Anot M. Romerio universiteto Bioteisės katedros vedėjo doc. dr. Jono Juškevičiaus, šis klausimas pradėtas diskutuoti praėjusio amžiaus 7-ame dešimtmetyje, prasidėjus abortų revoliucijai.
„Tačiau svarstyti abortų, embrionų užšaldymo ir kitokių medicinos praktikų teisėtumą verta tik atsakius į klausimą, ar negimęs vaikas yra kai kurių žmogaus teisių, pirmiausia – teisės į gyvybę, turėtojas“, - kalbėjo pašnekovas Seime surengtoje spaudos konferencijoje „Žmogaus prenatalinė raida šiuolaikinio mokslo žvilgsniu“.
Pagal vieną teisinę poziciją, negimusi gyvybė yra teisės saugomas objektas, tačiau iki 12-tos nėštumo savaitės apsaugos lygį nustato pati moteris, vėliau – valstybė. Tuo tarpu šios nuomonės oponentai teigia, kad individualus organizmas vystosi nuo pat pradžių, todėl jis iškart turėtų tapti teisių turėtoju.
„Šios dvi pozicijos remiasi skirtingomis vertybėmis. Anot pirmosios, žmogui teises suteikia visuomenė, anot antrosios, jos kyla iš žmogiškosios prigimties, - įsitikinęs J. Juškevičius. – Taigi negimusios gyvybės klausimas iki šiol neaiškus. Tai prieš porą dešimtmečių pripažino ir Europos Taryba. Ne ką pasikeitusi padėtis ir dabar“.
Anot civilinės teisės, turtines ir neturtines teises žmogus įgyja tik tuomet, kai registruojamas pirmasis su juo susijęs teisės aktas, o tai įvyksta jam gimus. Tačiau pagal bendrą romėnų teisės tradiciją, kuri įtvirtinta ES šalyse, dar negimusiam kūdikiui vis dėlto pripažįstamos kai kurios teisės – pavyzdžiui, į paveldėjimą bei žalos atlyginimą. Suprantama, jų įgyvendinimas nukeliamas, bent jau kol kūdikis gims.
Anot pašnekovo, visi šie prieštaravimai susiformavo dėl siekio fizinius asmenis prilyginti juridiniams, todėl ši konstrukcija funkcionali tik turtinių santykių sferoje.
Dėl susidariusios painiavos, anot J. Juškevičius, teisės aktuose vengiama įvardyti gyvybės pradžios momentą. To nepadaryta net Vaiko teisių konvencijoje. Joje teigiama tik tiek, kad vaikui reikia apsaugos tiek iki gimimo, tiek po jo.
Europos žmogaus teisių teismas prieš keletą metų nustatė, kad tai ne tik teisinis, bet ir medicininis, filosofinis, religinis klausimas, todėl kiekviena valstybė gali pati nusistatyti rėmus, nuo kada vaisių pradeda laikyti žmogumi.
Prieštaravimų esą galima rasti net Europos žmogaus teisių komisijos dokumentuose. „Viena vertus ji nustatė, kad nėštumas ir jo nutraukimas nėra tik moters privataus gyvenimo dalykas. Kita vertus, iš kai kurių teisės aktų darytina išvada, kad kai kada tai gali būti privataus gyvenimo dalykas“, - apgailestavo abortams nepritariantis J. Juškevičius.
Vis dėlto, anot teisininko, nė viename teisės akte nėra suformuluota moters teisė į abortą, todėl, uždraudusi abortus, Lietuva esą nepažeistų jokių tarptautinių įsipareigojimų.
Kaip vaisius vystosi
Anot Kauno medicinos universiteto Neonatologijos klinikos vadovės, gydytojos dr. Eglės Morkūnienės, savarankiškai išgyventi turi šansų kūdikis nuo 22-24 savaičių, kadangi jis jau turi pakankamai išsivysčiusius plaučius. Lietuvoje tokių per anksti gimusių kūdikių išgyvena apie 50 proc.
32 savaičių kūdikis jau turi visas sąlygas išgyventi be moters organizmo.
Prie gimdos sienelės vaisius implantuojasi 5-6-tą dieną po apvaisinimo. Jei implantuotis nepavyksta, įvyksta natūralus persileidimas.
Apie 7-tą savaitę formuojasi lytėjimo receptoriai, vaisius reaguoja į skausmą. 8-9-tą savaitę pradeda plakti širdis. Nuo 8-tos savaitės vaisius judesiu reaguoja į prisilietimą, nuo 12-14-tos savaitės pastebimi kvėpavimo judesiai, vaisius žiovauja, žagsi, pradeda ryti vaisiaus vandenis.
18-20 savaitę jis jau kosėja, reaguoja į garsą, čiulpia pirštą. 26-tą savaitę fiksuojami signalai, liudijantys apie smegenų veiklą.
