- Organų donorystės ir transplantacijos procesas yra labai sudėtingas, jame dalyvauja daug specialistų. Donorystės procesas prasideda mirus smegenims, t. y. tada, kai maždaug 5–7 minutes jose nevyksta kraujotaka. Tačiau konstatavus mirtį ir paprašius artimųjų dovanoti mirusio žmogaus organus, dažnai išgirstamas neigiamas atsakymas. Artimiesiems sunku patikėti, kad žmogus, kurio kraujospūdį rodo prietaisai, o širdis tebekilnoja krūtinę, iš tikrųjų yra miręs.
Kai smegenyse nėra kraujotakos, netrukus sustoja ir kitų organų veikla. Mirusio žmogaus kūnas yra prijungiamas prie įvairių organų funkcionavimą palaikančių prietaisų – dirbtinio kvėpavimo, širdies stimuliavimo, lašinami įvairūs tirpalai ir pan. Tai būtina, nes transplantacijai tinka tik gyvybingi organai. Aparatūrą atjungus, organų veikla sustotų.
Labai retai pavyksta avarijoje žuvusį žmogų laiku prijungti prie minėtų prietaisų, kad organai išliktų gyvybingi. Tai pirmoji ir pagrindinė priežastis, kodėl trūksta donorų. Dar viena problema – gydytojai ne visada informuoja Nacionalinį transplantacijos biurą apie tai, kad miręs žmogus gali būti donoras. Taigi į organų transplantacijos ir donorystės procesą gydytojai įsitraukia ne taip aktyviai dėl labai didelių krūvių, be to, ne visi nori papildomai dirbti, prisiimti atsakomybę, „sugerti“ išgyvenimus, kuriuos patiria bendraudami su donoro artimaisiais.
Trečioji problema – artimųjų nesutikimas dovanoti organus. Tokį žmonių apsisprendimą galima aiškinti informacijos stoka, susiformavusiomis tautos tradicijomis ir nuostatomis, kurias pakeisti yra sudėtinga. Tačiau visuomenės požiūris į donorystę kasmet gerėja.
- Nuo 2000 m. pradėtos diegti donoro kortelės. Kokia jų paskirtis?
- Donoro kortelės negali išspręsti organų ar audinių, reikalingų transplantacijai, stygiaus problemos. Jomis tik siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į organų donorystės ir transplantacijos procesą. Prašymo gauti donoro kortelę užpildymas ir jos gavimas – asmens pilietiškumo ir aukštos moralės įrodymas.
Sprendimas įvesti Donoro kortelės įsigijimo tvarką išsklaidė daug abejonių. 2000 metais įteisinus Donoro kortelės įsigijimo tvarką, buvo parengtos griežtos taisyklės, siekiant žmones apsaugoti nuo jų pačių susikurtų neteisingų samprotavimų ir mitų: pavyzdžiui, kad, užpildžius kortelę, gali specialiai kas nors „organizuoti“ jo mirtį ir pan. Šiandien šie mitai jau praeityje, nes gyventojai patys prašo supaprastinti donoro kortelės įsigijimą.
- Kur galima įsigyti donoro kortelę? Ar tai kainuoja?
Donoro kortelę galima įsigyti bet kurioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje (ligoninėje, poliklinikoje, privačiame gydytojo kabinete), net jei ten nueitumėte pirmą kartą. Nacionalinio transplantacijos biuro svetainės skyrelyje „Kaip įsigyti donoro kortelę“ galima išsispausdinti prašymą gauti donoro kortelę, kurį reikia užpildyti medicinos įstaigoje (gydytojo akivaizdoje). Medicinos įstaiga prašymą siunčia į Nacionalinį organų transplantacijos biurą ir asmeniui registruotu laišku išsiunčiama donoro kortelė.
Prašymai gauti kortelę pildomi nuo 2000 metų. Iki 2007 m. gruodžio 31 d. Lietuvoje donoro korteles įsigijo 8195 piliečiai. Pernai prašymus užpildė 1860 piliečių.
Donoru tapti gali kiekvienas pilnametis veiksnus šalies pilietis. Donoro kortelės įsigijimas (kaip ir pati donorystė) yra nemokamas ir neatlygintinas.
