išdavyste ar panašiai, bet juk tai yra liga – alkoholikai įpratę būtent tokiu būdu „spręsti“ visas problemas“, – tvirtino jis.
Kalbėdamas apie alkoholiko artimuosius, Raimundas sakė: „Gal pasakysiu ciniškai, tačiau palikite alkoholiką likimo valiai. Nereikia jo įkalbinėti. Nepadės nei priekaištai, nei maldavimai, nei po nosimi pakišti straipsniai apie alkoholio žalą. Juk paprastai alkoholikas savęs alkoholiku nelaiko. Aš pats atsimenu, kad straipsnių apie alkoholizmą gerdamas neskaitydavau, o prablaivėjęs jeigu ir paskaitydavau, tai vien tik tam, kad pasijuokčiau. Štai, galvodavau, tas tai jau tikras alkoholikas. Aš – ne toks. Aš prie prekybos centrų centų neprašinėju“.
Alkoholikui niekas nepadės tol, kol jis pats nesupras sergantis ir to nepripažins. „Kai po bendradarbių vakarėlio ateini į darbą, pamatai savo vakarykščius sugėrovus ir pastebi, kad jie atrodo normaliai, o tu – išblyškęs, irzlus, pagalvoji, jog gal „kažkas ne taip“. Tada nustembi: „Bet juk visi gėrė, kodėl tik man šitaip?“ Po to tavęs nebekviečia į bendrus vakarėlius, nusisuka žmona, ima vengti draugai, darbdavys pasikviečia pokalbiui dėl atleidimo iš darbo.
Galiausiai ir visiems buvusiems sugėrovams tampi nereikalingu, nes neturi pinigų. Štai tik tuomet, kai pasieki tam tikrą ribą, supranti beveik viską praradęs ir likęs vienišas – susimąstai ir suvoki, kad tu – ligonis“, – dėstė vyras.
Nusirita ir vyrai, ir moterys
„Besaikio alkoholio vartojimo sužalotus žmones sutinku kasdien – darbo kabinete, gatvėje, artimųjų ir pažįstamų rate. Kaimo vietovėje jie ypač matomi. Buvę tvirti vyrai, patrauklios moterys. Kodėl būtent jie?“ – nuoširdžiai svarstė bendrosios praktikos gydytoja Danutė Mažonienė, dirbanti Tauragės rajono Skaudvilės miestelyje UAB „Mažonienės medicinos kabinetas“.
Tiesa, medikė sakė pažįstanti ne vieną, šeimos džiaugsmui, sugrįžusį į visavertį gyvenimą. Be abejonės, padedant artimiesiems.
Pasak D. Mažonienės, alkoholis pirmiausiai žeidžia jį vartojančiojo psichiką – nyksta interesų, pomėgių ratas, išnyksta emocijos – žmogus tampa priklausomas. Nukenčia jo lytinis gyvenimas. Gerokai vėliau, po kelių ar keliolikos metų, išryškėja akivaizdūs nervų, virškinimo sistemos, medžiagų apykaitos pažeidimo simptomai. „Per šiuos metus iš 44 darbingo amžiaus žmonių, nukreiptų neįgalumui nustatyti, 19 turi žalingą potraukį alkoholiui. Yra mirusių dėl to, kad nesaikingai jį vartojo“, – pastebėjo gydytoja.
Alkoholis, kad ir kokia alkoholinio gėrimo rūšis tai būtų, žmogaus organizmą veikia panašiai. „Mažos dozės atpalaiduoja, didesnės veikia toksiškai, nuodija“, – teigė ji. Riba tarp to, kai mėgavimasis alkoholiu tampa priklausomybe, yra sunkiai pastebima, o šeima, tradicijos, gėrimo kultūra arba jos nebuvimas turi didžiulę įtaką požiūrio į alkoholį formavimui jaunuomenėje.
„Kategoriškai atsisakyti alkoholio turėtų žmonės, besigydantys nuo alkoholizmo. Šios ligos, kaip ir daugelio kitų, gydymas tęsiasi visą gyvenimą. Medikamentai čia nepadės. Abstinencija arba susilaikymas – tai būdas išvengti ligos sugrįžimo“, – sakė medikė.
D. Mažonienė akcentuoja blaivybės svarbą moterų nėštumo metu. „Jei iki nėštumo nevengusi alkoholio, moteris jo atsisako tapusi nėščia – didelė viltis, kad ji išnešios ir pagimdys sveiką kūdikį. Nesugebanti atsilaikyti alkoholio potraukiui moteris labai rizikuoja ir gali būti pasmerkta visą likusį gyvenimą kančioms dėl sužalotos vaiko sveikatos. Žinau atvejį, kai tris sveikas dukras auginusi moteris ketvirtąją pagimdė su įgimto alkoholinio vaisiaus sindromo požymiais“, – neslepė D. Mažonienė.
