Iki praėjusių metų Lietuvoje nebuvo jokio dokumento, kuriuo remiantis būtų rengiami Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto (PSDF) lėšomis perkamų brangių medikamentų bei medicininių priemonių sąrašai. Todėl nauji kriterijai bei viešųjų pirkimų tvarka patinka toli gražu ne visiems.
Pirkimai tapo skaidresni
Sveikatos apsaugos ministro patarėjo Evaldo Navicko teigimu, iki tol nebuvo jokios tvarkos, kitaip tariant, sprendimai pirkti vaistus buvo priimami chaotiškai, nesivadovaujant jokiais kriterijais. Pasak patarėjo, tiesiog ant balto popieriaus lapo ranka būdavo surašomas pirkinių sąrašas. Paskui jis patekdavo į Valstybinės ligonių kasos direktoriaus rankas, o vėliau būdavo rengiamas Privalomojo sveikatos draudimo fondo tarybos protokolinis sprendimas. Taigi kas gali paneigti, kad tokia netvarka nesusigundyta pasinaudoti ir savais interesais.
Pernai kovo 2 d. sveikatos apsaugos ministro Rimvydo Turčinsko patvirtinta centralizuota vaistų pirkimo tvarka iš Valstybinės ligonių kasos atėmė pagrindinę sprendimo teisę vaistų pirkimo sandoriuose, tačiau pripažįstama, kad jos vaidmuo ir toliau išlieka svarbus.
E.Navicko teigimu, pasikeitus situacijai, kai kurių žinybų tarnautojai pasijuto tiesiog neįvertinti, todėl vieni kitus ragino nepaisyti permainų. Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybė įsitikinusi, kad naujoji tvarka – gera. Juk dabar, kokius vaistus, už kiek ir iš kur pirkti, sprendžia iš trijų suinteresuotų žinybų (Sveikatos apsaugos ministerijos, VLK ir Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos) sudaryta komisija.
Skirtingai nei anksčiau, sprendimai dėl vaistų pirkimo priimami išklausius visų komisijos narių nuomones ir pasiūlymus, paskui balsuojama. Be to, komisijos sprendimą dar turi patvirtinti lėšų valdytojas (Privalomojo sveikatos draudimo fondo taryba). Tada Valstybinė ligonių kasa vykdo viešąjį vaistų pirkimą, kuriame gali dalyvauti tiek didmeninės vaistų tiekimo įmonės, tiek gamintojai.
Ligonių kasoms teko paklusti
Pasak VLK atstovo spaudai Kazio Žilėno, Valstybinė ligonių kasa centralizuotai pirkti medicinos priemones ir vaistus pradėjo nuo 1998 metų, todėl patirties šioje srityje turi sukaupusi nemažai. Centralizuotų pirkimų apimtys kasmet didėja. 2002 m. tam panaudota 45 mln. Lt , pernai - jau 130,5 mln. Lt. Šiais metais numatyta skirti dar daugiau – net 139,7 mln. Lt PSDF biudžeto lėšų. K.Žilėnas pabrėžė, kad planai visada būdavo įvykdyti.
Į centralizuotai perkamų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių sąrašą įtraukiami itin brangūs preparatai bei medicinos pagalbos priemonės (dirbtinės kraujagyslės, sąnariai, stimuliatoriai ir kt.).
Ligoninių, dienos stacionarų vaistinės centralizuotai perkamus vaistus gauna tiesiai iš tiekėjo ir juos nemokamai išduoda pacientams.
K.Žilėnas patikino, kad vykdant centralizuotus pirkimus šiuo metu VLK griežtai vadovaujamasi sveikatos apsaugos ministro patvirtinta centralizuotai perkamų vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių sąrašo sudarymo tvarkos aprašu bei minėto sąrašo sudarymo komisijos darbo reglamentu, taip pat – Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis. „Daugelio centralizuotų pirkimų nauda, kai už tą pačią sumą nuperkama daugiau medicinos priemonių ir vaistų (nes nemokama prekybos antkainio bei gaunama įvairių nuolaidų), yra neabejotina“, – sakė VLK atstovas. – Tačiau, kaip ir kitose srityse, diskutuojama apie šios veiklos srities tobulinimą“.
Pasak Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininko Rimanto Dagio, naujoji centralizuota vaistų pirkimo tvarka padeda ir gydymo įstaigoms atsilaikyti prieš vaistų tiekėjų primetamas kainas. O tai dar vienas įvartis skaidrumo naudai.
„Tačiau centralizuota vaistų pirkimo tvarka be papildomų priemonių po truputį išsigims ir iškreips rinką, – įspėja apie pavojus R.Dagys. – Todėl jau dabar reikia diegti duomenų bazes, kuriose būtų kaupiama informacija apie įvairiose rinkose parduodamų vaistų kainas bei farmacijos kompanijas“.
Vadina biurokratiniu dokumentu
Etinių farmacijos kompanijų asociacijos direktorius Gintas Barcys „Valstiečių laikraštį“ tikino, kad naujoji centralizuota vaistų pirkimo tvarka nieko neišsprendė. Pasak jo, tai tiesiog biurokratinis dokumentas, sistemos skaidrumui neturėsiantis įtakos. „Kokius vaistus, už kiek ir iš kur pirkti, kaip turi vykti derybos, dabar sprendžia trys žinybos, tačiau visose jose dalyvauja tie patys žmonės“, – dėstė G.Barcys.
Sveikatos apsaugos ministerijos sekretorius Haroldas Baubinas pripažįsta, kad vaistų pirkimas, ypač kai tenka juos pirkti iš monopolininko, kelia daug emocijų. Farmacijos kompanijas vienijančios visuomeninės organizacijos, taip pat Valstybinė ligonių kasa siūlė vaistus pirkti tiesiai iš gamintojo, t. y. išsiversti be didmeninių tiekėjų ar tarpininkų. Tačiau farmacijos rinkos ekspertai pastebėjo, kad tokiu atveju pareigūnams atsivertų galimybė proteguoti vienų ar kitų gamintojų vaistus, taip būtų sudarytos sąlygos korupcijai tarpti.
Derybas dėl kainų pralaimėtų
Visiems suprantami ekonomikos dėsniai: kuo didesnei rinkai galima pasiūlyti prekę, tuo pigiau ji kainuoja. To paties vaisto kaina skirtingose šalyse gali smarkiai skirtis. Didmenininkai, veikdami daugelyje šalių, gali susitarti ir nupirkti vaistų pigiau nei gamintojas siūlo tokio dydžio rinkoje kaip Lietuva. Tam didmeninėse vaistų tiekimo kompanijose dirba tarptautinių derybų specialistai, per ilgą laiką sukaupę reikalingų įgūdžių ir pažinčių arsenalą.
Didmenininkai turi galimybę „išplėsti rinką“, įsigydami vaistų dideliais kiekiais ir juos parduodami ne vienoje šalyje. Todėl ekspertams kelia daug abejonių dar neseniai VLK valdininkų pateikti argumentai, esą jei su gamintojais derėtųsi tiesiogiai jie, jiems pavyktų susitarti dėl mažesnės kainos nei šiandien pasiūlo didmenininkai.
VLK tokioms deryboms reikėtų išplėsti struktūrą: nusamdyti daugiau specialistų, kurie galėtų laisvai orientuotis ne tik Europos, bet ir viso pasaulio vaistų rinkoje. Be abejo, padidinus VLK įtaką, šis monopolinis monstras taptų labai patraukliu privatizuojamu objektu. Galime iškelti tik retorinį klausimą – ar, stiprindami VLK, įvairūs suinteresuoti asmenys nesiekia sukurti monopolinės valstybinės įmonės ir jos privatizuoti?
Sunku net įsivaizduoti, kuo gali tapti valstybinė institucija, bandanti konkuruoti su privačiomis farmacijos kompanijomis: žinant biurokratijos sugebėjimus daugintis greitai reikėtų statyti dangoraižį, kad sutilptų bent jau pagrindiniai žinybos kadrai.
Ekspertai tvirtina, kad efektyviausiai vaistų kainą mažina konkurencija tarp vaistų pardavėjų ir skaidrumas, garantuojamas viešųjų pirkimų, o ne VLK derybininkų. Taigi reikėtų eiti konkurencijos didinimo keliu, mažinti nereikalingus suvaržymus farmacijos kompanijoms, norinčioms dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose, o ne bandyti rasti kelius, kaip apeiti viešuosius pirkimus.
