Kas penkeri metai padvigubėja medicinos žinynas. Nors ir daug ginčų dėl sveikatos apsaugos sistemos, jos ministrai, ligonių kasos ir gydytojų organizacijos sutaria vienu klausimu: medicinos pažanga yra palaima.
Vis dėlto kam?
Specialūs straipsniai dažniausiai aptarinėja smulkius klausimus, praktiškai neturinčius reikšmės paprastam šeimos gydytojui. Politikai, ligonių kasų ir gydytojų organizacijų tarnautojai primena medicinos pažangą dažniausiai tada, kai reikia įtikinti rinkėjus ir mokesčių mokėtojus brangiau mokėti.
O kaip visa tai atrodo žvelgiant pacientų akimis? Ar jų padėtis iš tikrųjų pagerėjo? Laikas nuvainikuoti kelis paplitusius mitus. Štai jie.
1. Taikant naujus metodus galima tiksliau negu kada nors diagnozuoti ligas.
Gydytojai žino, kad diagnozei nustatyti 90 proc. atvejų pakanka išsamiai pakalbėti su pacientu ir ligonį ištirti. Akys, ausys, nosis, lūpos ir delnai tebėra kiekvieno gydytojo geriausias instrumentas. Nepaisydami šito, daugelis jų iš pradžių siunčia pacientus pasidaryti rentgenogramą, siūlo magnetinį rezonansą arba kompiuterinę tomografiją ir tik po to daro tradicinį tyrimą.
Tikėjimas medicinos technika nepagrįstas, tai žinoma nebe pirmi metai. 1996 metais keliose Vokietijos klinikinėse ligoninėse išanalizuotos klaidingos diagnozės, padarytos 1959, 1969, 1979 ir 1989 metais. Tuo laikotarpiu medicinos praktikoje imta taikyti kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas ir kiti naujausi metodai. Tokia didelė pažanga anaiptol nesumažino klaidingų diagnozių. Tyrimas atskleidė, jog 1959-1989 metais neišaiškintų ar klaidingai diagnozuotų ligų rodiklis liko to paties lygio - dešimt procentų.
Arba kryžkaulio skausmų problema. Tai visuotinė liga numeris pirmas. Dėl jokios kitos ligos nepraleidžiama tiek daug darbo dienų ir taip anksti neišeinama į pensiją. Ir nė vienoje kitoje medicinos srityje nėra tokios didelės disproporcijos tarp tyrimų rezultatų ir savijautos. Rentgeno, kompiuterinės tomografijos nuotraukose ir atliekant magnetinį rezonansą galima pastebėti daugumos žmonių negalavimų požymius, tačiau jie tik nedideliu laipsniu lemia, ar konkrečiam asmeniui iš tiesų skauda kryžkaulį. Viename eksperimente radiologai ir ortopedai gavo įvertinti šimtus rentgeno ir kompiuterinės tomografijos nuotraukų. Daugmaž kas trečiu atveju jie atpažino ligos procesus, kurie tiktų operacijai. Specialistai nežinojo, kad jiems rodė nuotraukas fizinio lavinimo studentų, kurie nesiskundė negalavimais.
Beveik pusė žmonių, sulaukę penkiasdešimtmečio, turi stuburo disko išvaržą, bet jie to nežino; tai parodo rentgeno ir tomografinių nuotraukų analizė. Antra vertus, 90 proc. visų kryžkaulio skausmų atvejų pripažįstami "nespecifiniais". Tai reiškia, kad negalima nustatyti jų priežasties - net moderniškiausia aparatūra.
2. Naujausių medicinos technologijų prieinamumas visiems žmonėms yra palaima.
Toks miestas kaip Miunchenas turi daugiau kaip tris dešimtis didelių klinikų ir medicinos centrų; jie gali nuodugniai ištirti pacientus, kuriems reikia sudėtingų kardiologinių tyrimų ir procedūrų. Kateteriais kardiologai įveda į kraujagysles kontrastinių medžiagų, tai leidžia nustatyti galimus susiaurėjimus, kurie padidina infarkto riziką. Koronografija dažnai padeda, nes susiaurėjusias kraujagysles galima praplatinti, bet procedūrų audringai daugėja. Pavyzdžiui, JAV kasmet koronografija atliekama milijonui pacientų, Vokietijoje - dviem šimtams tūkstančių.
Tai neleistinai daug, apgailestauja monografijos "New England Journal of Medicine" autoriai. Jie mano, kad iš tos komplikuotos procedūros pacientams dažnai jokios naudos. 1,3 milijono Miuncheno gyventojų pakaktų trijų, na, gal penkių širdies kateterizavimo centrų. Bet nė viena klinika, nė viena didelė praktika nenori atsisakyti pajamingo tyrimo. Todėl daugeliui pacientų nereikalingai daroma koronografija.
3. Dėl šiuolaikinės medicinos gyvename ilgiau negu bet kuri ankstyvesnė karta.
Medicina iš tiesų gali didžiuotis milžiniškais pasiekimais. Nauja operacinė technika, širdies stimuliatoriai, persodinimai padėjo daugeliui žmonių, net išgelbėjo gyvybių. Vienais skaičiavimais, medicina 1950-1990 metų laikotarpiu Vakarų industrializuotose visuomenėse pailgino žmonių gyvenimą trejais metais.
Dešimtys veikalų kategoriškai griauna tą tezę. Kritikų nuomone, medicina prisidėjo prie mirčių nuo insultų, infarktų ir navikų mažėjimo daugių daugiausia 15-20 procentų. Technikos prisotintos medicinos epochoje dingsta iš akiračio tokie vidutinės gyvenimo trukmės rodikliai kaip buities sąlygos, mityba ir organizmo gynybinės jėgos. Jas mažai kas sieja su medicina. Gerėjanti higiena, kanalizacija, šaldytuvai namuose ir atšaldytos lentynos parduotuvėse reikšmingai prisidėjo prie to, kad dabar rečiau susergame infekcinėmis ligomis, todėl ilgiau gyvename.
4. Reguliariai kartojami tyrimai ir profilaktika - tai geriausia sveikatos garantija.
Svarbus profesionalaus gydymo metodas gali remtis tuo, kad reikėtų duoti laiko organizmui ir iš karto neskirti ligoniams gausių tyrimų bei medikamentų. Bet gydytojų tai nepriimta vertinti dėl atsargumo. Todėl šiuolaikinėje medicinoje viešpatauja "diagnostikos perteklius" ir "terapijos perteklius". Vadinamasis aktyvumas, nė kiek nepagerinantis paciento savijautos. Atvirkščiai: gydomi tariami požymiai, kurie niekada nesukeltų ligos. Pavyzdžiui, prostatos vėžys daugumai vyrų vystosi taip lėtai, kad iki gyvenimo pabaigos nejaučia jo pasireiškiant. Beveik pusė aštuoniasdešimtmečių prostatoje turi navikinių ląstelių, bet dauguma tų vyrų miršta ne nuo prostatos vėžio, tik kartu su juo. Populiari gydytojų maksima: jeigu kas nors jaučiasi sveikas, vadinasi, nebuvo deramai ištirtas.
Ta taisykle vadovavosi ir Europos kardiologų draugija, kai prieš trejetą metų paskelbė širdies ir kraujo apytakos ligų profilaktikos gaires. Terapeutai profesiniame leidinyje "British Medical Journal" atkreipė dėmesį į faktą, kad naujų kriterijų šviesoje bei nuolatos mažinant kraujo spaudimo ir cholesterolio lygio normas suaugusių gyventojų dauguma papildys pacientų gretas. Daugiau kaip šešiasdešimties tūkstančių norvegų grupės ištyrimas parodė, jog priėmus Europos kardiologų taisykles beveik nebelieka sveikų žmonių. Jų apskaičiuotas normas - maksimalų spaudimą 140x90 ir cholesterolio lygį 193 mg decimetrui kraujo - atitinka tik ketvirtadalis suaugusiųjų. Pagal tuos kriterijus daugiau kaip 90 proc. penkiasdešimtmečių grėstų infarktas ir insultas, o vertinant visus suaugusiuosius, padidėjusios rizikos grupei priklausytų 76 proc. asmenų.
Kokia prasmė priskirti visuomenės daugumą rizikos grupei? Vis dažniau kalbama ne tiktai apie ligų "supainiojimo" galimybę, bet ir apie riziką, susijusią su profilaktika, diagnostika ir terapija. Teigiama, jog medicina pati kuria poreikį savo paslaugoms. Su "atrankinių tyrimų" ir "rizikos sumažinimo iki minimumo" šūkiais vykdomi profilaktiniai tyrimai ir imamasi gydyti sveikus žmones. Rezultatas: gydytojų kabinetuose gausėja sveikųjų, kuriems nustatyta banali diagnozė, ir ligonių be kompetentingos diagnozės.
Daugelis gydytojų laikosi prietaro, kad pacientai visada nori ką nors "išsinešti" po apsilankymo pas gydytoją ar buvimo ligoninėje - receptą, nebanalios diagnostikos ar procedūros skyrimą. Tačiau apklausos parodė, kad pacientai grįžta namo patenkinti ir be recepto, jeigu gydytojas skiria laiko išsklaidyti jų būgštavimams.
5. Šiandieniniai gydytojai žino, kokia svarbi paciento psichika.
Net 40 proc. pacientų, kurie apsilanko pas šeimos gydytoją, kenčia psichosomatinių negalavimų. Tai organizmo simptomai, bet be organinės priežasties. Specialistų kabinetuose net iki 50 proc. pacientų skundžiasi tokiomis nespecifinėmis ligomis. Jeigu nusiskundimai chroniški ir pacientai dėl tos priežasties dažnai kreipiasi į gydytoją, vidutiniškai po penkerių šešerių metų rašoma diagnozė, kad liga turi psichosomatinį pagrindą, ir imamasi atitinkamai gydyti. "Tas užsitęsęs lankymasis pas gydytojus ir medikams, ir pacientams beveik visada palieka nemalonių prisiminimų", - sako Peteris Henningsenas, psichosomatinių ligų specialistas iš Miuncheno.
Tuo pačiu metu viena britų monografija nurodo, jog devyni iš dešimties pacientų, kurie skundžiasi nespecifiniais negalavimais, atkreipė gydytojų dėmesį į savo asmenines problemas. Kai kurie net darė prielaidą, jog jų simptomai gali turėti psichinį pagrindą, nes jaučiasi išsekę, bet neranda konkrečių blogos savijautos priežasčių. Nepaisydami tokių aiškių nuorodų, daugiau kaip trys ketvirtadaliai gydytojų ignoravo pacientų sugestijas ir ėmėsi tradicinių priemonių - vaistų, švietimo, procedūrų - nors nei vienas pacientas to nepageidavo.
"Būtų galima išvengti daugelio bereikalingų medicinos intervencijų, jeigu gydytojai kitaip reaguotų, kai pacientai prašo psichologinės pagalbos", - sako Peteris Salmonas, minėtos monografijos pagrindinis autorius.
Kiekvienas tyrimas gali nukreipti dėmesį naujais, neaiškiais takais, kurie tik sustiprintų ligos įtarimus. Neurologai pavadino UBO (unindentified bright objects) signalų skirtumus magnetiniame rezonanse. UBO trikdo gydytoją, verčia pervertinti kai kurių smulkmenų reikšmę, provokuoja naujus tyrimus ir stiprina paciento nerimą. Terapeutams žinomi vadinamieji navikų markeriai ir kiti laboratoriniai tyrimai, kurie nedaug tepaaiškina, bet numato vėlesnes analizes.
Perdėtas medikų uolumas signalizuoja pacientams, kad gydytojai teisūs, įtardami susirgimo organišką priežastį, ir jie patys ima pritarti tokiai interpretacijai. "Tada pacientas sutramdo emocijas ir pratinasi, kad geriau iš karto sakyti, kur jam skauda", - sako P.Henningsenas, psichosomatinių ligų specialistas.
6. Medicina puikiai pasirengusi rūpintis senėjančia visuomene.
Medicinos požiūriu seni žmonės yra komplikuoti. Visų pirma - dažnai serga. Antra - neretai keliomis ligomis išsyk. Nepaisant visų laimėjimų, medicina absoliučiai nepakankamai pasirengusi jiems padėti. Aktualiose direktyvose ir rekomendacijose terapeutams beveik visiškai neatsižvelgiama į faktą, kad pagyvenusių žmonių ligų procesai kitokie negu jaunų.
Johno Hopkinso universiteto Baltimorėje geriatrai neseniai aprašė, kokių absurdiškų rezultatų pasiekė procedūrų taikymas. Gydytojai rėmėsi 79 metų pacientės, sergančios cukralige, hipertonija, lėtiniu bronchitu, osteoporoze ir sąnarių reumatu, pavyzdžiu. Tai gana būdingas tokiam amžiui ligų komplektas. Vykdydama medikų nurodymus senoji ponia būtų turėjusi kasdien penkis kartus gerti 12 vaistų 19 dozių. Be to, privalėjo laikytis nurodymų dėl dietos, mankštos ir specialios avalynės.
Nesunku susivokti, jog kai kurie nurodymai paneigia vieni kitus, o vaistai daro interakcijas. Pavyzdžiui, preparatas nuo reumato silpnina tablečių nuo hipertonijos poveikį. Visa tai kelia grėsmę pacientų gyvybei ir sveikatai, jau nekalbant apie bereikalingas išlaidas.
7. Žmonės laimingesni, kai rūpinasi savo sveikata.
Profesionalams skirto žurnalo "Lancet" puslapiuose išspausdinta apklausa rodo, kad JAV gyventojai jaučiasi ne tokie sveiki negu Indijos Biharo valstijos žmonės.
Bet juk amerikiečiai išleidžia daug kartų daugiau pinigų sveikatos apsaugai ir vidutiniškai gyvena kur kas ilgiau.
Vokiečiai jau senokai skiria sveikatos reikalams 10-11 proc. šalies bruto, tačiau jų šalis nepirmauja nei patikimų sveikatingumo rodiklių, nei vidutinės gyvenimo trukmės požiūriu. Tik JAV ir Šveicarijoje išlaidos sveikatai suryja panašų visuomenės pajamų procentą.
Amerikos ekonomistas Uwe Reinhardtas jau prieš keliolika metų perspėjo dėl sveikatos apsaugos sistemos išpūtimo pasekmių.
Išsivysčiusios šalys virs - pasak jo - milžiniška ligonine, kurioje kiekvienas pilietis bus arba darbuotojas, arba pacientas, sąlygiškai ir vienas, ir kitas.
8. Medicinos pažanga - tai palaima žmogui.
Ta istorija prasideda kaip pasakaitė, bet atsitiko iš tiesų. Senyvas ponas, daugmaž aštuoniasdešimtmetis, mėgo darbuotis sode. Vieną dieną apčiuopė kirkšnyje patinimą. Žmona įkalbėjo jį nueiti pas šeimos gydytoją. Šis diagnozavo kirkšnio išvaržą ir patarė operuotis. Ligoninėje senyvą poną operacijai rengiančių gydytojų nerimą sukėlė jo elektrokardiograma. Nuspręsta, kad pacientas turi smarkiai susiaurėjusias vainikines arterijas, todėl būtina jas šuntuoti. Prieš tokią procedūrą ištiriamos ir kitos kraujagyslės. Pasirodė, jog susiaurėjusi ir kaklo arterija, prieš širdies operaciją ją reikia praplėsti.
Tuo tikslu padaryta nesudėtinga arterijos šuntavimo procedūra. Deja, jos metu atitrūko kraujo krešulys, jis pateko į galvą ir sukėlė insultą. Vyrui paralyžiavo kūno pusę, jis nebegalėjo kalbėti. Bet reabilitacijos skyriuje greit atsigavo. Po pusmečio jau buvo galima jam įskiepyti šuntus. Metams praslinkus nuo tos dienos, kai kirkšnyje apčiuopė patinimą, vyras pasveiko. Bet kūno pusė, kuri buvo paralyžiuota, liko silpnesnė. Išvaržos gydytojai neišoperavo. Kam pagaliau tai daryti, jeigu pacientas ir taip dabar turi saugotis.
