Kalėjimuose ŽIV nebeužsikrečia

„Natūralu, kad pas mus patenka asmenys, kurie visuomenėje linkę elgtis rizikingai, - teigė Kalėjimų departamento sveikatos priežiūros skyriaus viršininkas Vladas Kasperūnas. – Todėl susiduriame su visomis problemomis, kurios egzistuoja visuomenėje – narkomanija, ŽIV, tuberkuliozė, hepatitai B ir C. Laisvėje tokie žmonės sveikata nesirūpina, o čia – per privalomą sveikatos apžiūrą jie pradeda dėstyti savo problemas arba mes patys nustatome pavojingas infekcijas“.

Anot V. Kasperūno, dauguma tuberkuliozės atvejų išaiškinama dar izoliatoriuje. Panaši situacija ir su ŽIV. Po 2002 m. ŽIV protrūkio Alytaus pataisos namuose, kai buvo nustatyti 299 ŽIV infekuoti asmenys, dabar padėtis stabilizavosi. Per metus įkalinimo įstaigų viduje užsikrečia ne daugiau 2-3 asmenų.

Kaliniai čia nemokama skiepijami nuo hepatito B, o nustačius, kad kalinys serga hepatitu C, jis gauna visą reikalingą gydymą, kurio galėtų pavydėti ne vienas ligonis laisvėje Vienam žmogui gydymas kainuoja apie 60 tūkst. litų.

Dabartiniai vaistai nuo ŽIV ir AIDS leidžia ne tik labai pagerinti žmogaus sveikatą, bet ir užtikrinti, kad žmogus aplinkiniams būtų beveik neužkrečiamas. „Tačiau ŽIV infekcija, deja, sensta. Žmonės pas mus grįžta po keletą kartų, tačiau kaskart jų sveikata būna blogesnė. Šiuo metu turime 7 nuteistuosius, kurie jau serga AIDS ir turi gauti itin brangius vaistus“, - Laisvės atėmimo vietų ligoninės ŽIV/AIDS prevencijos ir gydymo kabineto vedėja Julija Rakickienė.

Vieni gydymo metai valstybei kainuoja apie 30 tūkst. litų. Pradėjus gydymą jis trunka iki paciento mirties.

„Blogiausia, kad nuo ŽIV neatsiejama tuberkuliozė. ŽIV virusas ore nesklando, o štai atviros tuberkuliozės bakterijos – labai pavojingos. FDar piktesnėmis jas paverčia ŽIV virusas“, - apgailestavo gydytoja.

Medikai pacientus išveja

Anot J. Rakickienės, dėl visuomenėje plintančios tuberkuliozės kalti ne kalėjimai, o ydinga mūsų sveikatos apsaugos sistema.

„Užkrečiamų ligų įstatymas tiesiog neveikia. Mes žmogų išleidžiame su išrašu, kad jo gydymas nebaigtas. Tačiau atėjęs į gydymo įstaigą jis išgirsta, kad turi pateikti kompensuojamų vaistų knygutę, kuri išduodama tik kažkur prisiregistravusiam ir socialinį draudimą turinčiam žmogui, - piktinosi medikė. – O juk dauguma buvusių kalinių neturi nei pastovios gyvenamosios vietos, nei kantrybės eiti tokį ilgą kelią“.

Taigi valstybė pinigus gydymui tarsi ir skiria, tačiau jų paskirstymas ir gydymo organizavimas gerus norus visiškai sumenkina. Tad nieko keista, kad žmogus spjauna į visa tai ir išeina platinti tuberkuliozę visuomenėje. „Mes važinėjame su šiais žmonėmis troleibusais, vaikštome turguje, prekybos centruose. Pavyzdžiui, „Akropolis“ – unikali infekcijos plitimo vieta. Čia šilta, drėgna, visi suprakaitavę, pridusę“, - liūdnai pajuokavo pašnekovė.

Beje, medikė – viena iš nedaugelio entuziastų, dirbančių įkalinimo įstaigose. Lyginant su viešosiomis gydymo įstaigomis laisvėje, čia dirbančių medikų atlyginimai ženkliai mažesni. „Mes jau seniai negalime prisikviesti jaunų gydytojų. Pavyzdžiui, trūksta net 50 proc. psichiatrų, kurie mums labai reikalingi. Šiauliuose izoliatoriui gydytojo nerandame jau keletą metų, - atviravo V. Kasperūnas. – Jei negalėsime nuteistiesiems suteikti medicininių paslaugų, išėję jie kels grėsmę visuomenės sveikatai“.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)