Beveik visos Europos Sąjungos (ES) šalys yra priėmusios Dirbtinio apvaisinimo įstatymą. Lietuvoje medikai iki šiol dirba remdamiesi 1999 m. sveikatos ministro įsakymu, leidžiančiu dirbtinį apvaisinimą tik savo vyro sperma.
Lietuvės donorų ieško Latvijoje
„Mums, medikams, šio įsakymo visiškai pakanka, tačiau įstatymo reikia pacientėms, kad atsirastų galimybė gydymą kompensuoti. Lietuva ir Latvija – vienintelės ES šalys, kuriose brangiai kainuojantis dirbtinis apvaisinimas visiškai nekompensuojamas. Pavyzdžiui, Suomijoje ir net Izraelyje kompensuojami visi šio gydymo ciklai“, - teigė Vaisingumo centro vadovė Gražina Bogdanskienė.
Lietuvoje buvo parengti net du įstatymo projektai – vienas liberalesnis, leidžiantis moterį apvaisinti ir donoro sperma, kitas – konservatyvesnis. Prieš pusantrų metų buvo nubalsuota už pastarąjį.
Anot medikės, ES yra labai mažai šalių, kuriose lytinių ląstelių donorystė draudžiama, pavyzdžiui, Italija. „Apie 40 proc. atvejų dėl nevaisingumo kaltas vyras. Tiesa, donoro spermos reikia nedaugeliui iš jų – vos keliems procentams“, - teigė G. Bogdanskienė.
Centro vadovės teigimu, bene dažniausiai moterys donorų ieško Latvijoje. „Latvijos spermos bankas yra mažas ir tie patys donorai gali būti naudojami ne vienai moteriai. Jokios informacijos apie juos neturime. Todėl tikimybė, kad atsiras seserų ir brolių, kurie, to nežinodami, susigiminiuos, gana didelė. Lietuvoje galėtume įsivesti registrą, kaip Anglijoje, kur nuo to paties donoro negali gimti daugiau nei dešimt vaikų. Aš siūliau spermą naudoti vieną-du kartus, kiti – tris“, - svarstė medikė.
Visuomenės nuomonė – neigiama
Anot Seimo Sveikatos reikalų komiteto narės Vidos Marijos Čigriejienės, nevaisingumas tarptautinėje ligų klasifikacijoje įvardyta kaip liga. Vadinasi, ją reikia gydyti. Ir moteriai reikalingi visi įmanomi gydymo būdai.
„Juk yra nelaimingų šeimų. Kodėl jos negalėtų turėti savo vaikelio? Moteris sukurta tam, kad paliktų palikuonis. Ir jeigu nepadeda konservatyvūs metodai, galbūt turime panaudoti kitokius, - įsitikinusi pašnekovė. - Tiesa, bažnyčia į tai žiūri neigiamai, o mes esame katalikiška šalis. Todėl bent kol kas pasirinktas konservatyvus variantas, o kaip bus toliau – pamatysime“.
Šiuo metu ir vienas, ir kitas įstatymo projektas atiduotas tobulinti Vyriausybei bei sudaryta speciali darbo grupė, kuriai pavesta perkelti ES teisės aktus.
„Vaiko iš mėgintuvėlio“ sindromas
Apie moralinę šios problemos pusę pasiteiravome ir vaikų psichologo Andriaus Ato. „Įsivaizduokite, kad jūs sužinote, jog gimėte iš mėgintuvėlio. Kokie kyla jausmai? Jums šokas? Tai ir yra atsakymas, kaip tokia žinia galėtų paveikti asmenybės vystimąsi“, - dėstė pašnekovas.
Anot psichologo, noras turėti vaikų yra labai gražus ir sveikintinas, tačiau reikia pagalvoti, kokiais būdais ir kokia kaina šią idėją galima įgyvendinti. Ir kaip tai gali paveikti vaiką. „Žavintis ir džiaugiantis technologine pažanga pamirštamas žmogiškasis faktorius, - įsitikinęs A. Atas. - Kai vaikas sužino, kad yra nežinia kaip pradėtas, keičiasi jo savęs suvokimas bei savivertės jausmas, ypač jei sperma ne jo tėvo, o nežinomo asmens“.
Psichologas žino ne vieną atvejį, kai psichiatrų pagalbos prireikė žmogui, kuris jau brandžiame amžiuje sužinojo esantis įvaikintas. Dirbtinio apvaisinimo problema – dar opesnė. Tačiau slėpti tokios informacijos psichologas taip pat nepataria.
„Meluoti yra nuodėmė – krikščionys tai žino. Nekrikščionims galima pasakyti, kad melas yra cinizmas. Galiausiai melavimas apie vaiko kilmę yra jo asmens teisių pažeidimas“, - mano pašnekovas.
Anot jo, žinią vaikui suprantama kalba reikia pranešti jau tuomet, kai jis pradeda klausinėti apie tai, iš kur atsirado. Dažniausiai tai nutinka apie ketvirtus metus. Tačiau tam reikia labai didelio tėvų išmanymo ir subtilumo. Deja, kol kas jie specialiai šiam žingsniui nerengiami, kaip, pavyzdžiui, globėjai.
Vienintelis argumentas – katalikybė
Ką apie tai mano moterys, kurios kiekvieną rytą keliasi su mintimi, kad nori patirti motinystės džiaugsmą? Anot G. Bogdanskienės, 99 proc. iš jų ieško išeities net tuomet, jei sužino, kad reikės donoro spermos. „Labai mažai porų, kurie atsisako šios minties ne dėl finansinių, o moralinių sumetimų. Tačiau spendimą priimti, žinoma, visada sunku. Ir net negalėčiau apsakyti, kam skaudžiau – vyrui ar moteriai“, - svarstė medikė.
Anot vienos jau keletą metų pastoti bandančios vilnietės, ji taip pat ryžtųsi apvaisinimui svetimo vyro sperma. Tiesa, net jei būtų spermos bankas Lietuvoje, ji mieliau rinktųsi Latviją – dėl tos pačios kraujomaišos.
„Kiek tenka girdėti, svarbiausias argumentas, kodėl nepriimtas šis įstatymas, kad esame katalikiška kraštas. Tai esą amoralu. Tačiau ir katalikai moko, kad tikrieji tėvai yra tie, kurie vaiką užaugino. Jie nebūtinai turi būti biologiniai tėvai“, - piktinosi į Vaisingumą asociaciją susibūrusios moterys.
Anot jų, Lietuvoje nėra nė įprasto gydymo nuo nevaisingumo. Nors šią paslaugą teikia daugumos poliklinikų ginekologai, dažnai jiems kvalifikacijos nepakanka. Todėl norint gydytis reikia turėti labai daug pinigų. Vienas šansas pastoti, priklausomai nuo problemos sudėtingumo, kainuoja nuo 200 iki 15 tūkst. litų. Nepavykus bandoma dar kartą.
